Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Sakalo“ skrydis

Balys URBONAS

„Sakalo“ vyrai po vieno iš koncertų su apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Ervinu Jozefu Enderiu ir vyskupu Eugenijumi Bartuliu

Ilgametis „Sakalo“ vadovas Zigmas Gaidamavičius

Ilgametis „Sakalo“ chormeisteris, o vėliau vadovas Leonidas Abaris

Dabartinis „Sakalo“ vadovas Romas Makarevičius

Nežinau, kam, buriantis Lietuvoje dar vienam vyrų chorui, pirmam Vidaus reikalų ministerijoje atėjo į galvą pavadinti jį „Sakalu“. Sako, vienam to choro dainininkų, o gal keliems. Gal čia būta asociacijos su mūsų ir svetimų padangių paukščiu, kuris labiausiai iš visų sparnuočių nemėgsta nelaisvės? Vargu tada, 1968-aisiais, sovietinės stagnacijos metais, galėjo kam šauti į galvą tokia mintis.

Gal turėta galvoje žvitri ir iš labai aukštai matanti sakalo akis? Gal jo miklus skrydis ar padangių sklandytojo ištvermė? O gal taikli akis kokio medžiotojo, kartu su tuo raibu paukščiu medžiojusio po Lietuvos laukus ir miškus? Šiaip ar taip, chorui parinktas labai vykęs vardas, nes jis, kaip tikras sakalas, pakilo labai aukštai ne tik po mėlynu tėvynės dangumi. „Sakalas“ jau skrido, skrenda ir dar ilgai skris per platųjį pasaulį.

Kas būtina kiekvienam chorui, siekiančiam sėkmės? Intonacinis tikslumas, darnumas ir skambumas. Nereikia jokio dainavimo profesoriaus ar specialisto chorvedžio, kuris patvirtintų, kad dabar „Sakalui“ jau būdingos šios savybės. Klausaisi „Sakalo“ ir pamiršti, kad čia – dainininkai mėgėjai. Toli pasiliko ir negrįžtamai nuaidėjo tas duslokas, tamsus tembras. Kiekvienas choro akordas skambus, darnus ir nepriekaištingai intonuotas. Įsijautimas į kiekvieną kūrinį, jo atlikimas – santūrus, nuoširdus ir tikras. Nėra nieko perdėta, nieko pervaidinta. Manau, tas teigiamas poslinkis didžiojo meno link atsirado, kai chorui ėmėsi vadovauti Romas Makarevičius.

Būčiau neteisus visus laurus, kurių nusipelnė choras „Sakalas“, priskirdamas tik R.Makarevičiui. Garbesnio amžiaus choristai su pagarba prisimena pirmąjį choro vadovą Zigmą Gaidamavičių, didelės kantrybės ir reto pasiaukojimo žmogų. Jis minkė, lipdė, kalė ir sukalė choro branduolį. Pradžia buvo sunki: teko kiekvienam aiškinti paprasčiausią vokalo abėcėlę, pratinti prie dainavimo ansambliu ir, jaučiant choristų balsų galimybes, išsaugoti visas tembro spalvas, artimas klasikinėms, tai yra siekti, kad visi balsai skambėtų darniu akordu.

Tuo laiku, apie 1969–1970 metus, Lietuvoje buvo gražių, puikaus tembro ir plataus diapazono balsų. Užtenka prisiminti kad ir choro kamertonu vadintą puikų bosą Petrą Kruopį. Esu girdėjęs ir Povilo Lopajevo solines dainas, jo duetus su Viktoru Ramanausku. Tai buvo gražių, rinktinių balsų duetas. Rodos, 1975 metais klausiausi „Sakalo“ koncerto, ir kai padainavo minėtų vyrų duetas, iš karto palyginau juos su Aleksandrovo karių choru. Žinoma, visi choro balsai negalėjo prilygti iš visos Sąjungos surinktų geriausių vokalistų skambumui, bet solistai? Jų dainavimo kultūra daug kuo lenkė sąjunginio kariškių choro dainininkus. Klausydamasis mūsų choristų, girdėjau lietuvišką dainavimo mokyklą su aiškiu itališku atspalviu. P.Lopajevo ir V.Ramanausko jau nebėra. Per daugiau nei trisdešimt kūrybinės veiklos metų „Sakalas“ neteko 32 dainininkų. Nėra jau ir Z.Gaidamavičiaus. O būtent jis įdavė „Sakalui“ sparnus: ir skambumą, ir darną. Visi pakluso jo rankos mostui, ir, nė kiek ne mažiau svarbu, visi girdėjo jo širdies balsą ir raginimą – maksimaliai atsiduoti vokaliniam menui. Gal dėl to sakaliečiai greitai tobulėjo.

Z.Gaidamavičius stengėsi auginti chorą vis sudėtingesniais kūriniais. Jis nesitenkino senu repertuaru, o atnaujindavo jį klasikos šedevrais. Jam padėjo chormeisteris S.Juškus, koncertmeisteris J.Pranckevičius. Bet ir be jų, dar anksčiau, 1970-aisiais, Vilniaus miesto chorų apžiūroje „Sakalas“, vadovaujamas Z.Gaidamavičiaus, laimėjo antrąją vietą. Vėliau buvo ir pirmosios! Kelia nuostabą tai, kad choras, susibūręs vos prieš porą metų, tapo laureatu. Juk chorinė kultūra Lietuvoje niekada nebuvo žemo lygio. Išties Z.Gaidamavičiaus būta labai talentingo, jei per tokį trumpą laiką su savo vyrais pajėgė įsitvirtinti tarp Lietuvos chorų elito. Be kūrinio analizės, be gero kvėpavimo niekada nebus tinkamos dinamikos ir iš širdies kylančios frazės. Tiems dalykams perprasti būtinos repeticijos. Krimsdavosi choro vadovas, kai į repeticijas ateidavo tik pusė choristų. Trukdė visokie sovietmečio politrukai, skyrių padalinių vadovai. Tačiau choro branduolys spietėsi aplink G.Žilionį, V.Bajevą ir apie solistus P.Lopajevą, V.Ramanauską. Prisimenu sensaciją, kai „Sakalas“ dar 1969 metais Vilniuje, chorų peržiūroje, užėmė antrąją vietą, aplenkęs „Aidą“ ir nusileidęs tik tada labai garsėjusiam „Varpui“.

2003 metais išleista Vlado Leipaus, choro veterano, gerai parengta knyga-apžvalga „Dainuoja „Sakalas“. Po jos jau mažai ką ir bepridėsi. Tik priminsiu, kad daug metų Z.Gaidamavičiui talkino, dirbo chormeisteriu Leonidas Abaris. Todėl Z.Gaidamavičius, atėjus metui, perdavė „Sakalą“ jam – patyrusiam chorvedžiui, pasižyminčiam menine nuojauta, subtiliu skoniu, tikram chorinės muzikos profesionalui. L.Abaris, kaip ir jo pirmtakas, maksimaliai sukoncentravo dėmesį į choro vokalo kultūrą – skambumą, darną, akordo intonacinį švarumą, paremtą geru ir teisingu kvėpavimu, gausino repertuarą. Jis tęsė Z.Gaidamavičiaus po kruopelę surinktą chorinį meną, ieškodamas dar didesnio subtilumo, išraiškingumo.

Tarsiu keletą žodžių apie visų chorinių kolektyvų vizitinę kortelę – repertuarą. Reikia turėti daug kantrybės, kad išmokytum neprofesionalų dainininką atlikti sunkias vokalo partijas. Tokių dainininkų „Sakalo“ chore buvo ne vienas ir ne du. Jau po poros pirmų veiklos metų choro repertuaras atrodė gana solidžiai. Ir tos sovietinės, daugiausiai rusų kompozitorių, dainos buvo nelengvos, sudėtingos. Štai A.Ostrovskio „Raudonasis gvazdikas“ – graži, bet gero pasirengimo reikalaujanti daina, talkinant choro solistams G.Ubavičienei, R.Vešiotai ir P.Lopajevui, buvo atliekama nepriekaištingai. Kaip ir kitos: J.Švedo „Baltos gėlės“, Miko Petrausko „Gaudžia trimitai“, A.Svešnikovo „Ei, šūktelsim“, A.Novikovo „Vakaro varpai“, E.Grygo „Jūra ir krantas“, Z.Gaidamavičiaus „Ko liūdi, berželi“. Na, ir, žinoma, klasika: kareivių choras iš Š.Guno operos „Faustas“, vergų choro partija iš Dž.Verdžio operos „Nabukas“, choras „Tyliai, tyliai...“ iš to paties kompozitoriaus operos „Rigoletas“ ir dar ne vienas daugiau ar mažiau sudėtingas kūrinys.

Taigi L.Abaris jau turėjo gerą pagrindą ir galėjo skverbtis giliau į chorinės muzikos kultūrą. Beje, minėti kūriniai į repertuarą buvo įtraukiami palaipsniui, plečiantis choro galimybėms. Per pirmuosius ketverius darbo metus „Sakalas“ surengė 67 koncertus ir jo repertuare buvo 37 kūriniai. O jau 1975 metais „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentė B.Znaidzilauskaitė, rašydama apie „Sakalo“ chorą, pabrėžė, kad jo repertuare yra 80 kūrinių. Čia pacituosiu vieną įdomią ano straipsnio mintį: „Sakalo“ populiarumas paaiškinamas ne tik jo puikių dainų atlikimu, bet iš dalies ir tuo, kad Tarybų Sąjungoje yra tik du tokios krypties kolektyvai – šis Vilniaus vyrų choras „Sakalas“ ir „Ukrainiečių kapela“. L.Abaris suprato, kad jis imasi vadovauti kolektyvui, kuris su savo koncertais yra sukoręs tūkstančius kilometrų, paragavęs ne tik kartaus darbo, bet ir saldžių laurų už prizines vietas, dalyvavęs ne vienoje dainų šventėje. Taigi nukeliavęs nuo paprasčiausių mažų kultūros namų scenų iki paties Kremliaus erdvios, puikia akustika pasižyminčios salės.

L.Abariui pasisekė, nes, pradėjus jam dirbti su „Sakalu“, po kelerių metų pradėjo švisti Lietuvos Atgimimo aušra. Atsivėrė galimybės į repertuarą įtraukti lietuviškų patriotinių dainų, sakralinės muzikos kūrinių. Tačiau praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje visi gyvenimo reiškiniai Lietuvoje, taip pat ir menas, dar buvo kaustomi Kremliaus stagnacinio šalčio. Todėl ir 1985 metais, kaip ir anksčiau, „Sakalo“ naujas repertuaras, kurį sudarė L.Abaris, buvo labai brandus ir meniškas, bet ne be sovietinės idėjinės druskelės. Iš septyniolikos kūrinių, skirtų dainų šventei, konkursams ir kitiems renginiams, programoje pirmiausia įrašyta A.Bražinsko ir V.Barausko daina „Sakalai“. Tai, sakyčiau, būdinga to meto programoms idėjinė kepurėlė, bet čia pat įrašoma ir kita to paties kompozitoriaus lietuviškos dvasios, graži daina „Einu per žemę“ (A.Slavicko žodžiai). Programa su tokiais kūriniais kaip L.Povilaičio „Čiulba ulba sakalas“, T.Makačino „Dobilio“, V.Šebalino „Pelynas“, Š.Guno „Prie svetimų krantų“, su kareivių choru iš jo operos „Faustas“, su V.Olovnikovo „Girių daina“, A.Budriūno „Šienapjūtės daina“ ir J.Štrauso „Pavasariu“ tiktų bet kokiai scenai ir bet kada. Anoje programoje nebuvo apsieita ir be idėjinio pabaigos akcento – M.Magomajevo „Iškilmingos dainos“ (R.Roždestvenskio žodžiai) ir B.Dvariono „Ant Nemuno kranto“ (E.Mieželaičio žodžiai).

Tą koncertą girdėjau visą. Ir galiu drąsiai teigti: pirmiausia L.Abaris savo rankų mostu teikė įtaigų, tikrą meną. Visos dainos buvo nuoširdžios, maksimaliai nušlifuoti muzikinės harmonijos akordai, nepriekaištinga choristų dikcija. Dabar manau, kad ir tada jau dauguma choristų, dainuodami frazę „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, nebetikėjo tuo „išaušusiu rytu“, o tik atidavė duoklę tuometei valdžiai. Pagrindinis dalykas ir choro vadovo, ir pačių dainininkų buvo suvoktas: taurinti gyvenimą gėriu ir grožiu. Neduoti žmogui sustabarėti, nelikti bedvasiu stuobriu. Jų dainos, rodos, kiekvieną kartą skambėjo vis arčiau žmogaus, arčiau jo širdies.

Su kolektyvu daug dirbo chormeisteris Algirdas Viesulas ir koncertmeisteris L. Abario brolis Vytautas. Choro meno taryba sukosi kasdieniuose rūpesčiuose, bet atlaikė sovietinę fantasmagoriją. O kaip neatlaikys, jeigu buvo kietai užgrūdinti, bet, laimė, lietuviškos dvasios nepraradę V.Barauskas, J.Grinevičius, V.Leipus, A. Kairys ir kt. Juk ir tais laikais į meną daug kam buvo nusispjaut, todėl minėti vyrai savo pečiais laužė visokias užtvaras ir duris, kad chorui atsivertų laisvės kelias. Nuo Lietuvos scenų iki Kremliaus suvažiavimų rūmų ir kitų tolimų šalių salių.

V.Leipus, savo knygoje rašydamas apie choro 1986–1987 metų darbą, prisimena: „Choras pradėjo 19-ąjį kūrybos sezoną, surengė 500-ąjį koncertą. Verta paminėti ir kai kuriuos svarbesnius koncertus ir kitus įvykius. Daugelis dar ir šiandien prisimena tas džiugias Lietuvos žmonių dienas, kai „Žalgirio“ krepšininkai laimėjo tarpkontinentinę taurę. Pasveikinti su daina mūsų šauniuosius sportininkus 1986 metų vėlų rudens vakarą į Vilniaus oro uostą atskubėjo „Sakalo“ vyrai. Išlipusiems iš lėktuvo žalgiriečiams suskambėjo smagi pasveikinimo daina.“ „Žalgirio“ krepšinio komanda tada mums buvo kaitriausia patriotizmo ugnis, ir „Sakalo“ vyrai, atvykę į Vilniaus oro uostą, tą ugnį kaitino ir visų širdis skatino taip daryti.

(Bus daugiau)

© 2006 „XXI amžius“