Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Matyti ir jausti – tai būti, mąstyti, gyventi

Egidijus Mažintas

Fizikas Antanas Kiveris po spektaklio priima sveikinimus: „Mokydamas kitus, kartu ir pats mokausi“

Vilniaus pedagoginio universiteto Studijų skyriaus vedėjas doc. Antanas Kiveris yra mokslininkas, pedagogas, sudėtingas klasikines operos arijas profesionaliai dainuojantis fizikos mokslų daktaras. „Pedagoškės Šaliapinas“, – taip su ypatinga pagarba apie pedagogą atsiliepia ne tik studentai, bet ir kolegos menininkai ir mokslininkai.

Berniukas dainavo ryškiu sopranu

Viskas prasidėjo vaikystėje, kai Antanuko mama, dar prieškario laikais giedojusi Kauno arkikatedros chore (vad. prof. K. Kaveckas), penkerių metų sūnelį atsivesdavo į Kauno priemiesčio Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčią, kur kartu giedojo per šv. Mišias. Ten iki pat vakaro skambėdavo aukšti balsai. Giedamos giesmės išsiverždavo pro namo langus į kiemą ir nuskriedavo iki gatve skubančių praeivių. „Dainavau ryškiu sopranu, – dalijasi prisiminimais mokslininkas. – Kartais, dainuodamas solo, pavaduodavau net mamą, kai ji prikimdavo“. Nuo 6 iki 11 klasės grojo mokyklos pučiamųjų orkestre. Tikriausiai tai padėjo išugdyti gilų kvėpavimą, bet paankstino balso mutaciją. Pasikeitus balsui pasirodė, kad teks dainuoti bosu. 1962 metais įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti fizikos ir elektrotechnikos, Antanas buvo priimtas ir į akademinį chorą (vad. doc. Margarita Gedvilaitė). Choro vadovė, pastebėjusi neblogus būsimo fiziko vokalinius duomenis, 1963 metais pasiūlė aukštaūgiui jaunuoliui lankyti solinio dainavimo pamokas pas maestro Valerijoną Indrikonį.

„Tai geriausias visų laikų Pedagoginio universiteto dainininkas,“ – pagalvojau, kai pirmą kartą išgirdau A.Kiverį giedant bažnyčioje J.Naujalio, Č.Sasnausko, S.Šimkaus giesmes, atliekant sudėtingas V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Ž.Masne, J.Halevio operų arijas.

Bijokit nugyvent gyvenimą be lapkričio, pūgų ir be skaudžių klajonių...

Patekęs į patyrusio vokalo pedagogo V.Indrikonio rankas, jaunuolis atkakliai skverbėsi ne tik į mokslo, bet ir į vokalinio meno subtilybių pasaulį. Jau 1964 metais jis parodė savo, kaip solisto, sugebėjimus per VPU akademinio choro koncertus: atliko lietuvių muzikos klasikų J.Tallat-Kelpšos solo dainas „Žaliojoj lankelėj“, S.Šimkaus „Išėjo tėvelis į žalią girelę“ ir kt. Vokalo studijas tęsė ir baigęs fizikos studijas, iki pat 1972 metų.

Iš Antano santykių su diegiamomis vokalinio meno vertybėmis formavosi ir moralinės nuostatos: gerumas, pagarba ir meilė artimui, dosnumas, tiesos sakymas. Muzikos, meno harmonijos potyriai skiepijo elgesio įpročius, meilę knygoms, tapybai, simfoninei muzikai, teatrui, baletui, operai. Dar mokantis VPI sustiprėjo ir kitos A.Kiverio savybės: sąžiningumas, atsakomybės jausmas, teisingumas, kruopštumas, pareigingumas. „Jaunystė – ne amžiaus rodiklis, o sielos būsena, – šypsosi mokslininkas. – Jaunystė, kad ir skausminga, vis dėlto geresnė už ramią senatvę. Jaunystėje gyvename, kad mylėtume, brandos amžiuje mylime, kad gyventume“.

Likimas atskleidė gerąsias būsimo mokslininko A.Kiverio savybes. Dvasinio peno studentas nuolatos ieškojo gražiuose praeities kūriniuose, jų skambesio erdvėse. „Ant laiko sparno nuskrieja liūdesys“ – tarsi girdi metaforišką čigonų romansą, ataidinti iš tolimos vaikystės. Šį mąstymo ir jausmo, tikėjimo ir pažinimo, žemiškumo ir begalinės paslapties vienybės būvį A.Kiveris pasiekė, kai pradėjo skaityti teorinius seminarus studentams. Kartu su vokalo studijomis baigta fizikos aspirantūra (vad. prof. P. Pipinys), Tartu universitete 1979 metais apginta fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertacija. Stažuotasi Kazanės universitete, Budapešto Etvešo Lorando universitete, Zalcburgo pedagoginėje akademijoje. Mokslininkui teko padirbėti Fizikos fakulteto dekanu, universiteto prorektoriumi. Nuo 1992 metų švietimo ir mokslo ministro įsakymu priimtas dirbti Lietuvos mokytojų kvalifikacijos kėlimo instituto direktoriumi, nuo 1994 metų vadovauja Vilniaus pedagoginio universiteto Studijų skyriui.

Laimingas tas, kuriam teko pažinti reikšmių priežastis

Mokslininko A.Kiverio palankumą operos menui lėmė prieškario Kaune, Valstybės teatre, rodyti puikūs spektakliai, kuriuose dainavo ne tik vietiniai solistai, bet ir žvaigždės iš viso pasaulio, apie kurių vaidmenis žinojo net tolimų laikinosios sostinės priemiesčių vaikai. Tačiau prieš koncertus, be kurių neapsieina nė vienas iškilus VPU renginys, maestro, turintis nuostabiai sodrų ir galingą balsą bass-cantane, vis tiek jaudinasi. Ir pasakoja, kaip įžymusis F.Šaliapinas, 1934 metais atvykęs į Kauną iš Paryžiaus ir pamatęs lietuvį dainininką jaudinantis, patarė: „Jaudiniesi, balandėli, tai neblogai, tik nevykėliai paprastai būna ramūs. Aš irgi visą gyvenimą drebu ir, matyt, drebėsiu prieš išeidamas į sceną spektaklio pradžioje, nors dainuočiau jį šimtą kartų“. Šie genialaus XX a. artisto žodžiai padeda mokslininkui nusiraminti ir atgauti vidinę ramybę ne tik tada, kai tenka dainuoti koncertuose, bet ir skaitant mokslinius pranešimus tarptautinėse konferencijose.

2004 metais Tarptautinės etikų dienos proga LDK dramaturgų G.Knapijaus ir K.Garšvilos kūrinių motyvais VPU pastatytame veikale „Exilium sapientis“ (Išminčiaus tremtis) doc. dr. A.Kiveris Mozūrų kunigaikščio vaidmeniu sužavėjo net daug mačiusius filosofus, nustebino savo kolegas pedagogus ir studentus. „Aktorius A.Kiveris buvo spektaklio puošmena“, – tvirtino visi mačiusieji, kaip garbusis mokslininkas drąsiai ir talentingai kibo į vaidmenį. A.Kiveris išlaikė atkuriamos XVII a.misterijos-muzikinio spektaklio tikrovės išbandymą, atvėrė ją savo galingu žodžiu ir sudvasinta aktorine vaidyba. 2005 metais Etikų dienoms buvo pasitelkta kompozitoriaus Miko Petrausko operetė „Consilium facultatis“, kurioje režisieriaus sumanymą įgyvendino Vilniaus sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, pacientai ir VPU Socialinės komunikacijos instituto studentai.

Likimo vingiai tam, kad juos įveiktume

Meninę ir mokslinę kūrybą charakterizuoja pastangų galia. Todėl kūryba yra fenomenas, ir ji priešinga pamišimui. Meno ar mokslo kūrėjas imasi didelių pastangų rasti pusiausvyrai, kuri nuramina jo vidaus konfliktą. „O pastangos vaisius – meno ar mokslo šedevras – yra jo valios matomas ženklas, – pasakojo po repeticijų A.Kiveris. – Mokslo ar meno kūrinys ligoto kūrėjo gyvenime atstovauja aukščiausios dvasinės sveikatos momentams“.

Kraštutinė būsena kūrėjui yra būtina, kad per kūrybą būtų pasiekta dar didesnė pusiausvyra; šita aukštesne ir be galo sunkia pusiausvyros pastanga jis radikaliai skiriasi nuo pamišėlio. Menininkas ar mokslininkas pajėgia įvesti tvarką konfliktuose, tačiau jie jį naikina. Pamišėlis, deja, nesugeba nugalėti savo sielos netvarkos, nes jam stinga jėgos sugriautai pusiausvyrai atstatyti. Dėl dvasios galingumo ir dėl kūno dažno silpnumo, kuris neduoda tinkamos atramos intensyviam sielos veiklumui, žymus kūrėjas paprastam piliečiui beveik visada atrodo nenormalus. Meno ir mokslo kūrėjas kaip tik yra geriau negu kas kitas prisitaikęs prie savo įgimtų linkimų spontaniškai išreikšti daiktiniu, estetiniu, originaliu būdu tai, ką intuityviai išgyvena arba permąsto. Tas kraštutinės būsenos pavojus menininkui ar mokslininkui tuo yra realesnis ir didesnis, kad visas jo psichinis gyvenimas nueina viena kryptimi, būtent giliai, nesuinteresuotai, intuityviai jausti ir tai išreikšti ir sukurti, tuo tarpu grynai loginė kūrėjo galvosena neretai lieka apleista ir dėl to valia pakliūva į nepastovią emocijų ir impulsų valdžią. „Dažno mokslininko, kaip ir menininko, visokiausi keisti fenomenai eina drauge su kūryba; organizmas yra sujaudintas, karščio blaškomas, o sąmonėje dieną ir naktį vaizdai ir idėjos sukasi viesulu, lyg savotiškame kliedėjime“, – sakė E.de Bruyne.

Iš A.Kiverio apmąstymų susidaro įspūdis, kad menininko ir mokslininko gyvenimas, pasiekęs vidinę harmoniją, nepraėjo tuščiai, turėjo prasmę ir hipochondriškai graužačiai nepasidavė. Ką atiduosi – tavo, ką nuslėpsi – prarasta visiems laikams. Todėl atsisveikindamas beveik dviejų metrų milžinas VPU doc. dr. A.Kiveris, užauginęs dvi dukras, kurios jau irgi turi savo šeimas, palinkėjo: „Jeigu daug kas nemato nematomųjų pasaulių, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Daug kas, iš ko mes anksčiau juokėmės, dabar jau patvirtinta mokslo. Tie didžiuliai mokslo laimėjimai, apie kuriuos mes žinome, tai tik menkniekis palyginti su tuo, kas bus atrasta ateityje. Tuo galime neabejoti. Meno ir mokslo bendradarbiavimas gali padėti skeptikams, materialistams ir kitiems niekuo netikintiems, kad jie nepavirstų masinės elektroninės komunikacijos vergais, o stengtųsi kurti gėrį, kurti meną ir mokslą, įnešti dvasios ir meilės ne tik į tarpusavio, bet ir į mūsų svetimėjantį ir vis labiau materialėjantį bei miesčionėjantį pasaulį. Menas ir mokslas begalinis ir ne žmogaus valiai jį nutraukti“. A.Kiveris, nors visuomet turėjo savo idealus, juos rinkosi iš didžių tautiečių, analizavo jų išbandytus kelius ir stengėsi sekti pačiais įžymiausiais.

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“