| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Laikas bejėgis Diplomato ir vertėjo Juozo Urbšio gimimo 110-osioms metinėms Marija MACIJAUSKIENĖ
Gimtasis miestas Kaunas man, praslinkus ne vienam dešimtmečiui, tarsi prasmių knygą, atsiminimų knyga, gyvenime sutiktų įvairiausių žmonių galerija. Matau įvykius ir situacijas, žmonių poelgius, girdžiu žodžius, pilnus šviesos, kurie jau tapo kasdienybės istorija. Ir kiekvieną tos patirties puslapį su meile saugau, kartkartėmis atminty dar sykį perversdama šios gyvenimo istorijos puslapius. Ir tada, prieš daugelį metų, nežinojai, ką Kelyje sutiksi, ir dabar negali suvokti, kodėl prieš akis iškyla vienas ar kitas paveikslas, kartais net sapne su kuo nors bendrauji, kalbiesi, tarsi tarp realybės ir nebūties būtų ištirpusi riba. 1967-aisiais, rudeniop, sėdėjau Ąžuolyne, atokiau nuo tako, krūmų apsupty, su knyga rankose, kai išvydau nuo A.Mickevičiaus slėnio artinantis elegantišką vyriškį. Akis vėl įbedžiau į knygą. Staiga išgirdau: Labas vakaras, ponia! Prieš mane ant tako stovėjo nepažįstamasis ir paklausė: Kodėl jūs tokia liūdna?.. Patraukiau pečiais ir, atsiprašęs, kad sutrukdė, elegantiškasis vyriškis nužingsniavo. Ėmė greitai temti, atvėso, ir aš pakilau grįžti namo. O Ąžuolynas buvo ne tik man, bet ir daugeliui tikra atgaiva. Tuo labiau kad jis buvo gražiai prižiūrimas, suoliukai neišlaužyti Grįždama nusprendžiau aplankyti Paulių ir Kazytę Galaunes; mes juk kaimynai, tik per gatvę pereini, ir gali svečiuotis. Kai pakvietė į kambarį, ten jau sėdėjo tas elegantiškas vyriškis. Mus supažindino. Tai buvo diplomatas, vertėjas Juozas Urbšys. Iš H.Korsakienės prisiminimų ir senosios kartos inteligentų žinojau, kad prieškariu Marijos ir Juozo Urbšių namuose vykdavo tarsi kūrybinės popietės, į kurias buvo kviečiami ir jaunieji autoriai. Jųdviejų namai buvusi kultūros oazė. Todėl nenustebau sužinojusi, jog mano darbus, ypač muziejinius ir lyriką, J.Urbšys sekė ir domėjosi. Jo brolio dukra Marija Urbšytė yra pasakojusi, kad dėdė stebėdavosi, kodėl niekas nemato Macijauskienės eilėraščių, niekas nepastebi jos darbų Kartais kreipiantis į J.Urbšį vienu ar kitu Lietuvių literatūros muziejų dominančiu klausimu, pirmiausia pasiteiraudavo, ką dabar rašau, o poezija Turiu ir J.Urbšio įrašą, praslinkus 17-ai metų po mudviejų pirmojo susitikimo, kuris stebina dėmesiu man, paprastai muziejininkei ir rašto žmogui. Mielai poetei Marijai Macijauskienei Dėkoju labai už Aguonų miestus (tai mano antrasis lyrikos rinkinėlis M.M.). Prisimenu, jog kartą Ąžuolyne sutikau Jus labai liūdną. Tikiuosi, kad dabar to liūdesio motyvai dingo iš Jūsų akiračio. 1984. III.9 J.Urbšys Man pradėjus vadovauti Lietuvių literatūros muziejui, nežinau, ar senosios mūsų inteligentijos prašymu, ar paties iniciatyva žinomas tekstologas ir Vagos leidyklos redaktorius Aleksandras Žirgulys man paskambindavo ir pasakydavo, pavyzdžiui, kad šiandien eisim aplankyti ligoninėje gulintį Valentiną Gustainį ar kurį kitą žymų žmogų. Taip kartą jo pakviesta kartu aplankėme ir Pramonės prospekte, kukliame butelyje, gyvenusį J.Urbšį. A.Žirgulys tikriausiai nežinojo, kad mes jau pažįstami, bet savo misiją jis vykdė sąžiningai. To apsilankymo liudininkas J.Urbšio verstoje P.O.Bomaršė knygoje Figaro vedybos įrašas: Mielai poetei Marijai Macijauskienei iš visos širdies. 1973.IV.9 Juozas Urbšys Ir vėl poetei O juk aš po 15 metų pertraukos tik pradėjau spausdintis respublikinėj spaudoj ir nelaikiau savęs (kaip ir dabar) jokia poete; tai buvo ir yra bandymai save išsakyti. Ir todėl, priimdama tą dedikaciją, jaučiausi nejaukiai, nes įvardijimas poete buvo tikrai nepelnytas. Tačiau dabar suprantu, kad J.Urbšys taip ragino nepasiduoti, nenuleisti rankų. Ir aš esu nuoširdžiai dėkinga už netiesioginį paskatinimą. J.Urbšys į kiekvieną laišką, į kiekvieną prašymą tuoj pat sureaguodavo; ir ne kartą padėjo muziejui tikslinant vieną ar kitą faktą. Ir vėl su J.Urbšiu susidūriau rašydama ir apie S.Čiurlionienę, ir apie D.Čiurlionytę-Zubovienę. Jos ypatingai daug padėjo M. ir J.Urbšiams atsidūrus tremtyje. Netgi įtraukė J.Urbšį į vertėjų būrį, kad jaustųsi reikalingas, nepraradęs kultūrinio darbo dirvos. A.Žirgulio pasakojimu, tuo laiku vertimas tremtinio, ypatingo tremtinio, pavarde negalėdavo pasirodyti, tad, kol to daryti nebuvo galima, S.Čiurlionienė pasirašydavo su leidykla sutartis, o pinigai už darbą atitekdavo tikrajam vertėjui. Į tremtį nuvežti ir parvežti vertimus vykdavo D.Čiurlionytė-Zubovienė. O grįžę M. ir J.Urbšiai iš pradžių apsigyveno S.Čiurlionienės namuose. Kokie jų ankstyvesni ryšiai, niekad nepasiklausiau, tačiau J.Urbšio žmona Marija buvo Prano Mašioto duktė. O S.Čiurlionienės, tada S.Kymantaitės, ryšiai su O. ir P.Mašiotų šeima siekia dar Rygos laikus, t.y. XIX-XX amžių sandūrą. Vadinasi, čia bus šuo ir pakastas. Tas J.Urbšio įtraukimas į vertėjo darbą rodo, kaip tampriai mūsų inteligentija, mūsų tauta kabinosi į gyvenimą išlikti, kad mūsų gimtoji žemė, žmonės, kalba, kultūra nebūtų visai prarasti. Be abejo, tai tik akimirkos, kurias branginu savo sieloje, kaip jokiais pinigais neįvertinamą turtą. Ir sakau: mokykimės iš kiekvienos situacijos, iš kiekvienos sutiktos asmenybės, nes tos pamokos neleis mums išklysti iš teisingo kelio.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |