Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kazimieras JAKUTIS

Ričardo Šaknio nuotrauka

Kai miriau, palikau Tau

Milijoną pinigais.

Milijoną žeme.

Dvarą su vaizdu pro langą

Į žydinčią laukinę obelį.

Ir kai spaudė akis

Drėgnas molis,

Nebuvo gaila

Nei pinigų,

Nei žemės –

Tik be galo buvo gaila

Tik beprotiškai gaila

Nesulaukto obuoliukų rūgštumo.              

                * * *

Mama,

Noriu, kad Tu

Mane vėl pažadintum

Savo garsiu kalbėjimu

Su močiute apie tai,

Kaip jūs gyvenot,

Kai manęs dar nebuvo.

Noriu, kad vis minėtumėt

Tas gražias Pavardes

Ir Vardus

Nuo Daunorių krašto –

Tų gražių žmonių,

Kurių seniai jau nebėra.                 

                * * *

Ilgai galvojau

Kodėl kaimynas Bobelis

Taip gražiai gyvena?

O aš niekaip parduot

Pernykščio medaus negaliu.

...Ir vienąkart netyčia

Visą medų nupirko

Žydas Jofė.

Ir taip nyku pasidarė

Širdy. Taip tuščia.

Lyg kas būtų

Pusę gyvenimo atėmęs.

Tą gražiąją pusę:

Su mamos geromis akimis

Šviesiame veide

Po balta skarele.

Su važiavimu į atlaidus,

Aukštai sėdint brikoj atsilošus

Su dūzgiančiu bičių lauku.

Jaučiausi išdavęs tai,

Kas brangiausia.

Pavakare patyliukais

Išsitraukiau dviratį iš svirno

Ir, nuvažiavęs į Jofės

karčiamą Aluntoj,

Pragėriau visus gautus pinigus.

Pragėriau iki paskutinio skatiko.

Kad nė kvapo neliktų.

Trečią dieną

Grįždamas namo,

Mačiau po kiemą

Oriai vaikščiojantį

Bobelį.

Slyva

Paliečiau balandžio antroj pusėj

Mano kiemo slyvos šakelę,

Apsipylusią vos vos

žalsvėjančiais pumpurais

Tarsi jaunos mergaitės krūtinę

Po šilkine suknele

Tik dabar supratau,

Kodėl šią slyvą

Žmona vis nori

Nukirsti

Aš išeisiu

Ir vienąkart grojant armonika

Geriausiam Nalšios

armonikieriui Šiškai

Aš išeisiu

Pačiam vakaro linksmume

Sukantis įkaitusioms poroms

Gražiai banguojant

klostuotiems sijonams

Aš išeisiu

Kažkam bučiuojantis

po žydinčia Pagulbio obelim,

Dūstant nuo svaigaus užsimiršimo

Aš išeisiu

Darniai vyrams dainuojant

po apeigine vidukiemio liepa

Sklindant iš jų burnų

Naminio alaus, vyno kvapams

Išeisiu.

Mane visad traukė ten,

kur dar nebuvau.

                * * *

Tėviške!

Ach kai girgžda sniegas

Mėnesienoj po kojom.

Tėviške!

Ach kaip žydi lubinai

Kalnely.

Tėviške!

Ko gerkligaly

Gumulas stovi?

Ir ašaros kaip riešutai

Pabyra žemėn?

Ach mano mylima

Tėviške!

                * * *

Už lango pavasaris.

Už durų mano draugai

Vienuolis,

Baranauskas,

Miškinis,

Vaižgantas

Atidarau duris ir suleidžiu

juos vidun.

Kalbamės.

Vienuolis pasakoja

apie vaizdingas Ažuožerio apylinkes.

Baranauskas – apie ryžtą

parašyt lietuvišką poemą

Miškinis – apie lagerį

Vaižgantas mena toli toli...

baudžiavą

O ką papasakosiu aš?

Kad nesukūriau šeimos,

nors turiu penkis vaikus.

Kad neturiu namų,

nors stovi jie keliose vietose.

Kad dūstu nuo nemeilės, nors

rūtų vainikais

nukabinėtos namo sienos.

© 2005 "XXI amžius"