Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Genocidas

Jau kelintą kartą televizija rodė, kaip V.Uspaskichas pasišaipo iš Lietuvos Prezidento. Niekas nesuskaičiuos, kiek ir kur jis šaipėsi susitikdamas su rinkėjais. Taigi jis, „kovotojas“ už nuskriaustų žmonių teises, šaiposi ir iš mūsų, patriotų. Dirva pasišaipyti jam nuo 1990 metų arta aparta, apakėta. Šimtai tūkstančių apleistų, nuskriaustų, nuskurdintų, apvogtų žmonių, kurių niekas negina, daugelio skundų nepriima prokurorai, STT, teismai teisia, kaip pageidauja kai kurie vagys… Žinojo G.Vagnorius, kaip juos pirkti ir parduoti. Šešiolika metų jie dėkingi G.Vagnoriui.

Žmones apėmęs didžiulis nusivylimas Seimu, Vyriausybe, Prezidentu. Vakar dar tie vargšai žmonės turėjo stogą virš galvos, šiandien jo jau neturi. Vis linksniuojami G.Petriko koncernas, G.Dilio bankas… O niekas iš valdžios nekreipė dėmesio, kai tūkstančiai bankelių, UAB’ų užsiiminėjo smulkių pinigų skolinimusi, tik reikalavo įkeisti butą, namus… Taip patiklūs žmonės neteko pinigų ir stogo virš galvos. Štai iš kur tūkstančiai benamių. Kodėl Uspaskichas drąsiai vaikšto Vyriausybės koridoriais, rėžia įžūlias kalbas – už jo nugaros keliasdešimt tūkstančių balsuotojų, kuriems pažadus pašlapina alumi, pridėjęs dešrigalį. Ir džiaugiasi kai kurie – geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje. Kiek jau tokių pažadų buvo: nusipelnėme gyventi geriau, tvarka bus, mes žinome ir mokame valdyti valstybę… Jūs, Prezidente, nušvarinote Čikagos ežerą… Už tai Lietuvos Prezidentu išrinkome.

Turime pripažinti, kad KGB institutuose, daug anksčiau nei žlugo SSRS ir anksčiau nei Lietuva, Latvija, Estija paskelbė atkuriančios nepriklausomybę, buvo parengtas planas: jeigu žlugtų SSRS, tai išeinant iš okupuotų kraštų juose būtų pasilikta. Buvę sovietiniai sekretoriai, lojalūs sistemai žmonės, komjaunimo aktyvistai, KGB darbuotojai būtų materialiai aprūpinti sugriautos Sovietų Sąjungos buvusiu turtu ir liktų valdžioje. Taip būtų įvykdytas KGB prisipažinimas: „Ir išeidami pasiliekame“.

Mūsų teisinė sistema buvo ir liko sovietinės valstybės struktūrų dalis. Atliko svarbų vaidmenį buvusiai sovietinei nomenklatūrai apsirūpinant sugriautos Sąjungos turtu ir padėtimi. Taip pat ir teisėjai atlyginimais nenuskriausti ir žino, kam turi būti dėkingi ir už ką. Teismas ir anksčiau, ir dabar dirba ranka rankon su nomenklatūra. Jie – tai valstybė valstybėje. Atseit niekas neturi teisės kištis į teismų darbą. Jie pavaldūs įstatymams, kodeksams – tai netiesa. Įstatymams su apstatymais teismai pavaldūs Vyriausybei.

Teisingumas – valstybės pamatas. Tai tvirtino dar Romos klestėjimo laikais. Kuo dar galima Lietuvoje tikėti? Gal Konstitucija? Aš ja jau netikiu. O aš ją gyniau! Toje Konstitucijoje – didžiulė neteisybė. Gal reikėtų tikėti Konstituciniu Teismu. Aš į jį neturiu teisės kreiptis. Tikėti teismais – ta valstybe valstybėje: jie nepriklausomi nuo teisybės, tuo bylinėdamasis nuo 1991 metų įsitikinau. Jie gina vagis ir juos apgina, mane gi apvagina. Lietuvoje vykdomas genocidas. Kiek jau mūsų liko – gal mažiau nei trys milijonai. Kiekvieną dieną daugiau nei dešimt žmonių išeina iš gyvenimo: su kilpa ant kaklo, ugnyje, degtinėje, sudega, autoavarijose žūva, nužudomi. Moteris emigracijoje į viešnamius išveža. Juokas ima klausant, kad tik du procentai bedarbių liko. Pasaulio rekordas!

Štai ir yra dėl ko šaipytis Uspaskichui iš mūsų, iš mūsų valdžios ir iš Prezidento. Bet gal nuo tokio jo šaipymosi pagaliau visi į protą ateisite? Jei mūsų pusėje teisybė, jeigu mūsų pusėje Prezidentas, tai kas prieš mus?

Algirdas BIELIAKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija