Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kodėl mes išlikome?

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vyskupas Motiejus Valančius

Profesorius Fridrichas Kuršaitis

Šiemet lietuvių tauta pažymės dviejų iškilių asmenybių sukaktis. Vasario 28 dieną minėjome 205-ąsias metines, kai Nasrėnuose gimė vyskupas Motiejus Valančius, o balandžio 24 dieną sukaks 200 metų nuo žymaus lietuvių kalbininko, žodynininko bei religinių raštų autoriaus kunigo Fridricho Kuršaičio gimimo. XIX amžiuje šios asmenybės tautai buvo ne tik ramsčiai, bet ir vedliai, nuo kurių veiklos didele dalimi priklausė ir tolimesnis tautos likimas. .

XIX a. antrojoje pusėje tautiniu požiūriu Mažąją Lietuvą gaubė tamsi naktis. Ji, ši naktis, dvasiškai, ko gero, buvo juodesnė ir už carinės Rusijos pavergtos Lietuvos gyvenimą, kur jau nuo 1864 metų buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis lotyniškais raštmenimis bei vaikų mokymas mokyklose lietuviškai. O Mažojoje Lietuvoje, nors ir buvo leidžiami gotiškomis raidėmis lietuviški Evangelijos dvasios laikraščiai bei laikraštėliai, o nuo 1849 metų dar kas savaitę skaitytojus pasiekdavo ir prof. F.Kuršaičio redaguojamas „Keleivis isz Karaliaucziaus broliam lietuwininkams žinias pranesząs“, nors krašto mokyklose kurį laiką dar skambėjo lietuviškas žodis, bet vokiška daina iš mokyklų jau buvo išstūmusi lietuviškas melodijas, o ir šiam tautiniam nuosmukiui didžiulę įtaką padarė patys lietuvininkai – surinkimininkai, teigdami, jog dainuoti lietuviškai – nuodėmė, nes tai „šėtono išmislas“.

1862 metais Prūsijos ministrų kabineto pirmininku tapęs O.Bismarkas jau kitais, 1863 metais, su carine Rusija pasirašė konvenciją dėl bendrų priemonių sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje malšinti. Dvi imperijos skiria nemažus savo žmonių uždirbtus išteklius tam, kad nuo žemės paviršiaus būtų nušluotas lietuviškumas. Ir vokiškoje, ir rusiškoje imperijoje susidorojimas su lietuviškumu sutapo. Štai 1864 metais rusų okupuotoje Lietuvoje uždraudžiama vaikus mokyti gimtąja kalba, o O.Bismarkas, tapęs ministru pirmininku, iš švietimo ministro reikalauja, kad taip pat būtų padaryta Rytų Prūsijoje lietuviškose mokyklose. Dviejų imperijų, kurių simbolis – erelis, siekis buvo bendras. Ir šie sparnuoti plėšrūnai sutartinai aštriais nagais draskė dvasines tautos jėgas. Tautai iškilo Jurgio Zauerveino į lietuvių kalbą išversta V.Šekspyro dilema: „Būti, ar nebūti?“

Šiuo gan sudėtingu tautai laikotarpiu gyvenusios dvi iškilios lietuvių tautos asmenybės ir nulėmė šekspyriškąją dilemą. Didžiojoje Lietuvoje šviesuoliu buvo žemaičių vyskupas M.Valančius (1801-1875), o Mažojoje Lietuvoje – žymus kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, evangelikų liuteronų kunigas F.Kuršaitis (1806-1884).

Du iškilūs krikščionių dvasininkai bendromis pastangomis tarsi Mozė galėjo išvesti tautą į jai pažadėtąją žemę, kuri plyti tarp Alnos ir Dauguvos. Nors šie vyrai ir atliko didžiulius darbus, gaila, kad tarp jų nebuvo bendro sutarimo ir bendro tautos gelbėjimo plano.

Kai carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje kilo grėsmė tautai, vysk. M.Valančius visas savo turimas bažnytines galias nukreipė į tautos dvasinių jėgų išsaugojimą. Į rankas jis ėmė plunksną ir rašė „Vaikų knygeles“, „Paaugusių žmonių knygeles“, išleido „Palangos Juzę“, „Žemaičių vyskupystę“, rašė straipsnius religine tematika. Nepaisydamas carinės Rusijos valdininkų brutalumo, kvietė tautą į blaivybės kelią, ragino šviestis, kūrė mokyklas, Tilžėje organizavo lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis leidimą, į šį darbą įtraukdamas ne tik sau pavaldžius kunigus, bet ir Varmijos vyskupijos kunigą, Sambijos ir Mažosios Lietuvos dekaną Tilžės katalikų bažnyčios kleboną kun. Johaną Zabermaną (1815-1900), kuris spausdinant lietuviškas knygas ir jas gabenant per sieną tapo pačiu artimiausiu vyskupo pagalbininku. Vysk. M.Valančiaus nurodymu kun. J.Zabermanas, 1869 metais nupirkęs senąją Vainuto bažnyčią, pervežė ją per Rusijos ir Vokietijos sieną ir, net negavęs Prūsijos valdžios leidimo, pastatė Ropkojuose, tuo tarsi įtvirtindamas čia jau nuo 1802 metų įsikūrusią katalikų bendruomenę. Iš tikrųjų tai buvo draudžiamųjų lietuviškų knygų, išspausdintų Tilžėje, gabenimo per Vokietijos ir Rusijos sieną pervežimo punktas.

Kai Varmijos vyskupas iš Tilžės į Ropkojus perkėlė kun. Antaną Brundzą (1838-1892) ir paskyrė jį šios filijos (bažnyčios) kunigu, nejuokais subruzdo ir šio krašto surinkimininkai, sunerimę, kad iš Žemaitijos į Mažąją Lietuvą skverbiasi katalikai. O kad tai daroma dėl lietuviškos spaudos gabenimo į Lietuvą, jiems buvo nepriimtina, nes knygos lotyniškais spaudmenimis – „šėtono išmislas“. Ir prasidėjo intrigos, įtarinėjimai, neva Ropkojuose kaupiami ginklai naujam rengiamam sukilimui Lietuvoje. Netrukus šie gandai pasiekė ir pasienio žandarus, ir vysk. M.Valančiaus bei kun. J.Zabermano organizuotas knygų gabenimas per sieną abiejų imperialistinių valstybių bendromis pastangomis buvo atskleistas. Suimti pagrindiniai šio darbo „artojai“, surasti ir patys pavojingiausi imperijas griaunantys ginklai – knygos, kurių viršelius puošė įspaustas kryžiaus ženklas ir įrašyti žodžiai „Aukso Altorius“.

Didžiausias vysk. M.Valančiaus nuopelnas lietuvių tautai yra tai, kad jis žmonių religinius įsitikinimus, dorą ir tautinius jausmus sugebėjo sujungti į bendrą visumą. Ši dvasinė tautos jungtis vedė žemaičius ir į carinės Rusijos valdžios išprovokuotas Kražių skerdynes, vedė tautą į 1918 metų nepriklausomybę, pagaliau ir į XX a. pabaigos tautinį Atgimimą. Tik prisiminkime iš Sibiro ir amžinojo įšalo žemės Sovietų Sąjungos karo lakūnų į Šiaulių karo aerodromą atskraidintus karstus su pridengtomis trispalvėmis. Ir šie karo lakūnai, rusai, čečėnai, ukrainiečiai, baltarusiai, vietoj bombų atgabenę Lietuvos patriotų sudūlėjusius kaulelius, klaupėsi prieš vysk. M.Valančiaus tiesą ir su nekaltų žmonių dūlančiais kaulais tarsi sprogdino blogio imperiją. Prisiminkime „Baltijos kelią“, į kurį tautą išvedė M.Valančiaus jungtis „Dievas –Tėvynė – Dora“. Ir, eidama vyskupo nurodytu keliu, tauta išliko. Didysis Motiejus Lietuvai ir visam pasauliui jau seniai turėjo būti šventasis. Trys akivaizdūs stebuklai: 1904 metų spaudos atgavimas, 1918 metų Nepriklausomybės Akto paskelbimas ir XX a. pabaigos tautos prisikėlimas. Ir visa tai pasiekta per vyskupo jungtį Dievas – Tauta – Dora. O mes kažko laukiame. Dairomės, ką pasakys kiti?

Vyskupui dar turime būti dėkingi ir už tai, kad jo didžiulių pastangų dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia tapo tautinė. Lietuvos katalikų bažnyčiose kiekvieną sekmadienį prieš Sumą skamba Strazdelio „Pulkim ant kelių“, o ir kitos bažnytinės apeigos susietos su Maironio, Vinco Kudirkos, Bernardo Brazdžionio giesmių tekstais. Tautinė Bažnyčia, kokia dabar yra Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, jungia visus dvasinius ir tautinius jausmus. Anot pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės, mus jungia jau prieš 4000 metų žinomas Lietuvos laukų Rūpintojėlis, jungia pakelių koplytėlėse išsirikiavę šventieji ir šventosios, kuriems vietos atsiranda ir naujai statomose Lietuvos šventovėse. Mus jungia Švč. Mergelė Marija su Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Vilniaus Aušros Vartais, nes ji – ne tik Dievo Motina, bet ir Lietuvos globėja, o su Švč. Mergele Marija mus jungia ir vienintelis Lietuvos šventasis – šv. Kazimieras. Ir visa tai neatsirado nei šiandien, nei vakar. Tai atėję iš M.Valančiaus laikų, kuris mūsų dvasines vertybes sujungė į visumą „Dievui ir Tėvynei“. Tik gaila, kad ne visi šiuo keliu einame.

* * *

Daug prasmingų žodžių galima pasakyti ir apie prof. F.Kuršaičio mokslinę lituanistinę veiklą. Jo pastangų dėka šiandien mes tarpusavyje bendraujame Kristijono Donelaičio šnekta, nes mokslinės Augusto Šleicherio ir Fridricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatikos“ pramintu keliu nužingsniavo ir mūsų kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Dėkingi esame F.Kuršaičiui už jo dviejų dalių „Lietuvių kalbos tyrinėjimus“ (1843, 1849), kurie nemaža dalimi lėmė tolesnius mokslininkų darbus tobulinant mūsų literatūrinę kalbą, už lietuvių – vokiečių, vokiečių – lietuvių kalbų žodyno dvitomį (1870-1874) ir kitas lituanistines studijas, susijusias su mūsų kalbos tobulinimu. Tik gaila, kad F.Kuršaitis, kaip teigia 1999 metais leista „Lietuvių kalbos enciklopedija“, „buvo vokiečių valdžiai ištikimas, lietuvių tautos ateitimi netikėjęs konservatyvių pažiūrų žmogus“.

F.Kuršaičio siekiai buvo labai artimi XIX amažiaus kitų Europos mokslininkų lingvistų nuostatai. Jie buvo įsitikinę, kad lietuvių tauta gyvena paskutiniais atodūsiais, todėl ir mokslininkų pareiga iš merdinčio šios tautos kūno išplėšti jos sielą ir palikti ją ateities mokslui – lyginamajai kalbotyrai. F.Kuršaitis, netikėdamas lietuvių tautos prisikėlimu, liko pasyvus „Dievo valios“ vykdytojas, nekėlė tautos kovai už išlikimą, nežadino savo tautiečių, kad šie brangintų tėvų papročius, dainas, protėvių dvasinį palikimą. Priešingai, būdamas evangelikų liuteronų kunigas dažnai net kovojo su lietuviškomis tradicijomis, atklydusiomis iš senosios aisčių (baltų) religijos. Iš Prūsijos valstybinio iždo dosniomis subsidijomis remiamas profesorius savo redaguojamame „Keleivyje“ nesidrovėjo retkarčiais ir tuos lietuvininkus subarti, kurie bent šiek tiek užjausdavo savo tautiečius bei iš valstybinių įstaigų gujamą lietuvišką žodį.

„Dirbk ir Dievas padės“, – nuolat kartojo vysk. M.Valančiaus vadovaujami kunigai Martynas Sederavičius, Antanas Brundza, o Prūsijos kunigai, kurių gerove rūpinosi valdžios įstaigos ir net pats Prūsijos kunigaikštis, nuolat kartojo: „Tokia Dievo valia“. Per šią „Dievo valią“ Mažosios Lietuvos lietuvininkai atsidūrė bemokslių surinkimininkų rankose, o tai ir vedė tautą į pražūtį.

F.Kuršaitis, išskyrus kalbines lituanistines studijas, lietuviškumui buvo ne tik abejingas, bet ir priešiškas. Todėl tokius savo tautiečius XX amžiuje Vydūnas pavadino vergais. Ir F.Kuršaitis XIX amžiuje tautai jau buvo ne paprastas, bet stambus grandinėmis žvanginantis vergas.

Kur Mažojoje Lietuvoje buvo takoskyra tarp vergo ir laisvo mažlietuvio? Kur žmogiškasis principas „Dirbk ir Dievas padės“? O gal šio principo Mažojoje Lietuvoje niekados nebuvo? Gal čia visais laikas buvo guodžiamasi jog „tokia Dievo valia“? Pagaliau kas šį posakį sugalvojo ir paskleidė tarp mažlietuvių, kad šie susitaikytų su nutautėjimu, nes tokia Dievo valia?

Laisvas mažlietuvis dr. Vilius Bruožis (1843-1909), kurio nesaistė jokios vergo grandinės, XIX amžiuje teigė, jog Adomas su Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai. Šis teiginys daktarui brangiai kainavo. Vokiečių jis buvo apšauktas bepročiu ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Bet ir čia savo teiginio jis neišsižadėjo. Jeigu Dievas sukūrė žmogų, kuris rojuje kalbėjo lietuviškai, tai kodėl turi būti tokia Dievo valia, kad šis kūrinys būtų sunaikintas? Ne, čia kažkas ne taip. Čia ne Dievo, bet lietuviškumui priešingų jėgų, tiksliau, šėtono valia. Ir Mažojoje Lietuvoje nuo XV amžiaus vyko gėrio ir blogio kova. Savo tikslo siekdamas, klaidindamas visuomenę, blogis ne kartą šaukė Dievo vardu. Ir tik vėliau žmonės pasijusdavo esą apgauti. Ne vienas blogiu patikėjo ir 1939 metais, kai naciai kartu su šėtonu pradėjo karą, o ant savo kareivių diržų sagčių įrašė: „Gott mitt uns“ (Dievas su mumis). Mažojoje Lietuvoje blogis šimtmečius spekuliavo Dievo vardu. Ši būsena šimtus tūkstančių mažlietuvių nuvedė į negrįžtamą vergiją.

Prisiminkime K.Donelaitį, nemirtinguosius poeto „Metus“. Neieškokime šiame kūrinyje šėtono triūso. Jo čia net su žiburiu nerasime. Nerasime „Metuose“ ir surinkimininkų bei sakytojų triūso, kurie lietuviškas dainas, šypsenas, šokius ir kitus pasilinksminimus šėtono išmone vadino. K.Donelaitis į žmogų ir jo aplinką žvelgė blaiviai. Žodžiai „pasijuokti“, „pasilinksminti“ „pašokti“ ir iš pagonybės atklydusi „Joninės didelė šventė“ poetui buvo priimtina kasdienybė. Gal už šias žmogiškas savybes surinkimininkai ir nemėgo K.Donelaičio? Ir tik du liuteronų kunigai – L.G.Rėza ir V.Gaigalaitis – buvo prisilietę prie poeto kūrybinio palikimo. XIX amžiaus K.Donelaičio kūrybiniu palikimu daugiau rūpinosi Martynas Jankus ir JAV gyvenę katalikų kunigai Aleksandras Burba ir Antanas Milukas, nes šiems dvasininkams ne tik dėl kalbos, bet ir dėl dvasinių dalykų K.Donelaitis buvo be galo artimas.

Tenka prisiminti ir tai, jog F.Kuršaitis savo redaguojamame „Keleivyje“ dažnai gyrė ir aukštino kolonistus vokiečius, tuo tarpu K.Donelaitis „Metuose“ sarkastiškai šaipėsi iš vokiečių, kuriuos išdrįsdavo net kiaulėmis apšaukti, o būrus lietuvininkus užjautė, nes „vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko“. Tai ar ne čia ta takoskyra, kur poetas grožiniu žodžiu apnuogina blogio ir gėrio kovą? Kokia didžiulė erdvė skiria šiuos du lietuvininkų evangelikų liuteronų kunigus! Tai atsitiko dėl to, kad K.Donelaitis buvo be galo stipri asmenybė su savo konkrečiais siekiais bei principais, o svarbiausia, kad jis nedrebėjo dėl savo kailio.

Bet neužmirškime, jog ir K.Donelaitis buvo evangelikų liuteronų kunigas ir jis privalėjo jausti žodžio ribą, privalėjo „sirgti“ tik už savo konfesiją, kurią dar 1525 metais Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis buvo paskelbęs valstybine religija. Ir K.Donelaitis pagal užimamą visuomenėje padėtį privalėjo pūsti tą pačią vokiškąją dūdą. Bet stiprioje asmenybėje būta ir blaivių akimirkų. Ir tuomet poeto širdyje suspurdėdavo prislopintos tautos galios. Manytina, jog tomis akimirkomis ir išsiliejo „Metai“ – iškankintos tautos ir Lietuvos gamtos himnas. K.Donelaičio „Metai“ – tai tarsi M.Valančiaus gyvenimas kovojant už vargšų ir būrų šviesesnį ir teisingesnį rytojų. Nerasime „Metuose“ ir posakio „Tokia Dievo valia“, bet visoje poemoje jaučiama, kad reikia dirbti taip, kad ir Dievas padėtų. Šiuo atžvilgiu K.Donelaitis be galo artimas M.Valančiui. Ir jų tikslas bendras – padėti tautai jos žemiškoje kelionėje.

Tiek K.Donelaitis, tiek M.Valančius buvo dvasininkai. Atrodytų, ir jų siekiai tautai turėjo sutapti. Bet šiuos du dvasininkus skyrė skirtingos konfesijos. M.Valančiui pavyko sujungti tikėjimą ir tautą, bet nieko panašaus padaryti negalėjo nė vienas evangelikų liuteronų kunigas, dirbęs Mažojoje Lietuvoje, nes šiame krašte liuteronybė buvo vokiečių valstybinė religija. Visą šį bejėgiškumą puikiai jautė ir K.Donelaitis.

„Metai“ – tai protestas blogiui, einančiam su Dievo vardu. Tai buvo paskutinysis laisvo lietuvininko Mažojoje Lietuvoje gilus atodūsis. Poetas suvokė, jog, būdamas Prūsijos valstybinės religijos kunigu, tokio kūrinio neturėjo teisės parašyti. Bet dvasios polėkiui neįsakysi. Ir tik paskutinis žingsnis nebuvo žengtas. K.Donelaitis išsigando savo pagimdyto „kūdikio“, ir manytina, jog „Metų“ rankraštį jis pradėjo slėpti. Jeigu K.Donelaičio „Metai“ būtų pasirodę jam gyvam esant, anais ortodoksiniais laikais, tai poetas būtų užsitraukęs didžiulę nemalonę, gal net eskomunikuotas. Ir „Metai“ dūlėjo. O kai jie atsidūrė L.G.Rėzos rankose, tai šis nejuokais išsigando, ėmė K.Donelaičio kūrinį taisyti ir taikyti esamam laikui. Braukė, trumpino, švelnino, šį tą ir savo prikūrė, kad tik tas parodytas blogis būtų įvilktas į šviesesnį rūbą.

Tai kurgi Mažojoje Lietuvoje gėrio ir blogio takoskyra, kur tautinių šaknų nukirtimo ir jų naikinimo pradžia? Pabandykime atsiremti į Martyną Mažvydą. Pirmosios lietuviškos knygos autoriui M.Mažvydui gyvenant ir dirbant Ragainės evangelikų liuteronų parapijos kunigu, mažlietuviai išgyveno gan sudėtingą ir kontroversišką laikotarpį. Dar 1525 metais susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, liuteronybė šalyje skelbiama valstybine religija. Suprantama, jog ši nauja religinė konfesija kaip galima greičiau stengėsi įsitvirtinti visuomeniniame gyvenime, bet priešinosi apdairūs ir konservatyvūs mažlietuviai, nenorėdami tapti persivertėliais bei naujojoje religijoje įžvelgę pasaulietinės valdžios ir bažnytinės hierarchijos sąmokslą. Prasidėjo nuožmi kova. Katalikai, ypač mažlietuviai, tapo antrarūšiais krašto gyventojais. Krašto ūkis pradėjo smukti. Prieš 455 metus (1551 m.) šią dviejų krikščioniškų konfesijų kovą vaizdžiai aprašė M.Mažvydas savo laiškuose Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490-1568):

„Iš tikrųjų čion atvykęs, – lotyniškai rašo M.Mažvydas, – radau daugelį žmonių taip atsidavusių pagoniškajam popiežininkų mokymui, jog maždaug dvidešimt metų, o gal ir daugiau jie vengė Švenčiausiojo altoriaus sakramento, nors dėl to yra aiškus Dievo įsakymas ir Šventosios Bažnyčios potvarkis. Iš jų sumaniuosius, nors dar ir ne visus, Dievo padedamas, mokydamas Evangelijos, patraukiau pamilti Dievo žodį ir naudotis sakramentais. Betgi kiti, labiau užkietėję, – tiek tie, kurie gyvena netoli Ragainės, tiek tie, kurie toliau nuo jos, – ne tik niekina skelbiamą Dievo žodį ir sakramentus, bet ir juo labiau jais rūpinies, juo labiau jie grimzta aklybėn ir užsispyriman ir vis tebesilaiko popiežiaus skelbiamų šlykštybių. Man yra visai aišku, kad jie akli, nes įžūliai niekina Katekizmo mokslą ir pačius sakramentus, be kurių negali būti tikro krikščioniškumo. (...) Todėl būtų gera, šviesusis kunigaikšti, jei jiems būtų uždrausti tie darbai, ypač sekmadieniais, kada būtų geriau, kaip ir tinka geriems krikščionims, klausytis Dievo žodžio, negu prakaituoti dirbant. Jie turi dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, Šv. Onos Batakių miestelyje, Šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios Mergelės Marijos Šiluvoje, Kryžiaus Jurbarke, Jurgio ir Kristaus Kūno Tauragėje, Dangun žengimo Veliuonoje ir kituose miesteliuose švenčiamos kitos šventųjų šventės, – taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste. Dar kiti, nors ir nevyksta į tokias vietas, tačiau namie, užsidegę vaškines žvakes prie sienos, šaukiasi šventųjų globos ir, kaip kokie stabmeldžiai, švenčia tas pačias jų šventes. O kad jie taip pamaldžiai laikytųsi sekmadienių ir juos švęstų, klausydami šventųjų pamokslų ir Katekizmo mokymo, kuris gali atitraukti nuo popiežiaus skelbiamų prietarų ir nešvankybių. Bet dėl to, kad sekmadieniais kaip bedieviai negarbina Kūrėjo, jie ir toliau pasilieka akli, garbindami svetimus dievus jų dienomis. Todėl būtų labai pageidautina, kad tavo šviesioji aukštybė savo ediktu uždraustų jiems tokias keliones ir užkirstų kelią, jei kokiu nors būdu būtų įmanoma, tokiai jų išpažįstamai stabmeldystei. O aš laikysiu savo pareiga, kaip ir dabar darau, su dideliu uolumu per visus savo pamokslus atitraukti juos nuo tokio stabų garbinimo“.

Skaitai M.Mažvydo šiuos veidmainiškus žodžius: „pagoniškas popiežininkų mokymas“, „popiežiaus skelbiamos šlykštybės“, „nusikalsta bjauriausia stabmeldyste“, „popiežiaus skelbiamų prietarų ir nešvankybių“ – ir niekaip nesuvoki, kaip pirmosios lietuviškos knygos autorius savo parapijiečius galėjo skųsti aršiausiam lietuvių tautos priešui Kryžiuočių ordino buvusiam magistrui. Nejaugi M.Mažvydas buvo toks silpnas, kad nepajėgė susitvarkyti su savo parapijiečiais ir tikėjosi kunigaikščio paramos? Tai ne tik apgailėtina, bet ir nedovanotina. Ne be reikalo poetas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ pastebi:

Atmeni, kaip savo Katekizmą
Tiesiog iš Jono Veinricho spaustuvės
Mes kunigaikščiui atnešėm? Ar tu
Atmeni, ką jis tada pasakė?
„Per Dievą, – sako, – Lietuvą atvesiu
Į Prūsiją. Ko nepadarė kardas,
Tą padarys knyga ir Dievo žodis“.
Ir taip pasakė ne bet kas, o buvęs
Kryžiuočių ordino magistras. O,
Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!
Kokia ironija! Įsivaizduoji,
Pats savo rankomis sau neriesi kilpą.

Tai ar ne ši kilpa pražudė Mažąją Lietuvą?! Tai ar tik ne nuo šių M.Mažvydo skundikiškų žodžių tautoje prasidėjo gėrio ir blogio kova, tautos skaldymas ir jos žudymas? Kai kurie mažlietuviai, nepakęsdami tautinio pažeminimo ir nenorėdami tapti išverstkailiais, paliko savo gimtąsias vietas ir kėlėsi per Šešupę į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Gumbinės, Stalupėnų, Piliakalnio kraštas, išvykstant lietuviams, sparčiai klimpo į vokiškąjį molį. Tarp šių mažlietuvių buvo ir nuo Stalupėnų, iš Lindikų kaimo, kilę Staugaičiai, Būčiai, kurių palikuonių kartose išaugo du garsūs Lietuvos vyskupai, kūrę laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. P.Būčys buvo 1905 metų Vilniaus Didžiojo Seimo vienas pirmininkų, o Justinas Staugaitis tapo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Iš tos pačios Mažosios Lietuvos buvo kilę ir trys 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarai: Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis ir Jonas Vailokaitis. Štai kokie ateities protai buvo išgyvendinti iš Mažosios Lietuvos!

Gobšūs Kryžiuočių ordino palikuonys, grobdami katalikų bažnyčių pastatus, brangenybes ir žemę, dorojosi ne tik su antrarūšiais tapusiais mažlietuviais, bet ir su kitų tautybių katalikais. Ir šie bėgo iš Prūsijos, tarsi iš skęstančio laivo, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Taip būsimuosiuose Zanavykuose, Nemirų kaime, įsikūrė prancūzo Cristoup’o Coderc’o šeima, iš kurio tolesnėse kartose gimė būsimasis Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka. Mažoji Lietuva, šis lietuvių etnografinis žemės lopinėlis tarp Nemuno ir Priegliaus, pagimdė pačius tauriausius ir aktyviausius XIX amžiaus tautinio atgimimo šauklius, kurie nepabūgo carinės Rusijos ir drąsiai ėjo tautos prisikėlimo keliu. Buvę mažlietuviai banaičiai, būčiai, dovydaičiai, kudirkai, staugaičiai ir daugelis kitų, kurie kažkada kėlėsi per Šešupę ir glaudėsi prie savo tautos kamieno, – išliko. O su jais Lietuvoje išliko ir tolimas Mažosios Lietuvos protėvių aidas.

© 2006 „XXI amžius“