|
Apmąstymai snieguotoje pagairėje
Povilas Strapšys
Jau šešioliktą kartą sutikome mums brangią Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Atrodo, per keliolika metų spėjome priprasti prie šios šventės didingumo. Laikui bėgant ji vis labiau tolsta nuo dabarties ir palengva stojasi į istorinių, jau ne vakardienos, o praeities įvykių gretą. Vėl tie patys iškilmingi minėjimai, parodomieji paradai ir vėliavos iškėlimai, vėl iškilmingi Lietuvai daug (o kartais ir nelabai) nusipelnusių žmonių apdovanojimai, spalvingi saliutai ir nemokami muzikos žvaigždžių koncertai jaunimui, apmaudžiai mostelės ranka paprastas Lietuvos gyventojas, už keletą šimtų litų algą mėginantis kaip nors pragyventi iki eilinio avanso. Pompastika, atsidus jis, vien paradiškumas.
Šiemet šią prasmingą datą sutikome apimti kasdienių rūpesčių rutinos. Gal tik viena papildoma išeiginė diena prisidėjo. Ačiū Prezidentui nors už tai! O likęs šalies gyvenimas įgrimzdęs į gilaus sąstingio liūną. Lietuvą kiekvieną savaitę krečia koks beveik įprastas korupcijos skandalas. Valdant stabiliajam Premjerui, tokie skandalai tapo beveik kasdienybe. Ne visur ir ne visada to triukšmo kaltininkais tampa valdančiųjų partijų nariai ar jų artimi draugai. Tačiau pats prie lovio pripuolusių politikų ir valdininkų godumas tikrai stulbinantis. Ne išimtis ir paskutinis akibrokštas, susijęs su prezidentinių valdų įkeitimu ir prabangių kotedžų vyriausybiniame kvartale pirkimais bei pardavimais. Iš tiesų tai atrodo gana fantasmagoriškai užstatyti imant paskolą patį Prezidento namą. Ar riebiųjų klerkų įžūlumas turi ribas?
Vis tos pačios bėdos, pasakysite. Tikrai per paskutiniuosius metus prisižiūrėjome ir prisiklausėme visokiausių kvailysčių ir kiaulysčių. Mūsų jau niekuo nenustebinsi. Tačiau šiemet yra ir kažkas nauja. Kalbu ne tik apie fatališką apatiją, apėmusią politikus ir piliečius. Kalbu apie tai, kaip keičiasi Lietuvos įvaizdžio suvokimas. Ir kinta jis toli gražu ne į gera. Pasibaigus euforijai dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO, pradėta galvoti kiek blaiviau. Kas mes tokie, ko ten ėjome ir kokie į tą Europą atėjome? Ir kokius mus, naujokus, toje Europoje pamatė jos senbuviai? Ar tikrai mes priklausome Vakarų krikščionybės civilizacijos arealui?
Gal tokių klausimų neturėtų kilti. Bet savo vidumi, įpročiais ir mąstymo būdu išlikome socializmo epochos nuoviromis. Galima be galo girtis savo kultūriniu vakarietiškumu ar prieraišumu demokratijos idėjoms. Žmonių įpročiai kinta daug lėčiau negu politinės formacijos ar ekonominės sanklodos. Ir nors pirmieji ėmėme griauti Sovietų Sąjungą, šiandien vis dar didžiulė mūsų piliečių dalis įvairiais duomenimis, nuo 40 iki pat 50 proc. su nostalgija prisimena sovietinę okupaciją ir teigia, kad tada buvo geriau; panaši žmonių dalis ilgisi stiprios rankos ar laukia to vienintelio išgelbėtojo. Kam šaipytis iš kaimynų gudų, kad ten jau daug metų valdo buvęs sovchozo pirmininkas, jeigu pas mus raudonuosius nomenklatūrininkus tegali pakeisti atėjūnai suvirintojai?
Apatija iš politikos palengva persismelkia ir į kitus, gerokai svarbesnius žmonių gyvenimo klodus. Pusantro dešimtmečio pakankamas laiko tarpas, kad imtų kisti ir lietuvių būdas. Iš išdidžios savo istoriją ir tradicijas mylinčios tautos palengva virstame demoralizuotų posovietinių mankurtų minia. Nereikia purtyti galvos, juk vulgarus lietuvių modernizavimas, su tokius įniršiu forsuotas visais galimais informaciniais ir edukaciniais kanalais, jau ima duoti savo karčių vaisių.
Gal prieš gerą dešimtmetį dar galima buvo ginčytis, kodėl mūsų patriotizmas ir krikščionybė puolami taip brutaliai ir nuožmiai. Ne, tai nebuvo sovietmečio pasakos apie begalinę tautų draugystę ar apkerpėjusio mokslinio komunizmo ir buko ateizmo reliktai. Tauta mulkinta modernizacijos, atviros visuomenės ir įtartinai plataus pakantumo mitais. Prabilta netgi apie tautos susitaikymą. Bet ko vertas toks susitaikymas, jei nusikaltimai lyg ir įvardyti, tačiau jie beveidžiai, nes juos darė nežinomi asmenys? Jei neįvardyti nusikaltimų kaltininkai? Ko vertas tautinis atgimimas, jei gyvenimo prasme tapo aukso veršis, o ne Dekalogas? Jei į Europą einame lyg ir gėdydamiesi savo kalbos ir istorijos, kur, pasak didžiausių autoritetų, tebuvo vien savi niekšai ir šunsnukiai?
Ir tauta suklupo. Tie, kurie neturi kantrybės gyventi partijos sekretorių ir CK instruktorių bei KGB rezervininkų draustinyje, paprasčiausiai į viską numojo ranka ir patraukė svetur. Kiti užgniaužė dažnai visai pelnytą nuoskaudą ir pyktį ant juos daug kartų apgavusių politikų. Šitie balsuoja ne už, o prieš. Treti paprasčiausiai keikia gyvenimą, pasyviai sėdėdami jo nuošalyje.
Tai ne visos mūsų piliečių kategorijos. Žinoma, yra ir negandų užgrūdintų idealistų, mokančių atskirti pelus nuo grūdų, prisimenančių kitokią, bet dar ne sovietinę Lietuvą. Gaila, kad kiekvienais metais jų lieka vis mažiau. Labiausiai savinieka paveikė jaunosios kartos smegenis. Kosmopolitiniai draiskalai, pašaipos iš patriotiškumo ir tautiškumo ima formuotis naujojo lietuvio tipą. Mus vienija alus ir pergalės, klykia jaunimėlis, kartais dėl mados net pamosuodamas tautine vėliava. Tiesa, dabar ji jau išeina iš mados, mosuojama žvaigždėta ES vėliava. Ne mažiau dabar madingi marškinėliai su kūju ir pjautuvu, raudona vėliava ar užrašu CCCP. Ir tai ne vien lietuviškuose didmiesčiuose užsilikusių sovietinių kolonistų atžalų kasdienybė!
Smuko ne tik muzikinis skonis, vulgaresni pasidarė įpročiai. Nutrinta ir didelė Lietuvos istorijos dalis. Joje tarsi ir neliko šviesių periodų, nors mūsų himnas ir primygtinai siūlo iš tos praeities semtis stiprybės. Bet kaip tu iš jos pasisemsi tos stiprybės, jei garsūs istorikai jau atvirai šiandien kalba apie lietuvių partizanų piktadarybes, smetoninio režimo epochos kultūros suvaržymą, bailius lietuvius ar net carizmą, neva globojusį (!) lietuvybę. Jei tai būtų sovietmečio tyrinėjimų temos, beliktų tik sunkiai atsidusti. Kitaip rašyti tada niekas ir neleido. Bet kai tokias temas tiria nepriklausomos Lietuvos specialistai, kyla keli klausimai: kodėl taip? Ar dėl kvailumo, ar reikia atidirbti tikriesiems šeimininkams?
Oficialiai tai vadinama kova su mitais. Tačiau patys tie kovotojai prisipažįsta, kad mitai yra reikalingi kiekvienai tautai, yra jos savasties elementas. Deja, su jais reikia kovoti. Nejau, besivaikant keistai suvokto modernumo, norima nukirsti šaką, ant kurios sėdi patys modernistai? Juk atimk iš tautos jos istoriją, tradicijas, kalbą, ir ji pavirs demoralizuota betaute minia. Ar to siekia mūsų modernistai? Vykdo tautos sunaikinimo operaciją? O gal jie tik yra seno plano Lietuva be lietuvių vykdymo sraigteliai?
Pats metas užduoti šį klausimą. Jau po kelerių metų gali būti vėlu. Turbūt todėl savotiškai gaila tų vienišių, kurie stoja į nelygią kovą su Lietuvos istorijos vulgarizatoriais ir iškraipytojais. O tokių žmonių dar pasitaiko! Štai jaunas istorikas Tomas Baranauskas išdrįso mesti pirštinę Prezidentūros (ten vyko knygos prezentacija) ir TV numylėtiniui, žymiam modernistui prof. Alfredui Bumblauskui. Plačioje recenzijoje labai detaliai išnagrinėta tik dalis viešai išgirtosios A.Bumblausko Lietuvos istorijos netikslumų (žr. Voruta, 2005 05 18). Netgi atmetęs asmeniškumus, save gerbiąs istorikas padėkotų savo kolegai už piktoką, bet dalykinę kritiką, pasistengtų nekartoti klaidų. Bet ne mūsų istorikai arba apsimeta negirdintys kritikos, arba su trigubu piktu įniršiu puola oponentą. Todėl kliuvo ne tik T.Baranauskui, bet ir tiems, kurie bandė jį užstoti. Juk nevalia kritikuoti TV žvaigždžių!
Asmeniškai nepažįstu nė vieno šios dvikovos dalyvių, bet atidžiai seku spaudoje ir internete kilusią polemiką. Ir su dideliu siaubu pastebėjau, kad T.Baranauskas kovoja faktiškai vienas su vėjo malūnais. Juk bėda ne ta, kad vienas ar kitas mokslo korifėjus painioja istorinius faktus ar juos savaip interpretuoja. Baisiausia, kad istoriniai faktai sąmoningai iškraipomi ar interpretuojami ne tam, kad būtų sužinota tiesa. O tik norima pasišaipyti iš Lietuvos istorijos.
Savotiškas modernaus Lietuvos patrioto auklėjimo būdas! Tačiau į pagalbą savų šunsnukių tyrinėtojams ateina vis naujų kosmopolitų. Mankurtizmo virusas labai užkrečiamas. Neseniai vėl teko skaityti porą vertingų T.Baranausko poleminių straipsnių. Ir vėl lūžta ietys žodinėse kovose, vėl liejasi rašalas, vėl pasipila pikti straipsnių komentarai. Pasirodo, bumblauskiukai ir toliau vysto Lietuvos modernėjimo versiją. Dabar jiems užkliuvo ir nemodernus dr. Jonas Basanavičius (Nerijai Putinaitei), ir bailūs lietuviai, lyg kiškiai Pilėnuose bėgantys nuo kryžiuočių (Dariui Baronui). Ir net pats A.Bumblauskas išdidžiai pareiškė (painiodamas paprasčiausius faktus), neva carizmas rėmė lietuvybę.
Neregėta, negirdėta! Matyt, iš tos meilės lietuvybei caras ir lietuviškas raides uždraudė, ir tūkstančius sukilėlių, o po to ir knygnešių ištrėmė į Sibirą? Ir kolonistų privežė, ir Vilniaus universitetą uždarė? Nejau būsiu kažką praleidęs mokykliniuose vadovėliuose? Atrodo, tokių nesąmonių nebuvo net sovietmečio plonytėse Lietuvos SSR istorijose! Todėl turbūt teisus yra T.Baranauskas, išdrįsęs pasakyti, kad karalius yra nuogas. Net ir didžiausiems autoritetams nevalia kalbėti ar rašyti nesąmonių. O gal tai, kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui?
Liūdniausia, kad į mūsų istorijos revizavimo orgiją įsitraukia ir žmonės, kuriuos dažnai matau rašančius neva krikščioniškiems leidiniams. Tų pačių jaunuolių rašinių galima aptikti ir mažatiražio, tačiau dosniai valdiškų fondų dotuojamo Naujojo židinio Aidų puslapiuose. Galima tik pasiguosti, kad nors ten jų tonas yra kiek nuosaikesnis. Dar neišdrįsta?
Ar perspektyvus toks liguistas modernios istorinės sąmonės formavimo būdas? Vargu, ar kas nors mūsų kaimynystėje, Rusijoje ar Lenkijoje, pasakotų apie, tarkim, kokį savą šunsnukį carą Petrą I ar niekšą maršalą Juzefą Pilsudskį. Tokios kalbos paprasčiausiai mūsų kaimynų liktų nesuprastos, o gal ir pasipiktinimą sukeltų. Man atrodo, kad tokia moderni savinieka, vertinant savo tėvynės istoriją, rodo visai ne lietuvių ar Lietuvos atsilikimą. Ji parodo tik tokių tyrinėtojų asmeninius nevisavertiškumo kompleksus ir į kraują įaugusį baudžiauninkišką pataikavimo svetimiesiems sindromą.
Ką tik paminėjome Kovo 11-ąją. Ar atsigaus dvasios ledu sukaustyta Lietuvos dvasia?
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|