Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Užkalbėjimų įkalinti

Mūsų nerimo žiema Jauniaus Augustino piešinys

Kodėl taip? Dėl paprasto motyvo: dar vis nesame savarankiškai ir kritiškai mąstantys, nesame save gerbiantys ir orūs piliečiai. Mus ir mūsų supratimą apie daug ką Lietuvoje suformuoja viešosios erdvės konstruktoriai ir joje kartojami vaizdiniai bei, kaip dabar sakome, vyraujantis diskursas, kai nuolat tiražuojama pusiau tiesa – pusiau melas. Žinome, kad kartojamas melas ima panašėti į tiesą, ir tas surogatas tampa daugelio supratimu apie tai, kas dedasi mūsų valstybėje, t.y. mitais, kurie priimami kaip savaime suprantami dalykai. Gal ir banalu, tačiau...

Stebina neišsenkančios mūsų iliuzijos vis tikintis ateisiančio politikos gelbėtojo, kuris vienu mostu išspręsiąs visas neteisybes, akimoju pagerinsiąs visų gyvenimėlius, kad patiems nereikės nė pirštelio pajudinti – juk nusipelnėme gyventi geriau, juk tvarka turi būti, jei ne per vieną, tai per 111, blogiausiu atveju – per 1111, kraštutiniu – per 11111 dienelių gyvensime užtikrintai. Taigi buvo Artūras, skrajojo Rolandas, linksmino Viktor. Vienas integravosi, kitas – anuliuotas, trečias tebeerzina. Tačiau vėl kuriamas naujo ateisiančio mitas – bruzda Petras. Sakoma, kad gyvenimas tėra iliuzijų praradimas, todėl jomis ir tikime, jų vis pasiūloma, tačiau iš esmės viliamės tuo, kam nelemta išsipildyti, ko visai nėra, nes tai tik nuolat brukamos ir tiražuojamos iliuzijos, apsigavimai, žlugdantys mūsų iniciatyvą ir veiklumą – nesgi kažkas ateis ir išgelbės. Juk žmogus, matyt, visada linkęs elgtis savanaudiškai: kam eikvoti pastangas, jeigu ir be jų viskas kaip nors išsispręs. Kam tai naudinga?

Net ir į darbukų vado intrigas, ir pinkles žiniasklaidai galima žiūrėti kaip į mitologizacijos atvejį, kurį provokuoja tikslingai sukonstruoti viešieji ryšiai, arba primityviai, – propagandos mašina. Kuriamas mitas labai paprastas: neturi jokios valdžios, bet yra labai svarbus ir reikšmingas, erzina visą valdančiąją daugumą, iš proto eina opozicija, niurna dalis visuomenės, o kitiems atrodo, kad jis – šaunus vaikinas: nebijo sakyti karčių žodžių valdžiai, beveik kovotojas prieš ją, stiprus, galintis visur ir viską sutvarkyti, mielas ir paprastas, mėgstantis neva šiltai pabendrauti su žmonėmis, neišsenkantis geradarys ( kokie čia dar vokeliai – eik ir deklaruok mokesčiams). Bet tai tik viešoji mitologija, migla ir uždanga, po kuria slepiami esminiai dalykai. Toks sumanymas – provokuoti, erzinti, siūlyti ką nors keisti, kurti ir taip nebūti užmirštam, graibstomam žiniasklaidos. Tai, ką daro šis politikos bernas, tėra ketinimai, gąsdinimas, kitų varymas į kampą: iš visų jo veiksmų teišeina didelis šnipštas, politikos oro pagadinimas, bereikia ištirti poveikio aplinkai mastą ir koncentracijos pavojų. Jokios naudos visuomenei ir viešajam interesui net ir  su žiburiu ieškodamas tokiose akcijose nesurasi. Nedavė jokio rezultato, o ir būti jo negali, vienas veiksmas, tuojau pat paleidžiamas kitas – nesibaigiančios politinio kortavimo žaidynės; tai pasjansas, tai durnius, tai tūkstantis, tai kiaulių ganymas. O ar būtų įmanoma viešosios erdvės kūrėjams tiesiog nematyti šių provokacijų? Ignoruoti šiuos žaidėjus? Kam tai nenaudinga? Arba naudinga?

Kalbos apie politikų moralę ir politikos moralumą jau beveik tapo nuobodulį keliančia tema; mintis, kad estetika paaštrina etinę nuovoką, šiandien  jau, matyt, tesukeltų juoką, na, nebent J.Brodskis, jei galėtų, apsidžiaugtų. Ką padarysi, gyvename politinio vištakumo laiką: nuolat kuriamos mitologijos tėra dažnai priemonės valdžiai paimti, politinis veikimas tampa labai pragmatiškas ir žemažiūris. O kitame krante – realusis mūsų piliečių gyvenimas, proza, be miglų ir žaidimų, dramos ir tragedijos, neišsiblaivančios iliuzijos. Krantai nutolę, nes jungtys suaižėjusios – paimta arba norima paimti viską, kas dar turi naudos, kur atsiveria naujos galimybės. Politika tampa ko nors paėmimo veiksmu. Devalvacija visiška. Įtariu, koks nors partinis fanas pradės klykti, kad vėl nuoga kritika. Turiu nuraminti: pozityvas visada yra, jei dar turime žiupsnelį etikos ir estetikos.

Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių
demokratų pirmininkas

© 2006 „XXI amžius“