Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Švenčionys yra, buvo ir bus Lietuva

2005 metais pastatytas paminklas. Paminklo lietuviškame tekste turi būti žodis „maršalas“, o ne „maršalka“

Važiavome iš Vilniaus į Švenčionis. Netoli Švenčionių, Zalavo kaime, yra dvaras, panašus į daugelį Lietuvos kaimų. Dažno atvykėlio akys užkliūva už čia stovinčio akmeninio paminklo su Lenkijos herbu ir iš tolo matomu užrašu: „Polska powstała, by żyć!“ („Lenkija prisikėlė, kad gyventų“). Paminklas pastatytas 2005 metų lapkritį Juzefui Pilsudskiui, pažymint jo tėviškės vietą. Netoli akmens yra ąžuolas, pasodintas 1937 metais. Paminkle dar iškalti žodžiai: „Davė Lenkijai laisvę, sienas, galybę ir sėkmę“.

Visa tai primena prieškariu vykdytą lenkinimo politiką. Kai kas gali suprasti, kad tos vietos ir šiandien turėtų būti, ar bent primenama, kad čia buvo Lenkija. Tai nepadeda puoselėti gerų santykių tarp lietuvių ir lenkų. Norisi prisiminti, kad netolimoje praeityje, 1990 metais Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, dalis Lietuvos lenkų organizavo autonomininkų judėjimą. Dar daug nemalonumų lietuviai turėjo okupuotoje Lenkijos dalyje. Visiems, susipažinusiems su mūsų Tėvynės istorija, yra aišku, kad Švenčionių kraštas – tai senosios Lietuvos etninės žemės. Paminklas su užrašu, primenančiu okupuotą Vilniaus kraštą, nepadeda Lietuvai gydyti padarytų žaizdų.

Vietiniai žmonės pasakoja, kad minėtas paminklas pastatytas be leidimo, tad rajono valdžia, neužgaudama abiejų valstybių gyventojų nacionalinių jausmų, turėtų spręsti dėl tolesnio šio paminklo likimo. Tinkamiausia vieta jam būtų Grūto parke, o norint palikti Zalavo kaime, reikėtų pakeisti užrašą.

Geras pavyzdys yra kitoje Lietuvos ir Lenkijos sienos pusėje. Seinuose stovi vyskupo ir poeto Antano Baranausko skulptūra, bet užrašas jos papėdėje nesukelia neigiamų emocijų vietiniams ir kitiems lenkams.

Tik labai objektyviai vertinant praeitį ir neprimenant Lenkijos okupacijos mums padarytų žaizdų, jas paliekant istorijai, lietuviai ir Lietuvos lenkų mažuma suras daug bendrų tikslų, pasirašytų atkurtos Lietuvos pirmos Vyriausybės ir Lenkijos 1990 metų sutartyje, o svarbiausia iš jų – gyventi taikiai ir gerbti vieni kitus.

Doc. Vytautas Viktoras Pauliukevičius,
agrarinių mokslų daktaras
Vytautas Vasiliauskas,
Garliavos Vytautų klubo pirmininkas

© 2006 „XXI amžius“