|
Buržuazijos įsigalėjimas
Daugelis pagal marksistinį mokymą buržuazija tebelaiko stambius žemvaldžius, pramonininkus, verslininkus. Tačiau ne turtas, o turto kaupimo tikslas bei jo panaudojimo būdas, pati buržuazinė dvasia nusako priklausomybę buržuazijai, istoriko Edvardo Gudavičiaus taikliai pavadintai pilvažmogių luomu.
Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija, iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuazinės dvasios ne tik nenaikino, bet ir ją puoselėjo, diegė. Komunizmo rojaus žemėje ideologija, skelbianti hedonistinę nuostatą iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius, ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. Taip pat ir kelio į komunizmą etapo socializmo kilmė yra buržuazinė, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati, tik pastarojo požiūris į turto perskirstymą kitoks.
Trys dvasinės struktūros
Knygoje Buržuazijos žlugimas (Kaunas, 1940) mūsų filosofas Antanas Maceina išskyrė tris Europos kultūros idėjas, apie kurias telkiasi gyvenimas: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Buržuazija, prometėjizmas ir krikščionybė yra amžini dvasios tipai, dvasinės struktūros. Kiekvienas žmogus savo vidumi esąs buržua, prometėjas ir krikščionis. Mat žmogus yra šios tikrovės, šios žemės, šio pasaulio padaras, todėl jame byloja Žemės dvasia. Bet žmogus yra ir laisvas padaras, kūrėjas, jis jaučiasi esąs Žmogus aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme, todėl jame kalba Žmogaus (prometėjo) dvasia. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, susietas su pirmaprade Priežastimi, žmogus turi Dievo dvasią. Taigi, kaip teigia A.Maceina, ateina laikas, kada žmogus savo viduje turi tapti arba buržujumi, arba prometėjumi, arba krikščionimi. Tai yra gilių dramų ir konfliktų metas. Bet jis yra neišvengiamas. Žmogus turi apsispręsti, kas jame viešpataus: Žemės dvasia, Žmogaus dvasia ar Dievo dvasia. Pagal vidinį apsisprendimą ir nusiteikimą klostosi išorinis žmogaus gyvenimas, gyvenimo stilius. Jei gyvenimo stilius iš individualios sferos pereina į visuomeninę, jis įgauna istorinį pavidalą.
Nepažinęs bolševizmo iš arčiau, A.Maceina jame įžvelgė prometėjizmo pradus, tačiau, kaip parodė patirtis, bolševizmas žmogų nužmogino iki darbinio gyvulio. Krikščioniškojo gyvenimo būdas, kaip istorinis pavidalas, regis, taip pat stumiamas iš Europos gyvensenos. Tai liudija ir Europos Sąjungos konstitucijos projektas, kuriame nebeminima krikščioniška Europos valstybių kilmė. Įsigali buržuazinis gyvenimo stilius. Pokomunistinėje erdvėje, kurioje marksistinės ideologijos sudėtinė dalis buvo ateizmas, kurioje krikščioniškajai ir prometėjiškajai dvasiai nebuvo vietos, buržuazinė dvasia tarpsta, įsisiautėjo taip, kad jai sutramdyti jau reikėtų revoliucijos. Kas gi ta, regis, nemaištinga, tingi, tačiau, pasirodo, grėsminga dvasia?
Buržuazija
Pagrindinis buržuazijos dvasios požymis yra jos trauka žemyn. Jai šis laikas vertesnis už amžinybę (čia ir dabar), ši žemė brangesnė už rojų. Buržua neneigia to, kas yra aukščiau, tačiau tiems dalykams neturi potraukio, kilti aukščiau jis nenori ir nesistengia (kilimas susijęs su pastangomis, nepatogumais, kartais kančia). Buržua gyvena slėnyje, lygumoje, todėl nepakenčia nieko, kas bandytų jį nuo šios žemės atitraukti, jis gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turėtų būti. Į kūrybą ir veiklą buržua yra stumiamas reikalo, naudos. Buržuazinė kultūra neturi idėjos, jos skiriamasis bruožas praktiškumas.
Pastovus gyvenimas šioje tikrovėje yra būdingas buržuazinės dvasios bruožas. Ta tikrovė, aplinka sudaryta iš gyvybės ir medžiagos, todėl buržua myli tik kūną ir tai, kas žemiška. Ši meilė nevienoda, nes ją skatina skirtingi motyvai. Buržua, labiau linkstančiam į kūną, meilę žadina hedonistinis motyvas (malonumai), o linkstančiam į medžiaginį pasaulį utilitarinis motyvas (praktiškumas). Pirmasis siekia malonumo, antrasis naudos. Visur ir moksle, ir mene, ir religijoje hedonistas buržua ieško malonumo, o utilitaristas naudos.
Du buržujaus tipai
Hedonistas buržua įsigyvena savame kūne, kuris jam tampa tikra tėvyne. Kūno reikalai, aistros jam tokios svarbios, kad jos tarsi susilieja su dvasine sritimi. Kūnas, žinoma, reikalauja, kad žmogus valgytų, kad būtų palaikomos fizinės galios, sveikata. Žmogus valgydamas jaučia malonumą. Hedonistui buržua malonumas yra svarbesnis už objektyviąją valgymo priežastį. Hedonisto buržua vertybių skalė susideda iš malonumo ir nemalonumo, todėl laimė jam nesuvokiama. Kadangi jo siekiai grindžiami ne kolektyviniu, o individualiu principu, jam rūpi ne tauta, ne valstybė, o jis pats, jo kūnas. Jis priešinasi kūno varžymams, normoms, nesirūpina kūno ateitimi, išsivystymu, jis be skrupulų tenkina žemiausias aistras, kad tik pasiektų malonumą. Jis stengiasi neperšalti, neperšlapti, nekvėpuoti blogu oru, gyventi gerame bute, rengtis patogiais drabužiais tik todėl, kad nepatirtų nemalonumo.
Utilitaristas buržua yra artimas hedonistui, tačiau hedonistą buržua charakterizuoja pojūtis, o utilitaristą protas, nors jiedu siekia to paties patenkinti save, savo norus, reikalus. Utilitaristo buržua vertinimo skalė tokia: naudingumas-nenaudingumas, kurie suvokiami protu, o ne pojūčiais. Utilitaristas buržua yra taupus: jis taupo sveikatą, jėgas, laiką ir pinigus, kad kuo daugiau turėtų. Šis taupumas psichologiškai ir moraliai skiriasi nuo to, ką vadiname taupumo dorybe, kai taupoma geram reikalui, kilniam tikslui. Buržuazinis taupumas yra šykštumo rūšis, būdingas kiekio meilei krūvai turtų, maišui pinigų. Utilitaristo buržua tikslas pelnas; dingus pelnui, dingsta gyvenimo prasmė (tai liudija ir savižudybės).
Vardai ir veidai
Sako, šuneliui davus gražų vardą, jis tampa geresnis. Tačiau vis vien jis šuneliu išlieka, katinėliu nepavirsta. Lietuvoje komunistų partija nulipo nuo SSKP platformos, atsidalijo nuo jos, pasivadino LKP, vėliau LDDP, LSDP, tačiau turinys-veidas išliko, nes visose valstybinėse institucijose išliko partinė nomenklatūra, kurios gyvenimo stilius buvo grynai buržuazinis. Atgavus nepriklausomybę, teisę į privačią nuosavybę, komunistinė buržuazija, sovietmečiu dar maskuotai gyvenusi komunizme, atsiskleidė kaip nuožmi grobuonė, išnaudotoja, savo hedonistinių ir utilitarinių poreikių tenkintoja.
Buržuazinė dvasia užvaldė, deja, ne tik nomenklatūrininkus, bet ir buvusius baudžiauninkus mieste ir kaime. Gyvenusi nepritekliuje, neturėdama to, ką turi Vakarų visuomenė, liaudis panoro staiga praturtėti, gyventi vakarietiškai, todėl nusekė paskui nomenklatūrininkus arba, panirusi į Vakarų civilizacijos ir kultūros atmatas, kvaišinasi tariamais malonumais. O ir daugumą dabartinių elgetų, valkatų, vagišių bei plėšikautojų galima priskirti prie hedonistinių buržujų, nes jų veikla elgetystė, socialinės paramos bei labdaros paieška, o malonumai tinginystė, girtuoklystė.
Buržuazinė dvasia užvaldė spaudą, radiją, televiziją. Tai liudija idėjų nebuvimas, tikrųjų gyvenimo vertybių niekinimas bei pakeitimas civilizacijos atmatomis, interesai iškilo vietoj idealų, sveikas protas vietoj išminties, buities reikaliukai vietoj būties dalykų, klesti viešas cinizmas ir chamizmas. Žmogų tai žeidžia, todėl dažnas traukiasi iš snobų minios, užsidaro savyje, netenka vienos didžiausių vertybių bendravimo.
Kalbant apie valdžioje esančių partijų veidus ir vardus, nenutolsime nuo tiesos, jei tarsime, kad skiriasi jų vardai, o veidai tapatūs; nuėmus vardus-kaukes, pamatysime buržujo veidą. Tikėtis iš jų paskatų ir paramos visuomenei keistis, augti tuščias reikalas. Vilčių teikia visuomeninės organizacijos, kurios gali tapti galinga atsvara įsigalinčiai buržuazinei dvasiai. Valstybės vadovų priedermė tokias organizacijas skatinti, palaikyti.
* * *
Negalima tikėtis, kad mūsų visuomenę staiga persmelks krikščioniškoji ar prometėjiškoji dvasia, kad ji staiga atmes buržuazinę dvasią. Įtikėti, priimti krikščioniškąją dvasią reikia ne tik žmogaus pastangų, bet ir Dievo malonės. Tačiau tapti prometėjumi žmogaus galia ir valia paremtas virsmas. Lietuvių tauta nuo seno buvo darbšti ir kūrybinga, tik per sovietmetį ištižo, nes ją žlugdė komunistinė ideologija, jos buržuazinė dvasia.
Nepriklausomybės stebuklas suteikė progą keltis ir kilti iš duobių ir slėnių, kopti į aukštumas, vaduotis iš Žemės dvasios, susigrąžinti Dievo ir Žmogaus dvasią. Tik taip išliksim, pasieksim tikrą prisikėlimą ir atgimimą, įeisim į tikrą būtį, įtvirtinsim laisvę ir nepriklausomybę. Kelias nelengvas, tačiau kitoks veda į nebūtį.
Algimantas Zolubas
© 2006 XXI amžius
|