| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
kad neužgniaužtų gyvojo šaltinio Marija MACIJAUSKIENĖ
Dabartinė visuomenė jau baigia užmiršti savo iškiliuosius senosios kartos menininkus, rašytojus, ne tik jų kūrybą, o ką jau kalbėti apie jųjų kitus darbus, su meile įmūrytus į pagrindinius lietuvių kultūros rūmų vartus. Kovo 13-ąją minėjome Sofijos Čiurlionienės, rašytojos, iškilios visuomenės veikėjos ir pedagogės, gimimo 120-ąsias metines. Tačiau tame rietenų ir apkalbų šurmulyje spaudoje ir televizijoje turbūt neišgirsime jos raiškaus ir tvirto balso, jos darbų įvertinimo Mano kartai S.Čiurlionienė buvo ir yra pedagogė legenda visom prasmėm ir ne tik rūpesčiu gimtąja kalba (dėstė kursuose, gimnazijoje, universitete ir buvo žurnalo Gimtoji kalba redakcijos nare). Esu laiminga, nes man teko išgirsti apie savo mokytoją pasakojant iš pirmųjų lūpų; tai rašytoja Bronė Buivydaitė, aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė, pedagogės Ieva Audrulytė-Aleksienė, Aldona Vokietaitytė Mano mama, tuo metu universitete studijavusi botaniką, stengėsi nepraleisti S.Čiurlionienės paskaitų, jos gražios, išraiškingos kalbos paskaitų Viešpaties yra pasakyta, kad tai, ką tau daviau, turi dalytis su kitais. Į tą paliepimą įeina ir pereinamumo religija, kartų kartos ir priedermių vienos kitai religija. Iš tiesų, kodėl S.Kymantaitė-Čiurlionienė mums vienodai svarbi ir kaip rašytoja, ir kaip pedagogė? Pirmąją pedagoginio darbo patirtį, to darbo vaisiaus skonį ji pajuto dar vaikystėje. Kai į Kulius atvyko naujas vikaras Juozas Tumas-Vaižgantas, klebonas, S.Kymantaitės dėdė kun. Vincentas Jarulaitis, paprašė jo patikrinti dešimtmetės giminaitės žinias, pažiūrėti, ar jau tinkanti ruoštis gimnazijon. Patikrinęs vikaras pasakė, kad mergaitė yra gabi, sumani, tik reikia jai pasamdyti mokytoją, jog šis parengtų ją į gimnaziją. Sofijos dėdė nutarė pasiųsti ją į Palangą. Tačiau rašytojos dukters D.Čiurlionytės-Zubovienės žodžiais tariant, ten mergaitė veik nieko negavo, todėl vasarą, grįžus į Kulius, Sofiją visų disciplinų mokė J.Tumas, bet svarbiausia išmokė skaityti ir rašyti lietuviškai (iki tol buvo toleruojama lenkų kalba). Motina sakydavo, čia cituoju D.Čiurlionytę-Zubovienę, kad pirmasis jos lietuvių kalbos mokytojas buvęs Vaižgantas, o antrasis ir tikrasis iki jo mirties Jablonskis. Vaižgantas ( ) 1907 m. pradėjusiai dirbti Viltyje padėjęs tobulinti stilių. Dar Kuliuose Vaižgantas Sofiją įtraukė į slapto lietuviško spausdinto žodžio išsaugojimo misiją. Jai įduodavęs raštus, kuriuos skaitė, slėpdama skubėdavusi pas atokiau gyvenusią savo mamą, kad ši rastų kur saugiai paslėpti. Ir dar. Sofijai gyvenant Kuliuose, artėjo pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje data. Spektaklis turėjo vykti sekmadienį. Tuo tarpu jaunajam vikarui privalu aukoti šv. Mišias. Tačiau, iš anksto sutaręs su ūkininku, tuoj po šv. Mišių pasikvietęs savo mažąją mokinę, per kemsynus patį artimiausią kelią išlėkė į Palangą. Spėjo. Bilietai jau buvo išparduoti, bet kun. J.Tumas sugebėjo su mergyte patekti ir stebėti spektaklį. S.Kymantaitei paliko neišdildomą įspūdį ne tik spektaklis, bet ir pažintis su G.Petkevičaite, P.Višinskiu, P.Avižoniu ir kitomis asmenybėmis. O tuo tarpu jos gerasis mokytojas ragino stebėti, įsidėmėti ir viską dėtis į širdį. To principo ji vėliau laikėsi jau dirbdama pedagoge ir skatino tam savo mokinius ir studentus. Prisiminkime biografinius S.Čiurlionienės pedagoginio darbo faktus. Apie tą pradžių pradžią, kažkada man D.Čiurlionytės-Zubovienės papasakotą istoriją. Tai buvo paskutinė mamos vasara. Mes keliavome jos vaikystėje gyventomis vietomis. Užėjom Plungėje ir į sulinkusį namelį (Janonio g. 1), kur mama, remiama dėdės, grįžusi iš Peterburgo mokė keletą vietinių mergaičių Bet štai pasirodė ir buvusi mamos mokinė Ona Greivienė. Ilgai jos kalbėjosi, dalijosi prisiminimais, kalbėjo kiekviena apie save Ši privati ir slapta S.Kymantaitės mokykla veikė 1900 metais Plungėje. Tačiau realiai pedagoge S.Čiurlionienė tapo 1910-aisiais. Tada A.Vokietaitis atidarė Saulės draugijos kursus, į kuriuos dėstyti pakvietė Juozą Damijonaitį, Stasį Tijūnaitį, Joną Šliūpą ir S.Čiurlionienę. Jaunoji našlė pabūgo, bet apie kvietimą parašė J.Jablonskiui, sakydama: Nemoku rašyti, nemoku skaityti, bet mane nori žydų karalium statyti. Jos didžiai gerbiamas kalbininkas griežtai prisakė tą kvietimą priimti ir prižadėjo patarimais jai padėti. Kursuose lietuvių kalbos mokytoja S.Čiurlionienė dirbo nuo 1910-ųjų iki 1915 metų. Siūlau pažvelgti į jos buvusios kursantės rašytojos Bronės Buivydaitės prisiminimus. Tai buvo 1910 metų rugsėjo mėnuo. Pasigirdo už durų lengvi žingsniai, ir saulės spinduliuose pasirodė vidutinio ūgio, juodais drabužiais su juodu šaliku ant pečių jauna, liūdno madoniško veido moteris. Šviesūs plaukai lygiai sušukuoti, su sklastymu per vidurį. Kasos vainikėliu sudėtos ant galvos. Po pažastimi laikė žurnalą ir knygą. Paskui ją įėjo mūsų kursų vedėja. Sofija Čiurlionienė dėstys jums lietuvių kalbą, pasakiusi vedėja išėjo. Prašom sėstis, linktelėjo mokytoja ir pati prie staliuko atsisėdo. Atsivertusi žurnalą, dirstelėjo į pavardes ir akimis apmetė klasę. Mūsų buvo nedaug: penki berniukai ir dvi mergaitės. Šiek tiek paklausinėjo, kiek kas mokame, nes įstojamųjų egzaminų iš lietuvių kalbos nebuvo. Lietuvių kalbos pamokų, rodos, buvo dvi per savaitę. Skaitėme, rašėme, pasakojome. Aiškindavo liaudies kūrybą. Man literatūros pamokos atvėrė vartus į grožio pasaulį (lygiai taip kalbėdama atsiminimuose apie Vaižganto pamokas yra prisipažinusi ir S.Čiurlionienė M.M.). Kai pradėjome nagrinėti Donelaičio Metus, Baranausko Anykščių šilelį, skleidėsi vienas už kitą įstabesni poezijos žiedai. Pykdavau, kai skambutis nutraukdavo pasakojimą. Jaunoji mokytoja stengėsi savo mokiniams su meile, įtaigiai skiepyti gimtosios kalbos grožį, kad jie pajustų tą įvairovę, žodžio spalvą, pustonius, žodžio raiškos prasmę. Tam užmojui ji visada pasitelkdavo liaudies pasakas, padavimus, dainas, net patarles. Ir šio principo laikėsi visą gyvenimą. Pratino mokinius savarankiškai mąstyti, tad ne tik duodavo mintinai išmokti grožinės literatūros tekstus, bet ir rašinėlius klasėje ir namuose parašyti. Pirmasis pasaulinis karas nuplukdė S.Čiurlionienę su dukrele ir kitais lietuviais į Voronežą. Ten iš pradžių dirbo ir tuose pat kursuose, kurie įgijo pedagoginės mokyklos kryptį, ir mergaičių gimnazijoje. Apie S.Čiurlionienės pedagoginį darbą Voroneže man yra pasakojusi ne viena jos buvusi mokinė, vėliau rašytoja, aktorė ar taip pat pedagogė, bet ir jos buvę bendradarbiai. S.Čiurlionienė paruošdavo pamoką taip, kad ji būtų ir nauja, netikėta ir įtaigi. Todėl ne veltui jos buvę mokiniai, vėliau pasirinkę meno kelius, yra sakę, kad mokytoja, ir po to universiteto dėstytoja, buvusi tikra talentų ieškotoja (kaip Vaižgantas) ir puoselėtoja. Voroneže su mokiniais ji statė pjeses, rengė meninio skaitymo pasirodymus ir, žinoma, reikalavo, kad mokinys ar mokinė išlaikytų kūrinio ir pačios kalbos charakterį. Trūkstant scenos veikalų, pati pradėjo rašyti, ir taip tapo lietuvių vaikų teatro pradininke. Jos pjesės vaikams Gegužis, Grybų barnis, Barbutė piemenėlė ir kitos ne tik Voroneže, bet ir vėliau, jau Lietuvos mokyklose ir kaimo saviveiklininkų buvo su pasisekimu statomos. Šiuo keliu, jau dirbdama Panevėžyje mokytoja, pasekė ir buvusi gimnazistė rašytoja B.Buivydaitė. S.Čiurlionienė domėjosi savo buvusių mokinių ir studentų tolimesniu likimu, buvo pasirengusi jiems padėti. Pavyzdžiui, kai B.Buivydaitė sumanė išleisti moterų kūrybos almanachą, S.Čiurlionienė, atvykusiai pas ją pasitarti, idėjai pritarė, bet pasakė: Neprigrūsk pradedančiųjų. O siųsdama B.Buivydaitei rankraštį almanachui S.Čiurlionienė rašė: Seniai jau guli nurašytas, tik vis negaliu prisirengti fotogr. atmušti. Padarysiu tai šį pat mėnesį. Dėl biografijos, tai jokios prasmės nematau galima nebent pažymėti, kad rašyt spausdint pradėjau 1906 m. kritikos straipsnius, bet juos, kaip ir lyriką, pamečiau seniai įdomiausia man dramos ir romano forma. Dabar bus statomas Riteris budėtojas. Tiesa, dar prisiminus S.Čiurlionienę Voroneže, jos buvusių kolegų prof. Z.Žemaičio ir rašytojo bei pedagogo M.Šikšnio teigimu, jos svarbiausias nuopelnas yra tas, kad toli nuo gimtinės, nuo tėvų atsidūrusiems jauniems bręstantiems žmonėms stengėsi padėti išsiugdyti vidinę kultūrą. Ji buvo pasiekiama ne tik lankantis bendrabučiuose, atviruose pokalbiuose, po pamokų ar vėliau ir po paskaitų. Prof. Z.Žemaičio žodžiais, visuomet išlaikydavo pusiausvyrą. Labai taktiška ir mandagi ir tuo buvo pavyzdžiu kitiems. Ji daug dėmesio skyrė ne tik gražiam elgesiui, kultūrai, bet ir tam, kad bendrabučiuose būtų sudarytos psichologinės sąlygos mokytis. Iki perėjimo dėstyti į universitetą, nuolat dirbdama su mergaitėmis, S.Čiurlionienė ruošė jas gyvenimui: mokė šeimininkauti, tvarkyti namų ūkį, santūrumo, taupyti laiką. Tas nuostatas diegė ir vėliau, bendraudama su skautėmis (buvo Lietuvos vyriausia skautų vadovė). Tiesa, reikia pasakyti tai, kad, nesant ar trūkstant vadovėlių Voroneže, ji parengė savo praktiniam darbui ir išleido Iš mūsų literatūros (1913 m.), Lietuvos literatūros istorijos konspektą (1918 m.) ir Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją (1918 m.). Tie visi jos darbai verti kopimo į statų ir akmenuotą kalną ir rodo S.Čiurlionienės nepaprastą sugebėjimą tikslingai dirbti, taupant tam kiekvieną minutę, jos pareigingumą ir atsakomybę už vaikų, jos mokinių, ateitį. Ir štai S.Čiurlionienė vėl Lietuvoj. Kaune nuo 1919-ųjų iki 1921-ųjų rudens rašytoja dirbo Krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje. Jos paskaitos pulkuose, jos straipsniai specialioje spaudoje liudija, kaip jai rūpėjo iš kaimų atėjusių jaunuolių moralinis auklėjimas, jų dvasinis pasaulis, o nutrūkdama laiko, organizavo rinkliavas besikuriančiai kariuomenei, pavyzdžiui, skatino kaimo moteris ir merginas, kad numegztų kareivėliams šiltas kojines ir pirštines. Laiškuose kareiviui, kurie po pasirodymo Kariškių žodyje išėjo atskira knygele, S.Čiurlionienė kalbėjo apie moralines žmogaus vertybes. Ir vėliau, dalyvaudama skautų veikloje, S.Čiurlionienė įsakmiai akcentavo: Negana turėti gražiai surašytą statutą, bet reikia jį skaityti, reikia įsigilinti, reikia gyventi tomis mintimis ir jas gyvenime vykdyti. Kokie skautybės pagrindai? Pirmoje vietoje šūkis: Dievui, Tėvynei, Artimui. Ir apgalvotai, detaliai išsako savo požiūrį į skauto, į žmogaus moralines vertybes ir priedermes. S.Čiurlionienė skaito paskaitas skautų sueigose, moterų organizacijų renginiuose, kareivinėse, mokyklose, per radiją, visur, kur tik rado galimybę: ji buvo gelmės siekianti pedagogė. S.Čiurlionienei rūpėjo dabarties žmonių santykiai, poelgiai ir ateities kartų likimas, kad seniausios dvasinės vertybės iš tekančio laiko nedingtų. Skatino tobulėti, atrasti save, savo vietą visuomenėje. Jai labai rūpi leidybinės problemos (reikia prisiminti, kaip XX a. pradžioje S.Čiurlionienė, tada dar Kymantaitė, sveikino leidėją Zavadskį, kad šis atsisakė leisti pelningąjį Sapnininką, smerkė leidėjus, dėl pelno leidžiančius niekalą ar net žalingas knygas, skatino susiprasti ir paruošti vaikams knygynėlius). Ypač rūpėjo teatro kalba (vienu metu ji dėstė dramos studijoje sceninę kalbą), periodinių leidinių ir knygų kalba, ypač vertimų, kurie ėjo pulkais, be jokios sąžinės tas knygas bet kaip perskaičiusiems vertėjams ir leidėjams. Ir visur S.Čiurlionienė, tiek poelgiuose, tiek straipsniuose apsigimusi pedagogė. Lietuvių kalbai, mūsų literatūrai ir verstoms bei verčiamoms knygoms aptarti S.Čiurlionienės namuose neginčijamai stiprias teises įgijo literatūriniai šeštadieniai. Apie tuos literatūrinius šeštadienius taip savo atsiminimuose yra rašiusi buvusi S.Čiurlionienės studentė H.Korsakienė: Čia paprastai ir iškildavo problemų, anuo metu vertėjų praktikoje dar tokių aktualių ir naujų vertimo pažodiškumo, jo autentiškumo ir meniškumo klausimai ir su jais susiję įvairūs ginčytinų kalbos konstrukcijų ir formų aspektai. Daugelis anais metais spaudai rengiamų vertimų tuo būdu perėjo per S.Čiurlionienės salono malūną. Reiklių koštuvų jie būdavo perkošiami, išvėtant iš jų kalbos klaidas, iššukuojant nevartotinus skolinius, čia pat kartais sukuriant ir naujadarų. Ir baigdama savo atsiminimus apie S.Čiurlionienę ir jos literatūrinius šeštadienius A.Korsakienė rašė: Man, eilinei studentei, dar tik neseniai pradėjusiai bandyti jėgas verčiant grožinę literatūrą, be abejo, buvo didelė garbė ir nepaprastas įdomumas dalyvauti garsėjusioje Kaune S.Čiurlionienės svetainėje. Buvo tai ir nemaža mokykla vien jau iš arčiau pasižiūrėti į žymiuosius rašytojus ir kalbininkus, pajusti jų asmenybių įvairumą intymioje aplinkoje. O ką jau kalbėti apie galimybę pasiklausyti mūsų intelektualų laisvų pokalbių, jų samprotavimų, kartais ginčų. Turbūt būsiu nepaminėjusi, kad tuose šeštadieniuose ir kilo idėja leisti žurnalą Gimtoji kalba, kuris buvo plačiajai visuomenei, inteligentijai, baigusiai mokslus Rusijoje ar dar kuriame svetimame krašte, geriausia neakivaizdinė mokykla. Toks žurnalas būdavo laukiamas ir mano tėvų namuose. Ne veltui mano tėvas taip stropiai saugojo mūsų kalbą; reikalavo taisyklingai sukonstruoto sakinio, tarties, kirčiavimo, nors pats buvo miškininkas. Liko veik nepaminėta, kad S.Čiurlionienė 1925-1938 metais universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. O patekti dirbti į universitetą, neturint diplomo (likus vieneriems metams turėjo palikti Krokuvos universitetą, kur studijavo filosofiją ir pedagogiką, nes dėdė V.Jarulaitis nebeturėjo tam reikalui lėšų), buvo sudėtinga, nors universitetas jos geidavo, tad S.Čiurlionienę mylimas ir gerbiamas mokytojas prof. J.Jablonskis ne tik ją rekomendavo, bet ir laidavo už jos stiprias profesines žinias. S.Čiurlionienė, buvusių studentų pasakojimu, nepaisant jos didelio reiklumo ne tik sau, bet ir klausytojams, buvo labai mylima ir laukiama ir auditorijoje, ir salėje vykstančiuose renginiuose. Štai keletas sakinių ir vėl iš H.Korsakienės prisiminimų (juk tai senas laikas, ir buvę S.Čiurlionienės studentai, kaip ir pati dėstytoja, jau seniai išėję į Amžinybę ir nerasi, kas tau papasakotų, ko galėtum paklausti): S.Čiurlionienės paskaitose pirmiausia pavergia josios iškalba ( ) Sakinys po sakinio liejasi lengvai, ir ištisas dvi akademines valandas lektorė, nė trupučio neišvargindama klausytojų, sugeba išlaikyti vienodai įtemptą jų dėmesį. Jos paskaitose justi platus europietiškas išsilavinimas ir rašytojo dovana vaizdingumas, taip pat didelė meilė gimtajai kalbai, jos grožiui. ( ) Dažną savo paskaitą S.Čiurlionienė pradėdavo kokia patarle. Prisimenu, pavyzdžiui, kad ir tokią: Apyvarus paleidęs, kliauties ieško. Šiai vaizdingai patarlei išnagrinėti, jos sintaksei ir morfologijai, kilmei bei joje slypinčiai daugiareikšmei prasmei išaiškinti ir skiriama akademinė valanda. Pati būdama gera oratorė, S.Čiurlionienė ir studentus visomis progomis skatino mokytis gražios iškalbos. Ji tikino, jog tai esąs visiems pasiekiamas menas. ( ) Akcentuodavo gyvosios kalbos dėsnių svarbą. ( ) bandė visiems privalomą kalbos gryninimą derinti su individualiu rašymo būdu, pirmenybę tačiau teikdama stiliaus tikslumui, santūrumui, kalbos aiškumui ir taiklumui. ( ) Nemaža vietos S.Čiurlionienės paskaitose buvo skiriama ir gero literatūrinio skonio ugdymui. Pažįstant S.Čiurlionienės veiklos apimtis ir nuveiktus darbus, stebiesi, kaip ji sugebėdavo tiek aprėpti, tiek palikti mums pamokų ir knygomis, ir straipsniais, ir savo poelgiais, iš kurių kartų kartos galės semtis meilės Tėvynei, darbui ir šalia esančiam, noro tobulėti. O ir pati S.Čiurlionienė neleido veltui laiko: norėdama susipažinti su kalbos dėstymo metodika, 1935 metais lankė Šveicarijos, Prancūzijos, Lenkijos mokyklas, vildamasi ne tik pasitobulinti (ji buvo kritiška stebėtoja), bet ir parašyti tuo klausimu diplominį darbą. Tačiau dėl labai pablogėjusios sveikatos 1938 metais teko atsisakyti dėstytojos vietos universitete ir to sumanyto mokslinio darbo tąsos. Tačiau rašytoja nepasidavė (ji nemokėjo ir nenorėjo dejuoti) ir rūpinosi ne tik plunksnos darbais. Viena po kitos užgriuvusios okupacijos padiktavo kitus darbus; reikėjo padėti ištremtiesiems, gelbėjo nacių persekiojamus ir naikinamus žydų vaikus. Šie S.Čiurlionienės darbai taip pat yra didelis ir pasiaukojantis pedagogo žygis, skatinęs ir aplinkinius pasekti jos pavyzdžiu. Beje, dukra, dukters šeima, vaikaičiai Visus juos supo supratimas, vienas kitam pagalba ir noras šalia esančiam suteikti džiaugsmo ir jaustis, kad ir sunkiausią minutę esi ne vienas. Pasakoja vaikaitė skulptorė Dalia Palukaitienė: Pokariu visi labai sunkiai gyveno, bet mes to nejutom. Pavyzdžiui, močiutė, rodos, iš nieko išverda kokios košės ir kviečia: Vaikai, žiūrėkit, ką aš jums skanaus išviriau Mes laimingi, sakydavo, nes esam visi kartu. O juk trėmė, suiminėjo, vaikai likdavo našlaičiais Pamenu, buvau gal kokių ketverių metų Visi dar miega, aš nubudus matau močiutės kambaryje šviesą (ji rytais anksti keldavos, rašydavo ar skaitydavo), tada aš šmurkšt pas ją į lovą ir prašau pasakų. Visos būdavo didaktinės, kad reikia pasigailėt padėt Vaikai dažnai mėgsta klausytis jų mėgstamos pasakos, kad ir tos pačios. Man labai patiko ta, kur varniukas iškrito iš lizdo, tai aš ir prašau tos pasakos. O ji sako: Neatsimenu, Dalyte, nes tai buvo tikriausia improvizacija. Man parūpo tas negirdėtas žodis, ir močiutė man jį išaiškino. Iš S.Čiurlionienės dukters D.Zubovienės buvau girdėjusi, kad ir su ja maža mama kalbėjusi tarsi su suaugusia, taip suteikdama pasitikėjimo savimi. Ir dar. Kai perbėgi mintimis dešimtis jos parašytų straipsnių, tiesa, trumpus, labai kondensuotus, supranti, jog jie S.Čiurlionienės sumanyta neakivaizdinė mokykla plačiajai visuomenei, nes rašytojai rūpėjo, kad auklėjant nebūtų prarasta vaiko siela, kad būtų išsaugotos tautos moralinės vertybės, kad su meile ir rūpestingai kiekvienas saugotų gimtosios kalbos žodį Tad tokia buvo legenda tapusi S.Čiurlionienė, pedagogė.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |