Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Patvirtintas sąmokslas prieš Joną Paulių II

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II atleido savo pasikėsintojui ir 1983 metais aplankė jį kalėjime

Pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II. Apskritimu pažymėtas pistoletą laikantis pasikėsintojas

Tuoj po pasikėsinimo. Apskritimu pažymėtas įtariamas jo organizatorius bulgaras Sergejus Antonovas

Jonas Paulius II po pasikėsinimo

Sulaikytas turkų teroristas Mechmetas Ali Agdža

Argumentuoti kaltinimai komunistinių šalių slaptosioms tarnyboms

Artėjant pasikėsinimo į popiežių Joną Paulių II 25-osioms metinėms, kaiturkų teroristas Mechmetas Alis Agdža 1981-ųjų gegužės 13 d. šovė į Popiežių Romos Šv. Petro aikštėje ir jį sunkiai sužeidė, tarptautinė žiniasklaida šiam vienam didžiausių dar iki galo neišaiškintų XX amžiaus nusikaltimų vėl skiria nemažą dėmesį. Visuotinį susidomėjimą sukėlė kovo pradžioje išviešinta Italijos parlamento komisijos parengta ataskaita, kurioje pirmą kartą oficialiai pripažinta, kad A.Agdža neveikė vienas, bet buvo dalis sąmokslo, kurį Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus nurodymu suorganizavo sovietų karinių pajėgų slaptoji tarnyba GRU.

Ataskaitą parengė Italijos parlamentinė komisija, dar vadinama „Mitrochino komisija“, nes buvo sudaryta išsiaiškinti Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų prasismelkimo į Italiją mastą pagal dokumentus, kurių kopijas iš Maskvos į Vakarus išgabeno buvęs KGB archyvo vyriausiasis šefas Vasilijus Mitrochinas. Pasiprašęs politinio prieglobsčio 1992 metais Didžiosios Britanijos ambasadoje Latvijoje, jis kartu perdavė šešias sunkias dėžes dokumentų kopijų, kurias rinko ištisus septynerius metus. Su Kembridžo profesoriaus Kristoferio Endriaus parama parengta ir 1999 metais publikuota knyga „Mitrochino archyvas“ susilaukė dėmesio visame pasaulyje, o ypač Italijoje.

Vokiečių laikraštis „Der Spiegel“ ta proga pastebi, kad ši tema taip pat iš pat pradžių buvo susijusi su politinėmis batalijomis pačioje Italijoje. Paaiškėjo, jog šioje šalyje KGB iš viso turėjo net apie 200 savo „kontaktinių asmenų“, kurių sąrašą pagal „Mitrochino dosjė“ britų žvalgybininkai iš garsiosios MI6 italams perdavė iš karto. Šalies visuomenėje kilo skandalas, nes opozicinės dešiniosios partijos apkaltino tuometinę Italijos kairiųjų vyriausybę, – jai pirmą kartą vadovavo komunistai, persivadinę „demokratiniais kairiaisiais“, – kad ji bando nuslėpti KGB agentus ir trukdo tyrimą.

2001 metais Italijos parlamente rinkimus laimėjus dabartinio premjero Silvijaus Berluskonio vadovaujamai dešiniųjų koalicijai ir buvo sudaryta „Mitrochino komisija“. Šios komisijos, kurios pirmininkas yra senatorius Paolas Gucantis, pagrindinis uždavinys buvo ištirti, kiek sovietų žvalgybos agentai darė įtakos trims didžiausiems politiškai motyvuotiems nusikaltimams: 1980 metais buvusio ministro pirmininko krikščionio demokrato Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą, galingo užtaiso susprogdinimą Bolonijos geležinkelio stotyje, kai žuvo šimtai žmonių, ir 1981 metų pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II.

Naują impulsą pastarosios bylos tyrimui davė Jono Pauliaus II paskutinioji 2004 metais publikuota autobiografinė knyga „Atmintis ir tapatybė“, kurioje Šventasis Tėvas reiškė įsitikinimą, jog pasikėsinimas Šv. Petro aikštėje nebuvo M.Agdžos asmeninė iniciatyva. „M.Agdža, kaip kad visi tvirtina, yra profesionalus žudikas.

Vadinasi, pasikėsinimas buvo ne jo sugalvotas, jį sumanė kai kas kitas, kad tas kai kas kitas jį tik užsakė“, – rašė Jonas Paulius II. Daugelis šioje vietoje įžvelgė, jog Popiežius tokiu būdu pirmą kartą apkaltino Sovietų Sąjungą, kurią įvardijo kaip „paskutinę šimtmečio diktatūrą“, dėl kurios sunaikinimo jis, kaip ir visa Katalikų Bažnyčia, yra daug prisidėjęs.

Naujojoje Italijos parlamento ataskaitoje tvirtinimas, jog būtent Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos slaptosios tarnybos ėmėsi iniciatyvos eliminuoti popiežių Joną Paulių II, paremtas žinomo prancūzų terorizmo eksperto Žano Lui Briugiero tyrimų duomenimis bei pasikėsinimo metu darytomis fotografijomis, kuriose kartu su M.Agdža pastebėti ir tariami tuometinės Bulgarijos komunistinės žvalgybos agentai, glaudžiai bendradarbiavę su KGB.

Britų laikraštyje „The Sunday Times“ pateiktoje ataskaitos apžvalgoje pabrėžiama, kad Italijos parlamentarai, pasiremdami iš teisėjo Ž.Briugiero gautais dokumentais ir tvirtinimais, pripažįsta, jog „būtent GRU gavo nurodymą nužudyti Popiežių tiesiogiai iš SSKP politinio biuro ir galbūt iš paties L.Brežnevo“. Tai įvyko ne mažiau nei du mėnesiai prieš šaudymą. Ž.Briugieras šiame nusikaltime taip pat pastebi tam tikrą dviejų sovietinių žvalgybų – KGB ir GRU – konkurenciją. „Šiuo išpuoliu GRU turėjo ne tik eliminuoti Popiežių, bet ir diskredituoti KGB, nes visi būtų manę, jog tai padarė KGB“, – aiškinama ataskaitoje.

„Bulgariškoji jungtis“ ir jos ryšys su terorizmu

„The Sunday Times“ rašo, kad Italijos parlamentinė komisija nurodo tokius prancūzų eksperto Ž.Briugiero šaltinius, kaip žinomas palestiniečių teroristas Abu Nidalis, taip pat venesuelietis teroristas Karlosas Šakalas, kurio tikrasis vardas yra Iljičius Ramiresas Sančesas. Pastarojo bylą 20 metų tyręs Ž.Briugieras nustatė, jog Karlosas Šakalas gavo teroristinį parengimą Sirijoje ir Sudane, kaip ir radikaliai teroristinei „Pilkųjų vilkų“ grupei priklausęs M.Agdža. Taip pat gerai žinoma, kad arabų šalyse teroristų rengimo stovyklose sovietinė žvalgyba turėjo tiek metodinę, tiek ir ideologinę įtaką.

Sovietų motyvai kėsintis į vieno milijardo pasaulio katalikų dvasinio vadovo gyvybę praėjusio XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdūs, nepaisant didžiulių pastangų ir kainos. Juk tada buvo kalbama apie pačio Rytų bloko išlikimą, nes įvykiai Jono Pauliaus II gimtojoje Lenkijoje aiškiai provokavo „domino“ efektą, kuris galutinai nulėmė komunizmo žlugimą visoje Rytų Europoje, o vėliau ir pačios Sovietų Sąjungos suirimą. Šventasis Tėvas tuomet buvo aiškus laisvės šauklys, gynęs tikinčiųjų teises nuo ateistinio komunizmo persekiojimų ir palaikęs lenkų darbininkų sąjūdį „Solidarumas“, suvaidinusį esminį vaidmenį politinėms permainoms ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir galutiniam Berlyno sienos griuvimui.

Italijos parlamento komisijos ataskaitoje teigiama, kad kitas svarbus akivaizdumas, patvirtinantis ryšį tarp M.Agdžos ir sovietų bei jų satelitų slaptųjų tarnybų, yra pasikėsinimo į Joną Paulių II momentu darytos fotografijos. Jose netoli šovusio teroristo matomas žmogus su ūsais, dėvintis didelius tamsius akinius, įvardytas kaip bulgaras Sergejus Antonovas, kuris galėjo būti vienas iš pasikėsinimo organizatorių, vėliau turėjęs elimituoti ir patį M.Agdžą. Kaip tik iš šių fotografijų S.Antonovą, tuometį Bulgarijos avialinijų kompanijos „Balkan Air“ biuro vadovą Romoje, identifikavo tardyme M.Agdža, tiksliai nusakęs jo įpročius: kolekcionavo miniatiūrinius likerio buteliukus, mėgo gėles ir šiuolaikinę muziką, rūkė Havanos cigarus.

Sulaikytas S.Antonovas neigė pažinojęs M.Agdžą, o jo advokatai aiškino, kad fotografijoje matomas asmuo yra ne S.Antonovas, o kažkoks vengrų kilmės JAV turistas. Italijos parlamento ataskaitoje teigiama, jog šio tyrimo pačiame įkarštyje „Rebibbia“ kalėjime laikomą M.Agdžą 1983 m. birželio 23 d. aplankė du Bulgarijos slaptųjų tarnybų „Darzavna Sigurnost“ agentai, persirengę italais prokurorais, kurie pagrasino M.Agdžai susidorojimu, jeigu jis ir toliau demaskuos „bulgariškąją jungtį“ sąmoksle prieš Popiežių. Po šio vizito M.Agdža radikaliai pakeitė savo parodymus, apsimetė bepročiu, vienu metu pasiskelbė netgi esąs pats Jėzus Kristus. Šie staigūs pasikeitimai bylos tyrimo eigoje sukėlė didelę sumaištį, ir S.Antonovas 1986 metais pagaliau buvo išteisintas dėl įrodymų stokos. (Tai svarbus faktas, nes pagal Italijos įstatymus išteisintas asmuo antrą kartą jau negali būti patrauktas atsakomybėn už tą patį nusikaltimą. Todėl jis gali ramiai žiūrėti į naujo Italijos parlamento komisijos tyrimo rezultatus.)

Kaip žinoma, pats M.Agdža už įvykdytą nusikaltimą – šūvius į Popiežių – Italijoje buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 2000 metais jis buvo išleistas iš Italijos kalėjimo ir perduotas Turkijai, kurioje toliau atlieka bausmę už kitus toje šalyje anksčiau įvykdytus sunkius nusikaltimus. 2006-ųjų sausį buvo trumpam išleistas iš Stambulo kalėjimo, bet netrukus vėl sugrąžintas. Pranešama, kad jo bausmė už turkų žurnalisto nužudymą ir plėšikavimus turi baigtis ne anksčiau kaip 2010 metais. Šių metų lapkričio mėnesį Turkijoje su vizitu turi lankytis popiežius Benediktas XVI.

Pačioje Italijoje naujoji parlamentinės komisijos ataskaita sukėlė įvairius vertinimus. Pasikėsinimo į Joną Paulių II aplinkybes tyręs prokuroras Ferdinandas Impozimatas abejoja dėl „GRU teorijos“, kad neva sovietų karinė žvalgyba bandė diskredituoti KGB. Abi slaptosios tarnybos buvo vadovaujamos to paties kompartijos politinio biuro, todėl negalėjo tarpusavyje konkuruoti ar netgi priešpriešinti viena kitą. Kita vertus, nauji fotografijų tyrimai, kuriuos parlamentinės komisijos prašymu atliko nepriklausomi ekspertai panaudodami naujausią kompiuterinę technologiją, F.Impozimatui atrodo įtikinami. Tai patvirtina, jog tai, ką M.Agdža aiškino tardytojams prieš pradėdamas vaizduoti beprotį, būtent, kad S.Antonovas jį palydėjo į Šv. Petro aikštę pasikėsinti į Jono Pauliaus II gyvybę, buvo teisinga.

Teisė žinoti apie šaltojo karo nusikaltimus

F.Impozimatas „The Sunday Times“ aiškino, kad jo paties tyrimas patvirtina, jog Karlosas Šakalas galėjo dalyvauti suokalbio prieš Šventąjį Tėvą pasirengimuose. Karlosas Šakalas buvo teroristas, turėjęs aiškius ryšius tiek su KGB, tiek su buvusios Rytų Vokietijos komunistine saugumo tarnyba Stasi. Lankydamasis Bulgarijos sostinėje Sofijoje tas garsusis teroristas iš Lotynų Amerikos kaip tik 1980 metais buvo apsistojęs tame pačiame viešbutyje kaip ir M.Agdža. Galėjo būti, kad, tarpininkaujant Rytų Europos specialiosioms tarnyboms, Karlosas Šakalas, kaip labiau patyręs naikintojas, instruktavo turką rengiantis išpuoliui prie Vatikano katedros.

Manoma, kad parlamentinės komisijos įstatymiškai neprivaloma ataskaita gali sukelti naują susidomėjimą „šimtmečio byla“ Italijos teisinėje sistemoje. Štai Romos prokuroras Džiankarlas Kapaldas turi rimtai išstudijuoti naujus duomenis, ypač dėl „bulgariškosios jungties“. Dž.Kapaldas jau beveik dešimtmetį užsiėmęs byla kito bulgaro Ivano Doučevo, kuris, kaip įtariama, taip pat galėjo dalyvauti pasikėsinimo į Popiežių organizavime ir prižiūrėti M.Agdžos atvykimą į Italiją. Šios bylos tyrimas buvo gerokai įstrigęs, nes Bulgarijos valdžia atsisakė bendradarbiauti, o I.Doučevo buvimo vieta nėra žinoma.

Dabar, po senatoriaus P.Gucančio vadovaujamos komisijos ataskaitos teksto paskelbimo, pasigirdo kritikuojančių balsų tiek Rusijoje, tiek ir socialistų vyriausybės valdomoje Bulgarijoje. Rusijos užsienio žvalgybos atstovas Borisas Labusovas pareiškė, kad Italijos parlamente iškelti kaltinimai dėl sąmokslo prieš Joną Paulių II yra „yra visiškas absurdas“. Tokios pareiškimo, žinoma, ir reikėjo tikėtis, žinant, kad Rusiją dabar valdo buvę saugumo tarnybų „kadriniai darbuotojai“. Buvęs KGB paskutinysis vadovas Vladimiras Kriučkovas jam būdingu stiliumi teigė, jog Italijos parlamentinės komisijos naujoji ataskaita tėra „vieni prasimanymai, maža to – provokacija, absurdas ir nesąmonė“.

Bulgarijos užsienio reikalų ministerijos atstovo Dimitrijaus Zančevo paneigime nurodomos ne tik 1986 metų teismo proceso išvados (kai Romoje buvo išteisintas S.Antonovas ir kiti bulgarai įtariamieji), bet ir paties popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymas šiuo klausimu. Iš tikrųjų 2002 metų gegužę lankydamasis Bulgarijoje su jam būdingu diplomatiškumu Šventasis Tėvas sakė dėl buvusio pasikėsinimo, kad jis „niekada netikėjo vadinamąja „bulgariškąja jungtimi“ iš pagarbos Bulgarijos žmonėms“. Kaip žinoma, netrukus po 1981 m. gegužės 13-osios tragiškų įvykių atsigavęs ligoninėje Popiežius viešai pareiškė, jog atleidžia savo pasikėsintojui, per 1983 metų Kalėdas aplankė jį kalėjime, ne kartą audiencijoje buvo priėmęs M.Agdžos motiną. Toks buvo Jono Pauliaus II stilius, kurį dauguma pasaulio krikščionių laiko šventu ir nekantriai laukia jo beatifikacijos.

Netrukus po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, 2005 metų balandžio pabaigoje, JAV katalikų laikraštyje „National Catholic Reporter“ publikuotame straipsnyje buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius Vatikane Tomas Miledis rašė, kad Šventasis Tėvas atmetė ir amerikiečių siūlymą tos šalies teisėsaugos institucijose esmingai užsiimti pasikėsinimo bylos tyrimu. „Ne dabar“, – atsakė Jonas Paulius II į JAV ambasadoriaus siūlymą per 1989 m. spalio 1 d. jam suteiktą privačią audienciją. T.Miledis daro išvadą, jog tokį Popiežiaus nusistatymą sąlygojo jo geri santykiai su tuometiniu Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu, taip pat ir tai, kad „susitaikymas žmonių šeimoje visada buvo Šventojo Tėvo veiksmų prioritetas“.

Tolesnė prieš ketvirtį amžiaus įvykusio pasikėsinimo prieš Joną Paulių II teisminių aspektų eiga priklausys ir nuo balandžio mėnesį Italijoje įvyksiančių parlamento rinkimų rezultatų. Vokiečių laikraščiai „Der Spiegel“ ir „Die Zeit“ ta proga primena, jog Valteris Bielis ir kiti vedantieji „demokratinių kairiųjų“ politikai kaltina P.Gucantį, atstovaujantį valdančiajai „Forza Italia“ partijai, kad jo komisijos ataskaita neparemta dokumentais ir tėra tik neva žaidimas priešrinkiminėmis nuotaikomis siekiant dar kartą priminti „komunizmo blogį“ ir taip diskredituoti Italijoje į valdžią besiveržiančius neokomunistus. Tačiau senatorius P.Gucantis pabrėžia savo bešališkumą atkreipdamas dėmesį, kad dėl jo vadovaujamos komisijos naujos ataskaitos pripažinimo apie sovietinių slaptųjų tarnybų dalyvavimą sąmoksle prieš Popiežių gali nukentėti ir dabartinio Italijos premjero S.Berluskonio asmeninė draugystė su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris pradėjo karjerą kaip KGB karininkas. Šių dienų visuomenė turi teisę kuo daugiau žinoti tiesą apie buvusio šaltojo karo politiškai motyvuotus nusikaltimus ir smerkti jų tikruosius kaltininkus, kad ir kokius postus jie užimtų.

© 2006 „XXI amžius“