Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Po KGB vėzdu

Petras KATINAS

Minsko laikas Jauniaus Augustino piešinys

Rinkimai Baltarusijoje – po KGB vėzdu

Baltarusijos „tėtušiui“ A.Lukašenkai nusprendus tapti prezidentu trečiąją kadenciją, o faktiškai iki gyvos galvos, rinkimų kampanijos metu antruoju Minsko valdžios asmeniu tapo Baltarusijos KGB viršininkas Stepanas Sucharenka. Jis, kaip ir A.Lukašenka, jau kelis mėnesius neišnyko iš net aršiau nei sovietmečiu kontroliuojamos televizijos ekranų. S.Sucharenka atskleidinėjo vis naujus „sąmokslus“, kuriuos prieš Baltarusiją rengia ne tik Vakarų „imperialistai“, bet ypač kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos specialiosios tarnybos ir užsienio reikalų ministerijos. Tarp „sąmokslininkų“ yra skelbiami ir Ukrainos bei Gruzijos parlamentarai, žurnalistai. Kliūva netgi „sąjunginės“ Rusijos žurnalistams. O ką jau kalbėti apie vietinę opoziciją. Be opozicijos veikėjų – Baltarusijos liaudies fronto lyderio Vincuko Večiorkos, Jungtinės piliečių partijos vadovo Anatolijaus Lebedkos areštų, jau ne dešimtimis, o šimtais buvo areštuojami opozicijos kandidatų, ypač jungtinės opozicijos kandidato Aleksandro Milinkievičiaus šalininkai ir jo rinkimų štabo atstovai. Areštai, baudos net iki 700 dolerių, kas Baltarusijos mastais yra didžiuliai pinigai, tapo kasdienybe. Daugiausiai areštuotieji gaudavo 15 parų arešto. Pats A.Lukašenka rinkimų išvakarėse pagrasino, jog nedvejodamas nusuks visiems galvas „kaip viščiukams“, kurie drįs kelti revoliuciją. O į Baltarusijos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviesti ES šalių ambasadoriai, kuriems buvo įsakyta rinkimų dieną nekišti nosies iš ambasadų. Į jokius užsienio diplomatų klausimus Baltarusijos užsienio reikalų ministras atsakyti kategoriškai atsisakė. Apskritai tokios isterijos, kokia vyko A.Lukašenkos tėvonijoje, nebuvo nė vienoje NVS šalyje, netgi Vidurinės Azijos diktatorių valdomose. Minsko valdovą dar labiau supykdė ES užsienio reikalų komisarės Benitos Ferero-Valdner išreikšta abejonė, ar išvis įmanomi laisvi ir demokratiški rinkimai šalyje, kurioje varžomos elementariausios žmogaus teisės. Tiesa, B.Ferero-Valdner žadėjo Baltarusijai įvairių ES lengvatų, jeigu rinkimai bus demokratiški. Pavyzdžiui, partnerystę su kaimyninėmis šalimis Rytų Europoje ir Viduržemio jūros regione. Savo ruožtu A.Lukašenka atrėžė, kad jam jokios partnerystės nereikia ir nusispjaut į bet kokias Vakarų rekomendacijas.

Likus kelioms dienoms iki rinkimų, Minskas priminė karinės padėties miestą: gatvėse patruliavo šarvuočiai, pilna milicininkų ir kareivių. Jau nekalbant apie civiliai apsirengusius saugumiečius. Kaip pranešė užsienio informacijos agentūros, dalis specialiųjų pajėgų kariškių ir omonininkų buvo perrengti civiliais drabužiais. Jie buvo pasirengę gavę įsakymą rengti įvairias provokacijas bei muštynes opozicijos susirinkimuose bei mitinguose ir sudaryti įspūdį, jog tai „pasipiktinusi liaudis“ stojo ginti A.Lukašenkos. O Minsko OMON’o viršininkas Jurijus Podobedas pareiškė, jog rinkimų dieną, kovo 19-ąją, rengiamame opozicijos mitinge visus „niekšus“ suguldysiąs veidu į asfaltą. Saugumiečiai Minsko oro uoste areštavo devynis Gruzijos parlamento deputatus, kurie atvyko stebėti rinkimų, ir išlaikę daugiau kaip dvi paras neleido, kad įkalintus parlamentarus aplankytų Gruzijos konsulato atstovai.

Kai dėl Lietuvos pozicijos Baltarusijos rinkimų atžvilgiu, tai oficialiai ji sutampa su ES pozicija. Tačiau ypač socialdemokratai, bent jau jų dalis, bandė blokuoti Tėvynės sąjungos inicijuotą dokumentą, kuriame smerkiamos Baltarusijos valdžios represijos. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas, didelis A.Lukašenkos ir sovietinių laikų gerbėjas B.Bradauskas ir kiti siekė, jog tokia rezoliucija nebūtų priimta. Tokiai pozicijai pritarė ir didelė „darbiečių“ dalis, tuo aiškiai parodydama, kad V.Uspaskicho grupuotė, nors ir riedamasi su socialdemokratais dėl ES pinigų ir „Mažeikių naftos“, sutaria dėl nuolankios politikos Maskvos ir Minsko atžvilgiu. Tačiau kai Baltarusija atsisakė išduoti vizas daliai Lietuvos parlamentarų, pirmiausia TS atstovams ir net vienai socialdemokratei B.Vėsaitei bei „darbiečiui“ S.Pabedinskui, pritarė TS revoliucijai. Prieš ją balsavo du Seimo nariai, susilaikė penki. Lietuvos užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Baltarusijos ambasadai Vilniuje.

Taigi Baltarusijos prezidento rinkimai tebuvo tiktai komedija ir net jeigu opozicijos kandidatai būtų surinkę daugiau balsų, viskas buvo nulemta jau iš anksto. Minsko ir Maskvos radijas jau 15-tą valandą Lietuvos laiku džiūgavo, jog už A.Lukašenką balsavo 84 proc. rinkėjų. Tarp vadinamųjų stebėtojų buvo ir buvęs Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas G.Selezniovas, vienas iš Rusijos-Baltarusijos sąjungos iniciatorių, kuris pareiškė, kad jokių pažeidimų nebuvo, esą jų nepastebėjo ir ESBO stebėtojai, nors ir priversti kalbėti kitaip. „Baltarusių tauta neapsiriko“, – sakė G.Selezniovas. Maskvos radijas „Golos Rossiji“ džiaugėsi, kad Lietuvos vyriausiosios komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas, stebėjęs rinkimus Baltarusijoje, jokių pažeidimų nepastebėjo, kaip ir Rusijos bei kitų NVS šalių stebėtojai. Tuo tarpu aršiausi Rusijos imperininkai ėmė kritikuoti Kremlių, kad jis nepakankamai padeda A.Lukašenkai. Vienas jų, Aleksandras Duginas, vadovaujantis savotiškai Sovietų Sąjungos atkūrimo organizacijai „Eurazijos sąjunga“, pareiškė: „JAV bando susprogdinti Baltarusiją. Bušas ne kartą atvirai kalbėjo, kad siekia nuversti Lukašenką. Legaliai to padaryti neįmanoma. Todėl Amerikai belieka surengti perversmą Baltarusijoje. Ir JAV tai daro savo vasalų – Lenkijos ir Lietuvos – rankomis. Prieš Lukašenką stoja ne liaudis, o saujelė inteligentų, gyvenančių už amerikiečių pinigus. Baltarusijoje naudojamos tos pačios technologijos kaip ir Ukrainoje, tačiau jos neduoda jokių rezultatų. Lukašenka stovi tvirtai: už jo nugaros – 80 proc. gyventojų.

Rusija – pati silpniausia vieta Lukašenkos bastione. Ji užėmė kažkokią dvilypę poziciją. Ekonomiškai mes padedame Lukašenkai. Tačiau mūsų spauda ir daugelis politikų pasisako prieš jį. Dėl to jie gali įvykdyti didelę išdavystę ir smogti į nugarą Lukašenkai“.

Žinoma, V.Putinas, dabar pirmininkaujantis Didžiajam aštuonetui, vengia kategoriškų vertinimų palaikant A.Lukašenkos režimą. Tačiau nepraleidžia progos priminti, jog tai baltarusių liaudies valia ir jis privalo ją gerbti. Dabar Kremlius aiškiai pasijuto nepatogiai, kai tuoj po vidurdienio buvo paskelbta, kad už A.Lukašenką balsavo per 80 proc. rinkėjų, o opozicijos kandidatai gavo 1-2 proc. balsų. Tai grubiausias bet kokio įstatymo pažeidimas, kai rezultatai skelbiami iš anksto dar tik įpusėjus balsavimui. Pasibaigus balsavimui, Centrinės rinkimų komisijos vadovė pranešė, jog rinkimuose dalyvavo per 92 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Už A.Lukašenką savo balsus atidavė 83,5 proc., už statistą S.Gaidukievičių – 2,6 proc., už susivienijusios opozicijos kandidatą A.Milinkievičių – 2,5 proc., už socialdemokratų atstovą A.Kozuliną – 2,1 proc.

Įdomu, jog A.Lukašenka rinkimų dieną suvaidino dar vieną komediją. Jis pareiškė, kad balsavo ne už save, o už „vienintelį padorų žmogų iš visų pretendentų“ – Sergejų Gaidukievičių. Tai sukėlė juoką net tarp paties Lukašenkos gerbėjų. Pasibaigus rinkimams jungtinės opozicijos kandidato A.Milinkievičiaus kvietimu apie 15 tūkst. žmonių, nepaisant lauktų represijų baimės, susirinko Minsko Spalio aikštėje taikiai protestuoti prieš aiškiai suklastotus rinkimų rezultatus. Savo ruožtu Minsko vykdomasis komitetas ragino „darbo žmonių kolektyvų“ atstovus irgi rinktis į mitingą miesto centre ir pašlovinti naujai išrinktą prezidentą A.Lukašenką. Be abejo, tokiu raginimu buvo siekiama sukelti susirėmimus tarp opozicijos šalininkų ir Lukašenką palaikančių žmonių. Tarp jų daugelis buvo civiliai perrengtų milicininkų, omonininkų ir specialiosios paskirties dalinių kareivių. Nors ir neperrengtų milicininkų ir kareivių buvo daugybė. Taigi rinkimų farsas įvyko. Nesvarbu, kad, jungtinės opozicijos kandidato A.Milinkievičiaus nuomone, A.Lukašenka faktiškai surinko tik daugiau kaip 47 proc. balsų. Tačiau neabejojama, jog A.Lukašenka į balsų perskaičiavimą opozicijos reikalavimu nekreips jokio dėmesio. Atvirkščiai, Minske garsiai kalbama, kad abu Aleksandrai – Milinkievičius ir Kozulinas gali būti areštuoti apkaltinus juos bendradarbiavimu su Baltarusijos priešais. Minske viskas liko taip, kaip ir buvo iki rinkimų. Paskutinis komunizmo bastionas nesugriuvo. Dabar ne tik Maskva, bet ir visas pasaulis laukia kur kas svarbesnių rinkimų, kurie kovo pabaigoje įvyks Ukrainoje. Ir čia laukiama „oranžinės revoliucijos“ pabaigos ir jeigu ne komunistinių, tai prorusiškų jėgų revanšo. Tam Maskva deda visas pastangas. Pranašaujama, kad Ukrainos parlamento rinkimus laimės buvusio Maskvos remto kandidato į prezidentus V.Janukovičiaus „Regionų partija“. Antroji vieta skiriama buvusios premjerės J.Tymošenko partijai ir tik trečioji – prezidento V.Juščenkos šalininkams.

© 2006 „XXI amžius“