Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Mums rašo
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Sakalo“ skrydis

Balys URBONAS

Vyrų choras „Sakalas“

(Tęsinys. Pradžia Nr. 17)

L.Abaris, artėjant 1990-iesiems, bundant Atgimimui, vis daugiau rengė dainų, atspindinčių Lietuvos orumą ir garbę. V.Telksnio „Ant Vilniaus kalvų“, K.Banaičio maršas „Žygis į Vilnių“, T.Makačino „Kur žirgus balnojom“, aišku, jau ir seniau dainuota J.Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“ – visos šios dainos atgaivino visų slėptą tikro patriotizmo dvasią. Viename 1988 metų jubiliejiniame 20-mečio koncerte pačia aukščiausia dominante suspindo V.Kudirkos „Tautiškos giesmės“ spalvos. Tartum suplazdėjo visų išsiilgtos trys spalvos – geltona, žalia ir raudona. Vyrai dainavo iš širdies, klausytojai plojo, iš džiaugsmo drėkindami ašaromis skruostus. Teisus V.Leipus, knygoje teigdamas: „Labai aktyviai į Atgimimo veiklą įsijungė „Sakalo“ meno vadovas Leonidas Abaris, dirbęs tuo metu Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoju. L.Abario iniciatyva į „Sakalo“ repertuarą patenka jau kitokio pobūdžio lietuvių patriotinės dainos, nauji kompozitorių kūriniai“. Čia reikia paminėti visai nauja muzikine kalba parašytą L.Povilaičio kūrinį „Jei nepaklydęs būčiau“. Tai antroji daina iš ciklo „Mano dainos“. O J.Sibelijaus „Tėvynė“? Daug repetuota, L.Abario tobulinta, patraukli visa kuo – ir žodžiais, ir melodija. Mielai buvo dainuojama ir L.Abario „Daina“. Per visus trisdešimt kūrybinio darbo metų chorą lydėjo lietuvių kompozitorių dėmesys, jam kūrė A.Bražinskas, A.Raudonikis, L.Abarius, G.Abarius, L.Povilaitis. Gera jų muzika susirado ir žodžių autorius: V.Barauską, S.Žlibiną, B.Mackevičių, E.Selelionį, A.Baltakį, J.Strielkūną; negalima užmiršti P.Širvio, kurio žodžiams „Sveika būk, laisve“ parašyta vykusi L.Abariaus muzika. Visų dainų kūrėjų įnašas į choro meną tikrai ženklus.

„Sakalo“ vyrai pačiais įvairiausiais kūriniais yra parodę savo meistriškumą ir kartu kaip kokį žalią vainiką iškėlę savos tėvynės garbę. Muzikiniai kūriniai – J.Tallat-Kelpšos daina „Kur lygūs laukai“ ir J.Sibelijaus lyrinė daina „Tėvynė“ – skirtingi. Tačiau klausantis, kaip juos atlieka „Sakalas“, man kildavo tokia asociacija: J.Tallat-Kelpša, mūsų lietuviškos muzikos pradininkas, savo maršu atskleidė patriotinius Maironio motyvus, įprasmintus baladėje „Milžinų kapai“. Poetas pateikė gyvus senovės lietuvių kovų vaizdus. Choristams dainuojant, tarsi mačiau ne tik žūtbūtiniame mūšyje švysčiojančius kalavijų ašmenis, bet ir audros lenkiamas žalias rūtas, kurios laukia nesulaukia pasirodant saulės iš po juodo debesies, kaip ir lietuvaitės laukia nesulaukia ant žirgų parjojančių savo mylimųjų iš karės lauko. Choristų balsuose girdėjau ir meilę, ir narsą, ir drąsą, apie ką Maironio buvo sakyta baladėje „Milžinų kapai“.

Suomių simfonisto J.Sibelijaus vokalinis kūrinys „Tėvynė“ – ramus, spalvingas, visas tarsi kokios žalio aksomo spalvos, blizgąs upeliais ir upėmis ar Karelijos ežerų veidrodžiais, ošiąs tamsiomis giriomis. Tik mirga Baltijos pakrančių skardžiai, kaip kokios tvirtovės siena apjuosę savo kraštą ir neleidžiantys išsilaipinti atplaukusiai priešo laivų vilkstinei. Gal kokiems vikingams ar kuršiams, bandžiusiems ten inkarus išmesti? Ir azijiečiams – jau daug vėliau ten savo tankus norėjusiems permesti... J.Sibelijaus kūrinys lyrinėmis nuotaikomis prasiskverbia iki pat sielos gelmių, ir pajunti, jog tikrai nieko nėra brangiau nei tavo tėvynė ir meilė jai. O meilės visiems juk šiandien taip trūksta... Daugeliui – ir meilės savo Lietuvai. Nuskambėjo paskutinis dainos akordas, o taip nesinorėjo, kad ji pasibaigtų...

Nežinau, ar visi klausytojai panašius vaizdinius savo mintyse atkūrė, klausydamiesi minėtų kūrinių. Bet aš taip mąsčiau, nes mačiau juos, daugiau nei pusšimtį scenoje stovinčių vyrų, kurie kiekvienas, dainuodami maršą „Kur lygūs laukai“ ar lyrinę pynę „Tėvynė“, buvo visi už vieną, vienas už visus. Tai sakė jų akys, sakė jų balsai.

Arba vėl... Tai buvo 1989 metų ruduo. Čia vėl cituoju knygos „Dainuoja „Sakalas“ autoriaus V.Leipaus mintį: „Tą rudenį „Sakalas“, be kitų vasarą vykusių renginių, dar dalyvavo bene paskutiniame tokio pobūdžio sąjunginiame vidaus reikalų sistemos Meno saviveiklos festivalio laureatų koncerte Maskvoje. (Aiškumo dėlei pridėsiu dar porą sakinių iš V.Leipaus knygos: „Ministeriją ir choristus apvaldė labai reikšmingos Atgimimo, Lietuvos laisvės siekio idėjos. Todėl choras, supratęs savo misiją tuometinėje situacijoje, iš visų jėgų stengėsi prisidėti prie tų siekių įgyvendinimo“. – B.U.). Su dideliu entuziazmu ir pagarba Lietuvai sakaliečiai, diriguojami L.Abario, Maskvoje sudainavo S.Šimkaus dainą J.Zauerveino žodžiais „Lietuviais esame mes gimę“ ir J.Sibelijaus „Tėvynę“.

Ir štai atėjo 1991-ieji. Su džiaugsmais ir naujais rūpesčiais. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, lyg ir aprimo dainos chorų kolektyvuose. Reikėjo daug ką pergalvoti. Buvę milicijos darbuotojai turėjo apsispręsti – pereiti į Lietuvos policijos gretas ar pasitraukti. Liko apgailėtinas atminimas apie grupės OMON-as pareigūnų pasipriešinimą Nepriklausomybei. Visi „Sakalo“ chorstai, buvę VRM sistemos darbuotojai, 1990 metais nedvejodami stojo Nepriklausomos Lietuvos pusėn“ (V.Leipus. „Dainuoja „Sakalas“, p.34).

Kalbant apie L.Abario indėlį į šio kolektyvo meno kraitį, reikia pasakyti, kad ne tik prie tų 500 koncertų per dvidešimt choro veiklos metų jo prisidėta, bet svarbiausia – puoselėtos choro idėjinės-meninės vertybės pabudus vėl laisvai tėvynei, kurias atspindėjo atnaujintas repertuaras ir chorinio meno tobulinimas. Ir dar vienas svarbus momentas: niekas neišbarstyta, kas kaip grūdas prie grūdo, kruopščiai Z.Gaidamavičiaus darbu buvo surinkta. L.Abaris vedė dainininkus dar toliau į chorinės muzikos pasaulį.

O kiek dar atradimų laukia mūsų chorvedžių ir jų kolektyvų, besisūpuojant jiems toje lietuviškoje liaudies dainų jūroje. Iš čia juk chorinės muzikos šaknys, iš čia – žiedai, iš čia ir sparnai. Dainuodami visų pamėgtos liaudies dainos „Atskrend sakalėlis“ pirmą posmelį, ištariame: „Atskrend sakalėlis/ Per žalią girelę,/ Atmušė sparnelius/ Į sausą eglelę...“ Klausantis „Sakalo“ choro, sekant ta liaudies daina, galima posmuoti: „Skrenda sakalėlis/ Lietuvos padange,/ Aukština daineles/ Ir tėvynę brangią“. Čia suskubsiu dar pridėti: „Geisdamas nuplasnot/ Net į patį dangų...“ Argi ne taip? Maga čia priminti ir labai plačiai vartojamą posakį: „Tas ne kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu“. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju tie sugretinimai labai tinka „Sakalo“ chorui, kai imu naršyti po savo jaunystės prisiminimus; kai kėlėsi – pasikėlė „Sakalas“, bet ne į eglelę, o į sceną įskrido.

Dešimteriopai šis įspūdis sustiprėja, kai paimu į rankas nuoširdžiai choro dainininko V.Leipaus parašytą ir gražiai išleistą knygą „Dainuoja „Sakalas“. Joje viskas apie chorą pasakyta; labai nuosekliai, tvarkingai, su žurnalistiniu kruopštumu. Prisiminta, lyginta, gretinta, nieko neperlenkiant, nieko neperdedant. „Bėga dienos, mėnesiai, metai. Gyvenime daug kas keičiasi. Laikas patikrina visus ir viską. Kas vakar atrodė neblogai ir reikalinga, šiandien jau gali būti nebetikra, išgalvota, svetima. Taip ir su žmonėmis. Metai ir darbas parodė, kas yra tikras dainininkas, dainos patriotas, o kas buvo tik pakeleivis. Per choro gyvenimo metus labai pasikeitė jo sudėtis, sumažėjo dainininkų. Tačiau branduolys išliko, tai tikriausi chorinės dainos mylėtojai. Per tuos metus į chorą atėjo nemažai naujų, muzikiniu požiūriu išprususių, drausmingų ir iniciatyvių vyrų“ (V.Leipus. „Dainuoja „Sakalas“, p.30). Ne tik choristai keitėsi, keitėsi ir choro dirigentai, koncertmeisteriai, chormeisteriai. Svarbiausia – visi vertino prieš tai buvusiųjų darbą, tęsė geras tradicijas. Tačiau kiekvieno naujo žmogaus atėjimas kėlė tam tikrą nerimą: kaip bus? Blogiau ar geriau? Galiu šiandien su visu choru tvirtinti: buvo geriau. Nes reikėjo tobulėti ir žengti į priekį. O kad, anot V.Leipaus, tas choro branduolys visada išlikdavo, su didžiausia pagarba reikia prisiminti ir choro tarybos pirmininkus: Gvidą Žilionį, Valentiną Straževičių, Laimutį Žuką, Joną Grinevičių, Aloyzą Andriuškevičių, Vidą Misevičių ir Algirdą Kairį. Na, ir dabartinį – V.Leipų. Jie rūpinosi, o Vladas rūpinasi dabar kiekvienu.

Dar viena V.Leipaus knygos citata: „1989 metų pabaigoje dirigentas Leonidas Abaris „Sakalą“ paliko. Priežastis – jis išėjo dirbti į Policijos akademiją. 1990 metų pradžioje „Sakalo“ vyriausiuoju dirigentu tampa Romas Makarevičius, dirbęs šio choro chormeisteriu nuo 1986 metų“ (V.Leipus. „Dainuoja „Sakalas“, p.34). Todėl, rašydamas apie R.Makarevičiaus darbą, laikysiuos V.Leipaus knygos chronologijos, nes neturiu tokios išsamios informacijos, kokią pateikė V.Leipus. Dainuojant „Sakalą“ girdėjau daug kartų, bet diriguojamą R.Makarevičiaus – vos keletą kartų. Bet ir to pakanka norint palyginti su tuo, kas buvo anksčiau. Koncertą Šv. Jonų bažnyčioje, kuriam dirigavo R.Makarevičius, ir „Sakalo“ koncertą mano organizuotame vakare-susitikime su Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės kolektyvu bei Vilniaus visuomene Kovo 11-osios proga išklausiau labai atidžiai. Tiesa, Kovo 11-osios proga surengtame koncerte dirigavo Jonas Motiejūnas. Apie tuos koncertus ir savo įspūdžius vėliau papasakosiu.

Maestro R.Makarevičius, kaip žmogus ir kaip menininkas, – atviras, draugiškas, keliąs pasitikėjimą, tvirto charakterio, darbštus, muzikalus, pažįstąs įvairius muzikos stilius, profesionaliai suprantąs dainavimą. Pats turi ir gerai valdo gražų tenorą. Moka pasinaudoti chorinio darbo įgūdžiais, iki subtilybių jaučia dainavimą ansambliu. Kai kažkada išgirdau jo vyrų kvartetą, įstrigo jų atliktos dvi partizanų dainos, rodos, tokios paprastutės. Tačiau, atliekant jas, aiškiai atsiskleidė balso tembro grožis, intonacinis tikslumas ir vyrų kvartetui būdingas dinaminis paslankumas. Stebėjausi, kaip jie kieviename posme meistriškai naudojo dinaminius perėjimus ir atrasdavo vis naujų niuansų. Tada prisiminiau taiklų K.Stanislavskio posakį: „Nėra mažų vaidmenų, yra tik maži artistai“. Ir tuoj pat perfrazavau: „Nėra mažų kūrinių, yra tik menki atlikėjai“. O R.Makarevičiaus kvartetas įrodė, kad ir nedidelį kūrinį gali atlikti tikri meninikai. Tai buvo (gal dar ir tebėra?) geras, perspektyvus kvartetas, sugebantis ir mažus kūrinėlius paversti dideliais. Tad, susitikęs kažkada R.Makarevičių, pasiūliau pakalbėti gerą pusvalandį apie jo kvartetą radijo laidoje „Lietuvių godos“. Romas pažadėjo įrašyti visą pluoštą partizanų dainų, bet... Turbūt nespėjo, nes man irgi teko išeiti iš radijo. Nebeliko ir laidos. Pagalvojau: kas propaguos chorinę muziką, kas plės eterio erdves ir „Sakalo“ skrydžiui?

(Bus daugiau)

© 2006 „XXI amžius“