|
Laisvo elgesio Lietuva?
Lietuva pagal Konstituciją turėtų būti demokratinė respublika. Tačiau naujais politiniais metais atsibudome respublikoje, kur, pasak gyventojų apklausų, demokratiškai išrinktomis į valdžią politinėmis partijomis pasitiki mažiau nei 4 proc. šalies gyventojų. Gal išradome pasauliui nematytą valdymo formą? Kai renkame geriausius iš blogiausių arba blogiausius iš piktumo, atsiranda diktatūra iš apsileidimo. Šioje vietoje koks nors lietuvis paklaustų: kas dėl to kaltas? Prisiminę garsųjį Ernesto Hemingvėjaus klausimą: Kam skambina varpai?, tam nesusigaudančiam rinkėjui nesunkiai atsakysime: kaltas esi TU.
Neseniai specialiųjų tarnybų vadovai Valstybės gynimo taryboje pranešė, kad Europos Sąjungos lėšos galinčios tapti kanalu politinėms partijoms finansuoti. Remiantis Valstybės saugumo departamento vadovo pristatyto tyrimo rezultatais, viena korumpuočiausių procedūrų Lietuvoje yra ES lėšų skirstymas. Ateinančio periodo numatoma parama Lietuvai iš ES struktūrinių fondų kartu su Kaimo rėmimo programa sieks 36 mlrd. litų! Koks nors TV šou galėtų atlikti eksperimentą: keliuose ministerijos kabinetuose tilptų 36 mlrd. litų? Tuo tarpu keturios valdančiosios daugumos partijos nesutaria, per kurios ministerijos kabinetus reikėtų tuos milijardus žarstyti. Žiniasklaidoje nuskamba įdomi šių derybų viražo interpretacija: V.Uspaskichas šantažuoja A.Brazauską. Įdomus ir prezidento V.Adamkaus bei to paties V.Uspaskicho konflikto viražas, šiam ketinant santykius aiškintis per teismą. Imi svarstyti: gal kiekvienas suvirintojas, užkalęs keletą milijonų ir laimėjęs rinkimus kažkokioje pribaltikoje, leistų sau šaipytis iš tų litovcų prezidento. Negi dar reikia stebėtis kelių socialliberalų nesusigaudymu balsuojant ir pratęsiant amžinojo Vilniaus mero A. Zuoko politinį benefisą? Negi dar reikia stebėtis politinių lavonų neblėstančiu revoliuciniu optimizmu? Čia juk laisva Lietuva. Beveik laisvo elgesio. Turime dviejų rūšių politinius virtuozus: vieni atsistatydina tam, kad grįžtų, kitų neįmanoma atstatydinti. Ill be back (aš sugrįšiu angl.), sakė A. Švarcnegerio herojus, užburdamas susižavėjusią publiką.
Jei šiandien apibendrintas mūsų valstybės Politikas Politikaitis atsibustų iš gilaus saviinteresų letargo, tai apsidairęs imtų šauktis pagalbos. Šauktųsi jis, matyt, lyg Bernardas Brazdžionis kadaise eilėmis: Tautos! Juk įsčios kaltos už luošio dalią. Tauta jį išrinko išrinko ne tik rinkimų dieną, su neatsakingo jaunuolio lengvabūdiškumu įleisdama biuletenį į balsadėžės įsčias. Ne tik... Lyg iš Justino Marcinkevičiaus eilių: augino laukas, pieva, kelias, upė. O išaugo luošas politinis vilkolakis. Mat politikos scena lyg ūkanota pamiškė: vieni valdyti ateina iš miško, kuriame daugelis mūsų ramaus kaimelio gyventojų net buvę nesame, o savi gelbėtojai ilgainiui suvilkėja. Dienomis bando būti labiau žmonėmis, tačiau prie valdžios ėdžių plikom rankom nepasistumdysi. Balansuodami plonyčiame lyg skustuvo ašmenys terminatoriuje, tarp šviesos ir tamsos, ima atrodyti vienodai pilki ir vaiduokliškai nepatikimi.
Tiesa, jie ir dabar šaukia, šaukia garsiai ir visi, tačiau per miegus, lyg košmarą sapnuodami. Šaukia apie tvarką, kuri bus, ir apie tai, ko nusipelnėme, šaukia apie didžius darbus, kuriuos jie atliko tiek tarybinėje, tiek ir laisvoje Lietuvoje, galų gale šaukia vieni ant kitų. Vieniems milijoninės interesų grupės investicijos labiau spaudžia smegenis ir jie šaukia garsiau. Girdime jų šauksmą, patikime, lyg lunatikai per miegus einame iš paskos, sudedame savo balsų auką. Kažkuo juk reikia tikėti. Juk, kaip krokodilui Genai sakė Kūlverstukas, jei niekuo netikėsi bus baisu gyventi. Matyt, mus penkiasdešimt metų augino ne laukas-pieva-kelias-upė, o ta kūlverstukiška ideologija, tai ir einame ten, kur šaukia.
Naujiems rinkimams visi atvirsta žmonėmis, ryškiomis spalvomis persidažo, persikoalicina ir vėl ima šaukti, lyg paukščių patinėliai meilės metui atėjus... Vėl kažką išrenkame. Užburtas ratas. Sekasi panašiai kaip Eurovizijoje.
Paulius Saudargas
© 2006 XXI amžius
|