|
Okupacijos žala prasideda nuo okupacijos, arba Paprastai apie okupacijos žalą
Vytautas Landsbergis
Iš tiesų reikėtų kalbėti apie Lietuvos okupacijų žalą, vartoti daugiskaitą. Net imant atskirai tik SSRS (ir jos tęsėją Rusiją), kas daroma šioje apžvalgoje, skirsime pirmąją ir antrąją, tai yra, 1940-1941 ir 1944-1945 bei 1990-1993 metų okupacijas. Dvi sovietų okupacijas išskiria, suprantama, Vokietijos 1941-1945 metais įvykdyta Lietuvos okupacija, nors ir čia dar būtina atskirai įvertinti, remiantis jau Niurnbergo dokumentais, mūsų Klaipėdos krašto tragediją ir nuostolius nuo 1939 metų.
Visas šias datas galima komentuoti ir pagrįsti teisine bei svetimos kariuomenės įžengimo ir neteisėto buvimo faktografija. Tačiau mano uždavinys kitoks: siūlyti loginius rėmus politikų ir tarptautinės teisės žinovų svarstymams apie sovietų okupacijos žalą kaip tam tikrą pamatinę teiginių sistemą.
Labai išsamus ir detalus tarptautinės teisės argumentų bei pavyzdžių visetas yra paskelbtas doc. D. Žalimo darbe Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės. Aš jo nepranoksiu, bet manau, kad populiariau ir paprastai išdėstyti dalykai su asmeninėm pastabom taip pat naudingi.
Padarysiu dar vieną įžanginę pastabą dėl terminologijos.
Sovietai pasaulyje vartojamas trumpinys arba eufemizmas SSR Sąjungai ir jos totalitarinei valdžios sistemai bei valdžiai apibūdinti. Nors kartais Lietuvoj dar pastebima pastangų reanimuoti būtent sovietines Tarybų Sąjungos, Tarybų Lietuvos, tarybinės armijos kategorijas (ryškiausias pavyzdys J. V. Paleckio ir P. Vaitiekūno parengta bei redaguota knyga Lietuva pasaulio galingųjų akyse), čia bus naudojamasi jau įteisintu Lietuvos įstatymuose ir praktikoje sovietų trumpiniu. Tik jis neturi būti skaitomas kaip kokio nors lygiai eufemistiško režimo pakaitalas. Sovietų darbai, tai konkrečiõs to laikotarpio SSRS arba Rusijos valdžios darbai valstybės vardu. Kai išskiriame būtent jų kariuomenės padarytą žalą, baigiamoji data turi būti mažiausiai 1993 metai.
Po dvylikos metų Rusijos kariuomenė nūnai vėl padarė žalos, bet šią dalį dėl karo lėktuvo įsibrovimo ir jo sudaužymo mūsų žemėje Rusija sutiko atlyginti; nereikėjo nė begalinių derybų.
Dabar keli pamatiniai dalykai. Tokia didžiulė penkiasdešimties metų žala negalėjo būti padaryta be karinės okupacijos, virtusios aneksija, tai yra, valstybės sunaikinimu ir panaikinimu bei visko, kas buvo jos ir jos piliečių, užgrobimu. Suprantama, ir atvirkščiai pažvelgus, nebūna okupacijos be žalos. Todėl terminas okupacijos žala yra neišardomas logiškai ir patogus vartoti kaip trumpas nusakymas ilgai trukusio fakto, iš kurio kyla dar ilgiau trunkanti Rusijos problema. Taip pat Lietuvos, nors šių nacionalinių problemų turinys gerokai skiriasi.
Ir tada pažvelkime naudodamiesi sampratų alternatyvomis. Pavyzdžiui: Ar Lietuva patyrė žalą dėl užsienio valstybių veiksmų? Ar Lietuva padarė žalą pati sau?
Antrasis klausimas ne vien retorinis. Antai dabartinės Rusijos valdžia, bent jau paskiri politikai, yra mėginę žvalgomąjį retorinį apšaudymą teigdami, jog masiniai trėmimai ir kitos represijos buvę vykdyti Lietuvos valdžios sprendimais bei prašymu, o sovietų ginkluotosios pajėgos, įskaitant NKVD dalinius, tik vykdė. Broliška pagalba tarybų Lietuvai, ne kitaip. Žinoma, niekur pasaulyje tokie teršalai neprilimpa, nes joks marionečių arba kvislingų parašas nereiškia, kad Lietuva pati išsitrėmė į Sibirą. (Beje, iš kai kurių tremtinių rusų kareiviai ciniškai reikalaudavo pasirašyti, kad važiuoja savo noru.) Tačiau ne be reikalo stabtelėjau prie šios klastotės, neva okupuotoje Lietuvoje buvo kokia nors būtent Lietuvos valdžia. Asmenų grupės ir paskiri politikai, kurie mėgina kalbėti apie LTSR kaip tam tikrą valstybę, ne vien plaunasi CK ir stribų mundurus. Jie eina prieš valstybės ir piliečių interesus visų Lietuvos teisių pažeidimo byloje. Lietuva, matyt, pati susižeidė ir niokojo savo piliečius. Gal ne kiekvienas tai supranta, todėl būtina perspėti.
Taip lieka tik pirmoji alternatyva: Lietuva patyrė žalą dėl užsienio valstybių veiksmų. Dabar išskiriame SSRS arba tuometinės Rusijos padarytą žalą.
Išeities taškas 1940 metų okupacijos ir aneksijos neteisėtumas.
Rusijos politikai bei politiniai advokatai puikiai tą supranta, todėl grumiasi, kaip jie patys sako, pirmojoje gynybos linijoje. Įrodinėja nusikaltimo teisėtumą, nes tada jis jau nebe nusikaltimas, atsakomybė išnyksta. Tačiau ir tarptautinė, ir nacionalinė teisė ne jų pusėje. Karinė invazija didžiulėmis pajėgomis, vien informavus vidurnaktį, kad mūsų kariuomenė rytoj trečią valandą peržengs jūsų sieną ir bus dislokuota visoje Lietuvoje, kur tik Sovietų Sąjungai reikia, be jokio atsiklausimo; marionetinių pseudovaldžios struktūrų sudarymas teroro sąlygomis ir svetimos valstybės emisarų įsakymais; falsifikuotos tariamo valdžios perdavimo bei rinkimų procedūros ir t.t. kas gali tai pripažinti teisėtais veiksmais? O jeigu Rusija vienintelė pripažįsta, vadinasi, ji ir dabar galėtų imtis to paties, nematydama jokių teisinių ar moralinių kliūčių, jeigu tik turėtų jėgos. Kol jėgos nėra, projektuojami kitokie užvaldymo būdai.
Lietuvos nacionalinė teisė, pradedant nuo kovojančios valstybės 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos ir 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktų toliau per 1992 m. tautos referendumą ir baigiant bent jau 2000 metų įstatymu Dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo, kalba vienareikšmiškai. Kvailos arba išdavikiškos pastangos čia ką nors pakeisti nesusilaukia sėkmės.
Tą patį sako Rusijos nacionalinės teisės aktai: SSRS liaudies deputatų II suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimas, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, bei Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis, kurią pasirašė B. Jelcinas ir V. Landsbergis 1991 m. liepos 29 d., o suvereni demokratinė Rusija, pripažinta SSRS tęsėja, ratifikavo jau 1992 metų aktais.
Paimkim pirmiausia šią tarptautinę sutartį, kuri deponuota Jungtinėse Tautose kaip Rusijos ir Lietuvos nacionalinės teisės dalis. Ten sakoma: Rusija pripažįsta nepriklausomą, suverenią Lietuvą pagal jos 1990 m. kovo 11 d. aktus. O mūsų aktuose pasakyta viskas, pradedant nuo 1918 m. vasario 16-osios akto pamatinės reikšmės ir jo bei valstybės tęstinumo per visą okupacijos laikotarpį ligi šalies nusikaltėlės, kaip svetimos jėgos nurodymo, įvardijimo. Visa tai demokratinė Rusija pripažino ne tik prezidento parašu, bet ir valstybinio ratifikavimo aktu.
Sutarties preambulėje Rusija įvertino SSRS 1940 metais įvykdytą Lietuvos aneksiją kaip neteisėtą veiksmą, Lietuvos valstybės suvereniteto pažeidimą. Taigi pradinis neteisėtumas ir visų SSRS veiksmų prieš Lietuvą bei Lietuvoje neteisėtumas. Kaip iš neteisėtumo neatsiranda teisėtumas, taip ir iš suvereniteto pažeidimo (pagal Kovo 11-osios Aktą buvo laikinai panaikintas suverenių galių vykdymas) neatsiranda joks naujas, neteisėtai aneksavusios valstybės, suverenitetas. Visa, kas toliau vyko okupuotoje Lietuvoje, dėl force majeure aplinkybių negalinčioje vykdyti vienintelio tikro suvereniteto, tai abiejų okupantų valstybinė atsakomybė. Kolaborantams, vykdžiusiems baudžiamuosius nusikaltimus, tenka, be abejo, asmeninė atsakomybė.
Čia esminis skirtumas nuo tos žalos, kurią Rusija (SSRS pavidalu) padarė kaip valstybė pati sau. Skriaudos ir žala savo piliečiams jau vidaus reikalas. Ten truputį lyg tvarkytasi, kompensuota, kiek teko girdėti, katino ašarų lygmeny. Bet jokio teisinio pagrindo neturi anos pusės advokatų graudenimai: mes irgi nukentėjom... Nuo to paties komunizmo, nuo tos pačios diktatūros! Užjaučiam, bet jūs nukentėjot nuo savęs (žiūrint valstybiškai), o mes nuo jūsų. Lietuvos skriaudėjai iš sprendimus darančios užsienio sostinės Maskvos tai ne Paleckis su Sniečkumi, Gedvilas ar dar kas iš vietinių. Dar nė aneksija nebuvo įforminta, kai okupantas jau taikė sovietinės Rusijos baudžiamąjį kodeksą, J. Paleckiui įsakė pasirašyti pirmuosius užgrobtos valstybės veikėjų trėmimus. Trėmė į svetimą valstybę! tai irgi turime gerai suvokti. Vargšų rusų sovietai netrėmė į svetimą valstybę, toks būtų paprastas atsakymas visiems veidmainiškiems graudintojams.
Ir dar sutarties preambulė fiksuoja siekiamybę (tolygią būtinybei) panaikinti SSRS neteisėtų veiksmų pasekmes. Į jas įeina, be abejo, ir visokeriopa žala kaip okupacijos bei aneksijos ir jas lydėjusių nusikaltimų pasekmė. Pasekmes turinti panaikinti pati SSRS, tad, skaitant šį valstybinį ir teisės aktą šiandien, vienareikšmiškai aišku, kad ir žalos pasekmių panaikinimo prievolė pereina SSRS pirmtakei bei tęsėjai Rusijai.
Šią prievolę pirmiausia išvesti kariuomenę prezidentas B. Jelcinas galutinai įsisąmonino Helsinkyje, Viršūnių konferencijoje 1992 m. liepos 10 d., ir pasakė man, kai po savo kalbos akimirkai prisėdau greta jo, gerokai susiraukusio: Gerai, reikia jau pasirašyti tą sutartį.
Dabar jau reikėtų pasirašyti kitus, tolesnius blogų pasekmių naikinimus iš pradžių atlyginti nors ir dalinę tos pačios kariuomenės padarytą bei paliktą žalą. Šie dalykai buvo aptarinėjami ir sutarti kariuomenės išvedimo derybose 1992 metais; viena ar kita forma jie buvo atsiradę abipusiškai parengtų sutarčių pakete, bet likus pusvalandžiui ligi pasirašymo atidėti vėlesnei ateičiai. Galėčiau priminti, kad nors pavyko pasirašyti tik išvedimo tvarkaraštį, kuris pasirodė svarbiausias, bet parengtasis kitų susitarimų paketas, kur sakoma, kad dėl žalos kalbėsim vėliau, nebuvo ir atmestas. Taigi laikrodis eina, tik Lietuvai reikia neužmigus galvoti apie savo žmonių teises ir vykdyti įstatymus.
O kalbant su Rusija bei tarptautiniuose forumuose iš esmės, būtina suvokti ir priminti taip pat kitą minėtąjį atraminį aktą. Tai tas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Nutarimas, anot Rusijos prezidento V. Putino, galiojantis Rusijai, ir ten pribaltų esą jau atsiprašyta.
Žinoma, jokio atsiprašymo nutarime nėra, tik SSRS politikos įvertinimas, ir štai tie Rusijai galiojantys įvertinimai nepaprastai svarbūs. Kaip ir Lietuvos, ir Rusijos 1991-1992 metų sutarties nuostatos, jie tebėra imperatyvūs dabartinei Rusijai.
Taip Suvažiavimo nutarimas nustato vienareikšmiškai, kad Sovietų Sąjunga pažeidė tuo metu galiojusias 1920 metų Taikos ir 1926 metų (1933 m.) Neagresijos arba nepuolimo sutartis su Lietuva. (Žinoma, ir su Latvija bei Estija, tačiau dabar kalbame apie Lietuvai padarytą žalą, be to, mūsų nacionalinė teisinė bazė šiuo klausimu labiausiai ištobulinta.) Taigi sovietai sulaužė Taikos sutartį, ir normaliai logiškai taikos paneigimas reiškia karą. Sovietų Sąjunga prieš mirtį tai pripažino, tik nespėjo atsiprašyti, kaip ir už dar vieną agresijos ir karo veiksmą Sausio 13-osios užpuolimą.
Rusija pripažįsta bent 1940 metų agresiją prieš Lietuvą, nes Neagresijos sutarties sulaužymas tai būtent agresija. (Neagresijos sutartis tai prancūziškas, taip pat oficialus nepuolimo sutarties pavadinimas ir tekstas). Iš čia galima eiti toliau ir paklausti Rusijos politikų: ar jiems žinoma kokia nors karinė agresija, kuri nepadarė žalos?
Jie mėgina išsisukinėti, pastaruoju metu jau pripažindami aneksiją, kurią mat patvirtino sąžiningo prezidento B. Jelcino parašas, tačiau ir toliau neigia okupaciją. Aneksija be okupacijos taip dėsto Molotovo sekėjai. Tačiau abiem aptartaisiais valstybės aktais Rusija yra pripažinusi Lietuvos aneksiją po užpuolimo karinės agresijos, tad jokie sofizmai ir kazuistikos įgūdžiai nebepadeda. Agresoriaus kariuomenė užėmė visą šalies teritoriją, išskyrus draugų sovietų sąjungininko genosse Hitlerio jau prieš tai užgrobtą Klaipėdą. Net Saliamonas, ne tik Lavrovas, neras tam užėmimui kito žodžio kaip okupacija.
Paskutinis taškas mano pastebėjimuose tai SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nustatytas tiesioginis ryšys su slaptaisiais protokolais, abipusis sovietų veiksmų ir nusikalstamo sąmokslo dokumentų atitikimas. Anuomet tai buvo svarbus argumentas, įrodantis dokumentų egzistavimą. Dabar jau atrastieji neginčijami dokumentai patvirtina, kad sovietų agresija buvo grindžiama būtent tais Hitlerio-Stalino sąmokslo dokumentais, o ne kokiais nors ligi šiol kartojamų demagogijų dūmais.
Kalba lapkričio 25 dienos konferencijoje
Atsakomybė už Baltijos valstybių okupaciją: pagrindai ir realizavimo
sunkumai
© 2005 "XXI amžius"
|