|
Tarpušventis
Antanas Uosis
Šiemet Lietuva švenčia neapvalias Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios sukaktis 88 ir 16 metų. Daug tai ar mažai?
Vasario 16-oji beveik vainikuoja šimtmetį. Ką tik, praeitų metų pabaigoje, iškilmingai paminėtas Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetis. Tiesiog neįtikėtina, kad carizmo sąlygomis vos pabudusi tauta (prisiminkime, lietuviškosios raštijos draudimas panaikintas tik 1904 metų pavasarį) sugebėjo suorganizuoti tokį renginį, kuriame ne tik pareikalauta autonomijos, bet ir caro valdžia pavadinta pikčiausiu lietuvių tautos priešu. Didžiajai dvigalvio erelio carizmo hidrai buvo mestas didžiulis iššūkis. Kas, kad tai įvyko 1905 metų revoliucijos apogėjuje. Pats tautos, kurią dar XIX a. viduryje žymiausi Europos kalbininkai laikė mirštančia, manifestas nemaloniai nustebino Petrapilio valdininkus.
Kovo 11-ajai vos 16 metų. Paaugliškas amžius. Per tiek metų nespėjo net žmonių karta pasikeisti. Tai dažnai prisimena pesimistai, bandydami perprasti nūdienos problemas. Tie, kurie tiki šviesesniu tautos ir valstybės rytojumi, labai mėgsta cituoti Biblijos paralelę apie žydų tautą, 40 metų klajojusią dykumoje. Tik po to, kai pasikeitė tremtinių karta, žydai neva ir pasiekė pažadėtąją žemę.
Paralelė guodžianti. Tačiau lyginti žydus su lietuviais nekorektiška. Ar lyginama tauta, du tūkstančius metų klajojusi po pasaulį, bet sugebėjusi išsaugoti savastį, su kita tauta, milžinišku tempu plūstančia į Europos ir Šiaurės Amerikos platybes? Ar kas besulauks to išsvajotojo Lietuvos rytojaus po keturių dešimtmečių? Klausimas hipotetinis ir labai provokuojantis. Šiandieninė Lietuvos situacija nesuteikia mums daug dvasinio atgimimo vilčių. Ir tai liečia ne vien politikus. Moraliai pakrikusi tauta palengva grimzta į apatiją ar cinizmą. Aktyviausia ir jauniausia tautos dalis ieško medžiaginės gerovės svetur. Daugelis jų dar žada grįžti. Bet ar jie yra laukiami? Ir vėl keblus klausimas. Gal todėl emigrantai, susitvarkę savo buitį užsieniuose, labai nenoriai žiūri į Lietuvą. Į savo gimtinę, kuri jiems tapo lyg pamotė. Argi ne skaudi likimo ironija: į tokią Lietuvą, kokia yra dabar, nenori sugrįžti ir daugelis pokario išeivių.
Istorijos ratas sukasi toliau be jokių sentimentų. Dviejų didžiųjų Nepriklausomybės atkūrimo švenčių, švenčiamų žiemos pabaigoje, proga dera pamąstyti, kokioje epochoje gyvename. Tiesa, formaliai esame nepriklausoma ir demokratinė respublika. Tačiau faktiškai tebesėdime posovietinio marazmo duobėje. Ir visai nesvarbu, kokiu -izmu ją būtų galima pavadinti. Ar tai pernokęs brazauskizmas, brandus paulauskizmas ar beatgimstąs paksizmas? O gal tai tiesiog ankstyvasis paksizmas ar jaunatviškas uspaskizmas? Visi jie su vadovėline demokratija ar senosiomis europinėmis asmens laisvėmis turi mažai ką bendra. Visiškai tą patį galime pasakyti ir apie respublikos terminą. Man tai kažkodėl daugiau primena vieną isterišką nepakantų dienraštį, kurio tonas labai dažnai sutampa su vienos užsienio šalies diplomatų ir politikų pasisakymais.
Kad ir ką sakytų V.Adamkaus gynėjai, antroji jo prezidentavimo kadencija gerokai skiriasi nuo pirmosios. Tiesa, jis dėl to nekaltas, nes tarp kadencijų įsiterpęs paksokratijos laikotarpis galutinai nusmukdė pačios Prezidento institucijos prestižą. Šiuo metu, kai šalį valdo žymioji Koalicijos taryba, pašaipiai vadinama politbiuru, Prezidentui belieka tik piktintis. Išduotas buvusių bendražygių (prisiminkime A.Zuoko ir V.Adamkaus draugystę!), pasimetęs ir pašiepiamas Kėdainių barono, jis tegali gintis vien savo asmeniniu moraliniu autoritetu.
Kol kas jokių šviesos spindulėlių, kaip neseniai patetiškai rašė vienas žurnalistas, valstybės horizonte tikrai nesimato. Ir ne todėl, kad tie apgaulingi pragiedruliai dažnai tėra užsakomųjų straipsnių herojai, kitaip tariant, dirbtinai suklijuotas imidžas, o visai ne realūs politiniai lyderiai. Reikėtų kalbėti apie struktūrinius, o ne personalinius pokyčius, kurie nutrauktų pernelyg užsitęsusį kairiųjų ir populistų viešpatavimą. Lietuvoje jų dar nesimato. Kol liberalai aiškinasi savo santykius, kol konservatoriai toliau džiaugiasi savo augančiais reitingais, nenumaldomai artėja dar vienas išbandymas. Iki savivaldos rinkimų liko maždaug metai. Šie rinkimai turėtų būti paskutiniu pavojaus skambučiu pasyvokai opozicijai. Deja, deja... Ar reikia dar vieno šalto dušo, kad išsisklaidytų vienų rožiniai miražai ir pasibaigtų kitų puikybė? Visai gali būti, kad kaip tik šie rinkimai bus ta paskutinė riba, po kurios didžioji Lietuvos dalis gali pavirsti vienu dideliu Kėdainių savivaldybės prototipu. Štai po tokios tragiškos baigties kažką pakeisti Lietuvoje bus tikrai ypatingai sunku.
Ir tai ne tuščios kalbos. Tai visai realių grėsmių konstatavimas. Galima be perstojo kalbėti apie savivaldos reformą, ginčytis, ar pribrendome tiesioginiams merų rinkimams. Išliekant stulbinančiai dideliam Darbo partijos populiarumui, tai tik bereikalingi plepalai. Kad ir kokia būtų savivaldos rinkimų schema, šiandien sėkmę ji žada tik ponui Viktorui ir jo kompanijai!
Laukti kažkokios Seimo koalicijos griūties irgi nėra realu. Žodiniai valdžios daugumos lyderių apsikumščiavimai dažnai pateikiami kaip kažkokių didelių kataklizmų šaukliai. Tokių karų ieškotojai nesuvokia, kad ginčai tarp tų žmonių nėra esminiai, jie vyksta tik dėl ES pinigų dalybų. Suprantama, kiek glumina neregėtas darbiečių godumas. Visgi net ir sugriuvus parlamentinei daugumai, priešlaikinių Seimo rinkimų atveju (apie tai su naivia nostalgija tebekalba kai kurių dešiniųjų partijų, ypač mažųjų, atstovai) darbiečiams niekas negresia. Net A.Brazausko kompanijai yra dėl ko baimintis: o jeigu Darbo partija nepanorės jos pasiimti į naująją koaliciją, bet sudarys ją kad ir su kokiais liberaldemokratais? Kas tada? Darbiečiams nebaisūs ir desperatiški siūlymai uždrausti jų partiją už arogantišką jos lyderio elgesį šalies vadovo atžvilgiu. Bet kokie svaičiojimai šia tema tik įlieja papildomos alyvos į neva nuskriausto p.Viktoro įvaizdį. Demokratinėje visuomenėje chamizmas ir populizmas uždraudžiamas rinkimų metu, nurašant tokius mutantus į politikos paraštę. Ar įsivaizduoja tokie Prezidento gynėjai, kad daro jam meškos paslaugą? Juk po tokių kalbų darbiečių populiarumas vėl ims augti.
Kol valdžios piramidėje vyksta populistų ir nomenklatūrininkų susiejimas, tauta maitinama žaidimais. Visai kaip senovės Romoje jos žlugimo išvakarėse. Duonos ir žaidimų! šaukia Lietuvos publika. Bado tikrai nėra. O štai tam, kad likusių trijų milijonų dėmesio neblaškytų valdžios rietenos dėl europaramos dalybų, jiems pažeriama įvairių reginių. Be nykokų atskirų TV kanalų šou žvaigždūnų ir žvaigždučių, šiemet sulaukėme ir poros nacionalinio masto reginių. Kalbame apie Žiemos olimpines žaidynes Turine ir kasmetinę Eurovizijos atranką.
Olimpiada visiems asocijuojasi su garbinga sportine kova. Visiems aišku, kad ne visose sporto šakose rezultatą lemia metrai ar sekundės. Tačiau įkyriai kaltinti užimta vieta nedorus teisėjus, kaip tai jau kelintą kartą daro vienų mūsų sportininkų motina, nelabai korektiška. Visai kas kita, kai mūsų olimpinės viltys nepasiekia finišo arba yra diskvalifikuojamos. Pasipiktinę sporto sirgaliai keikia nevykėlius atletus arba jų trenerius. Gi informacija apie sportininkų problemas kartais būna gana vienapusė. Kažkur nežymiai spaudoje šmėkštelėjo žinutė, kad mūsų išjuokti jaunieji slidininkai į Turiną atvyko vos ne savo sąskaita. Norėtųsi išgirsti LTOK vadovų komentarus šia tema. Ir nors pats A.Poviliūnas, pralaimėjęs lažybas dėl būsimų medalių, žada viešai nuvažiuoti nuo garsiojo Ignalinos kalno sportinėmis rogutėmis, didžioji interneto komentatorių dalis vieninga: jie siūlo nuleisti šį poną ne rogutėmis nuo klano, o iš LTOK vadovo pareigų, kur jis užsisėdėjo ar ne 15 metų. Ir dar įvertinant, kad šis ilgametis užsibuvęs čempionas į šį garbingą postą atėjo iš LKP CK instruktoriaus kėdės.
Tokius pyktelėjusius žmones galima suprasti. Visgi estai Olimpiadoje gavo net tris aukso medalius! Eurovizijos atranka šiemet irgi kaitina žiūrovų kraują ir gadina jų nervus. Ir iš kokių rūsių jie traukia tokias, atsiprašant, grupes, atsidūsta pilietis ir skuba perjungti televizoriaus kanalą. Ir nors eurovizinės atrankos finalas bus tik šį šeštadienį, tenka su liūdesiu konstatuoti kažkokių naujų talentų šiemet nepamatėme. Nustebino ir keista atrankos sistema, kai vienąkart rezultatą lėmė vien žiūrovai, kitą kartą dar ir komisija. Ir visai nesvarbu, ką išrinks komisija ar mažamečiai SMS siuntėjai. Vargu ar iš esančių pretendentų galime tikėtis nugalėtojų laurų...
Kol visi diskutuoja, girti ar gailėtis mūsų olimpiečių ir dainininkų, juoktis iš jų ar juos padrąsinti, staiga į galvą šovė gana eretiška mintis. Gal mūsų sportininkų nesėkmė Olimpiadoje, kaip ir beveik planuojamas fiasko Eurovizijoje tik mūsų politinės realybės atspindys? Didžiulis korumpuotos ir iškreiptos realybės veidrodis? Gal kas ir pasakytų, kad sportas ir muzika nesuderinami. Tačiau abejose srityse begalinis mūsų tautinis ambicingumas (o tai puiki savybė, patikėkite!) atsimuša į klampią švogerių krašto realybę. Pagalvokite patys kodėl Lietuvos TOK vadovu jau keliolika metų dirba senas dabartinio Premjero draugas? Ar jis tikrai sportui nusipelnęs, ar tik dėl to, kad yra senas nomenklatūrininkas, dar ir nesugebantis racionaliai skirstyti sportui skiriamų lėšų? Kodėl čia žymiai geriau atrodo mūsų kaimynai latviai ir estai? Negi jie gyvena už Poliarinio rato?
Ir kodėl lietuviai niekaip nesugeba pasiekti įspūdingesnių rezultatų Eurovizijoje? Tiesa, daug kas teigia, kad laimėti europiniame muzikinio kičo festivalyje menka garbė. Tačiau jei ten dalyvauti nesolidu, kodėl muzikos ekspertų klanai taip įnirtingai kaunasi dėl savo statytinių, labai dažnai silpnokų dainininkų prastūmimo į šį renginį? Kodėl neleidžiama tame festivalyje dalyvauti kokiam muzikinės scenos liūtui ar tikrai originalaus talento žvaigždutei?
Nenorėdamas toliau erzinti diskutuojančių skaitytojų, galiu pasakyti tik tiek bus dar tų pergalių. Ir ne viena. Kad tik Lietuva išliktų. Štai dėl to reikia kovoti kasdien įtempiant visas jėgas. Mums visiems.
© 2006 XXI amžius
|