Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nevilties cunamis

Petras KATINAS

Teisinis bendradarbiavimas (Užrašai rusų kalba: „–Matei?“, „Bendradarbiavimas su Lietuva“, „Rusijos prokuratūra“) Jauniaus Augustino piešinys

Pernai Rusijos visuomeninės organizacijos Politinės informacijos centras išleido dvi įdomias knygas apie buvusio KGB, dabar FSB įsiviešpatavimą Rusijos versle bei ekonomikoje, taip pat ir apie šios struktūros skverbimąsi ne tik į buvusios imperijos pakraščius, bet ir į Europą. Šio centro vadovas, ekonomistas ir publicistas A.Muchinas paskelbė dvi knygas: „Lubianka, Kremlius. Projektas-2008“ ir „Šešėlių žaismas – KGB pinigai prieš SSKP pinigus“. Abiejose knygose atskleidžiama, kad dabar Kremliuje įsiviešpatavę KGB veikėjai apmovė partinę nomenklatūrą ir į savo rankas susigrobė visas ir svarbiausias ekonomikos sritis. Apie „kai kurių“ užsienio šalių specialiųjų tarnybų pastangas paveikti Lietuvos politiką vasario viduryje užsienio ir Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Pocius, kalbėdamas apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Jis prabilo, jog Lietuvos partijas finansuoja užsienio valstybės. Kažkodėl A.Pocius neįvardijo nei kokios nors partijos, nei kokios nors užsienio valstybės. Tačiau ir be įvardijimo aišku, kokios tai partijos ar tokiomis pasivadinusios grupuotės ir kokia ta valstybė. Štai ne per seniausiai viena tokia partija ištrimitavo, koks šaunuolis jų vadas, kuriantis savo prekybos bendrovę ne kokiame nors Archangelske, o pačioje Maskvoje. Todėl neatsitiktinai politologas Marius Laurinavičius viename dienraštyje ironiškai klausė: „Kokią laimės paukštę pavyko sugauti vienam suvirintojui, jei apie jo būsimą prekybos imperiją pasidalytoje ir persidalytoje Maskvos rinkoje specialiais pareiškimais jau trimituoja kažkodėl partija besivadinantys verslo partneriai Lietuvoje?“. Deja, niekas iš vadinamosios koalicijos partnerių, taip pat ir Vyriausybės vadovas nepaklausė to suvirintojo, „Gazprom“ (ir ne tik) dėka susikrovusio milijonus, už kokius gi nuopelnus jam leista įsikurti Maskvoje, kur visą turtą, V.Putinui atėjus valdžion, jau seniai pasidalijo Lubiankos žmonės, kurie jokių svetimų neįsileidžia nė iš tolo. Todėl politologas M.Laurinavičius ir samprotauja, kodėl gi Maskvos prokurorai ir visokie valdininkai lyg Rusijos valstybės paslaptį saugo to suvirintojo nusipaišyto diplomo istoriją. Aišku, saugo ir Lietuvos prokurorai. Juk, negaudami atsakymų į pateiktus klausimus, seniai galėjo padaryti išvadas apie suvirintojo išsimokslinimą. Bet XXI amžiaus Lietuvai vis brukamas „savas“ „revizorius“ (pagal Gogolio personažą). Taigi nereikia ir saugumiečių, kad suvoktum apie tokius dalykus. Tiesa, dėl to kąsnio, kuris atiteks tai ar kitai Maskvos mylėtojų grupuotei, pasivadinusiai partija, vyksta nuolatinė pokilimininė kova, nors ir vaizduojant koaliciją. Todėl vieni glaudžiasi prie „Gazprom“, kiti prie „Lukoil“, tačiau jų visų rankos tiesiasi į ateisiančius ES milijardus. Ir nepaisydamas jokių stumdymųsi alkūnėmis, bandymų įkąsti vienas kitam, valdantysis klanas stengsis išlikti kuo ilgiau. Tad kitų desperatiškos pastangos prisišlieti prie valdžios ar valdžiukės darosi vis panašesnės į anekdotus. Štai paksininkai nusprendė pasivadinti „Tvarkos ir teisingumo“ partija, pseudovalstiečiai – „valstiečiais liaudininkais“, dar neaišku, kaip vadinsis naujieji P.Auštrevičiaus, G.Steponavičiaus ir E.Masiulio „tikrieji liberalai“. Bet žinant, jog per visą atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nė viena iš tokių naujokių neišėjo į politinę areną arba paprasčiausiai sunyko ir egzistuoja tik Teisingumo ministerijos popieriuose, tai tikriausiai toks pat likimas laukia ir naujųjų marginalų. Gaila, kad jie pasidavė kažkieno suplanuotam būdui susilpninti dešiniąją partiją.

Kai dėl vadinamųjų socialdemokratų, tai net negali kilti abejonių dėl šios nomenklatūrinės kompanijos ne tik nuo SSKP laikų išlikusio „demokratinio centralizmo“, bet ir dėl visiško deklaruojamų siekių, principų bei darbų neatitikimo. Pirmiausia apie visiems jau iki gyvo kaulo įgrisusius socialiai orientuotą politiką bei tokį pat socialiai orientuotą biudžetą. Opozicijos lyderis Andrius Kubilius pabrėžia, kad labai paprasta įrodyti, jog ši A.Brazausko jau penkerius metus vadovaujama Vyriausybė yra ne socialiai orientuota, o savo naudai orientuota valdžia. Ir tą rodo ne tik nemažėjantis korupcijos lygis, kas tapo vienu ryškiausių dabartinės valdžios bruožų. Aišku, auga Bendrasis vidaus produktas, tačiau, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje išlaidos socialinei globai (procentais nuo BVP) pusantro karto viršija Lietuvos išlaidas. Įdomiausia tai, kad naujoji dešinioji ir ryškiai antikomunistinė Lenkijos valdžia, esant beveik tam pačiam ekonomikos potencialui, yra pusantro karto labiau „socialiniai orientuota“ nei kairiąja besiskelbianti Lietuvos oligarchija.

Žinoma, A.Brazauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė, jau nekalbant apie „darbietį“ V.Uspaskichą, žada padidinti pensijas šių metų rudenį. Ir tą „dosnumą“ galima paaiškinti labai paprastai – kuo labiau artės savivaldybių rinkimai, tuo daugiau bus pažerta panašių pažadų. Kartais labai juokingų, nors ir gana bolševikiškai skambančių. Kaip žinoma, R.Pakso „tvarkos ir teisingumo“ šaukliai, kyšio prievartautojo A.Butkevičiaus padedami, neseniai pažadėjo greitai sukelti revoliuciją Lietuvoje. Ir visai ne tokią, kaip „oranžinę“ Kijeve ar „rožinę“ Tbilisyje, o tikrą bolševikinę, kaip 1917 metais buvo Rusijoje.

Štai Seime svarstant pasiūlymą sudaryti laikinąją komisiją, nagrinėsiančią abejotinas statybas sostinės Turniškių nomenklatūrinių bajorų gūžtoje, parlamentaras paksininkas, buvęs komjaunimo veikėjas Algimantas Matulevičius prabilo netgi aršiau už „revoliucionierių“ A.Butkevičių ir patį R.Paksą ir pareikalavo „sunaikinti Turniškes kaip klasę“. Tai jau išties kažkas nauja. Netgi V.Šustauską su J.Veselka pralenkė. Tiesa, pirmasis „revoliucionierius“, dabar jau nebesireklamuojantis kaip ubagų karalius, sugrįžęs į Kauno miesto tarybą gerokai sunervino „darbiečių“ gelbėtojus ir patį jų oligarchą. Mat, anot V.Šustausko, uspaskichinkai siūlė jam nemažus pinigus už tai, kad atsisakytų vietos Kauno miesto taryboje ir užleistų ją V.Uspaskicho žmogui. Pasirodo, „darbiečiai“, tiksliau, jų bosas, iškėlė sau uždavinį po būsimų savivaldybių rinkimų užvaldyti laikinąją sotinę. Panašiai kaip Kėdainius. Visai ne laiku nuskambėjo toks pranešimas. Nesvarbu, kad perka toks tokį. Juk ne tokių marginalų V.Uspaskichas yra nupirkęs. Ne laiku todėl, kad rusų oligarchas vėl jau nebežinia kelintą kartą susirėmė su A.Brazausku. Ir viskas dėl tos pačios „Mažeikių naftos“. Abu nesutaria, kam parduoti įmonę, o svarbiausia – už kiek. Tiksliau pasakius, kiek bus gauta dividendų už tą pardavimą.

Kol kas Premjeras, dar visai neseniai aiškinęs, jog yra keli „Mažeikių naftos“ pirkėjai, dabar pareiškė, jog yra tiktai vienas, bet, kaip visada, nepaaiškino, kas jis toksai. Savo ruožtu V.Uspaskichas irgi konkrečiai nesako, kam jis ketina parduoti ar atiduoti „Mažeikių naftą“. Viena aišku: dėl galingiausios ir daugiausia pinigų į biudžetą sumokančios Lietuvos įmonės kova vyksta itin arši. Ir tą kovą tikriausiai laimės nors ir jokių oficialių pareigų neužimantis rusų milijonierius. Praėjusį ketvirtadienį Seimo rūmuose buvę žurnalistai negalėjo atsistebėti, su kokiu nuolankumu Seimo Pirmininkas vos ne iki žemės lankstėsi V.Uspaskichui. Tą pačią dieną „darbiečių“ vadas inspektavo ir Vyriausybės rūmus. Ir čia susilaukė panašaus liokajiško priėmimo. Tad galima neabejoti, kad ir su „Mažeikių nafta“, ir kitais reikalais, ypač dėl didelių pinigų, bus taip, kaip nuspręs V.Uspaskichas. Taigi paminėję savo nepriklausomybės 16-ąsias metines, išvydome, kad turime savotišką monarchą, kuriam lankstosi netgi gelbėtojų titulais pasidabinę socialdemokratai. Aišku, naivu būtų manyti, jog neokomunistai taip lengvai duosis išstumiami iš pelningų vietų, ypač valstybinių įmonių. Tie savo gobšumu, cinizmu lenkia visus. Netgi „darbiečius“. Štai tik vienas pavyzdys. Nespėjo nusipelnęs partinis kadras A.Meškauskas netekti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko kėdės, kai bemat partijos nurodymu buvo pasodintas į „Lietuvos pašto“ gerai mokamą administracinį postą. Ten pat, „Lietuvos pašte“ , personalo direktoriumi paskirtas partinis aktyvistas V.Čeponis, o Bendrųjų reikalų „Lietuvos pašto“ departamento direktoriumi ėmė darbuotis tų pačių Turniškių gyventojas, buvusio LKP sekretoriaus, vėliau A.Brazausko patarėjo V.Beriozovo žentas A.Balčiūnas. Jis ten atsirado ne šiaip sau. Partija jam pavedė svarbią užduotį – išparduoti „Lietuvos pašto“ turtą. Šį užsiėmimą LKP-LDDP, dabar LSDP veteranai ir naujokai laiko prioritetiniu. Tad partneriui V.Uspaskichui nebus taip lengva pasodinti į pelningiausias kėdes savus, kaip yra sumanęs.

Dabar Seimas lyg ir susirūpino vis augančia emigracija. Tačiau minint įvairias ekonomines priežastis, dėl ko žmonės emigruoja iš tėvynės, kažkodėl tik vienas kitas užsimena, kad emigruojama ne vien dėl didesnio uždarbio. Pirmiausia daugelis žmonių jau nebegali ištverti valdančiojo klano nesiskaitymo su piliečiais, jo gobšumo ir chamiškumo.

© 2006 „XXI amžius“