Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Balkanų skerdiko“ mirtis

Buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slabodanas Miloševičius

Kovo 11-ąją Hagos kalėjimo kameroje, labiau primenančioje gero viešbučio apartamentus, buvo rastas miręs Jugoslavijos ir Serbijos buvęs prezidentas Slabodanas Miloševičius. Jis buvo teisiamas Hagos tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole. Beje, tai pirmasis tokio pobūdžio teismo procesas po Antrojo pasaulinio karo, kai Niurnberge buvo teisiami nacių karo nusikaltėliai. Po šio „Balkanų skerdiku“ vadinto veikėjo mirties Serbijoje, o ypač Rusijoje kilo tikra propagandinė isterija. Mat 64 metų S.Miloševičius Rusijoje buvo laikomas ne tik serbų, bet ir kone visų Europos slavų gynėju, geriausiu Rusijos draugu ir kovotoju prieš Vakarų „imperializmą“. Neatsitiktinai Maskvoje gyvena puikiai įsikūrusi buvusio diktatoriaus ir karo nusikaltėlio šeima: žmona Mirjana Markovič, sūnus Markas ir brolis Borislavas. Pastarasis, vos tik pasklidus žiniai apie S.Miloševičiaus mirtį, iškart apkaltino Tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo teisėjus ir vyriausiąją šio tribunolo prokurorę Karlą del Pontę, kad tai dėl jų kaltės mirė diktatorius. B.Miloševičius kaltino teisėjus, kad jie neišleido brolio, kuris skundėsi aukštu kraujospūdžiu ir širdies veiklos sutrikimus gydytis į Maskvą. Beje, Rusijos valdžia irgi labai norėjo, kad S.Miloševičius būtų gydomas Rusijoje ir netgi žadėjo, kad po gydymo jį vėl grąžins į Hagą. Tuo netikėjo niekas, netgi užkietėję diktatoriaus gerbėjai. „Balkanų skerdiko“ šalininkai Serbijoje ir Maskvoje taip pat kaltina Hagos tribunolą, kad šio mėnesio pradžioje to paties Scheveningeno kalėjimo kameroje pasikorė S.Miloševičiaus parankinis, buvęs Kroatijos serbų lyderis Milanas Babičius. Jis jau buvo davęs parodymus savo viršininko byloje. Todėl M.Babičiaus savižudybė suteikė progą Rusijos valdžiai švaistytis kaltinimais, kad Hagos tribunolas prisidėjo prie serbų „patriotų“ naikinimo.

S.Miloševičiaus našlė M.Markovič lyginama su buvusio ir mirties bausme nuteisto komunistinės Rumunijos diktatoriaus Nikolajės Čaušesku žmona Elena, kuri faktiškai tvarkėsi Rumunijoje kaip savo namuose, nes N.Čaušesku kur kas daugiau rūpėjo karališkosios medžioklės Rumunijos draustiniuose. Dabar M.Markovič iš Maskvos dalija šūsnimis interviu teigdama, kad jos vyrą nužudė. Tą patį Hagoje tvirtina ir velionio diktatoriaus advokatas Z.Tomanovičius, pareiškęs, kad jo ginamasis ne kartą skundėsi, jog gydytojai duoda jam ne tokius vaistus, kokių reikia. Z.Tomanovičius taip pat demonstravo šešių puslapių S.Miloševičiaus laiško kopiją, pasiųstą Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, kuriame prašė pagalbos, nes esą gydytojai jį nuodija. Dėl šio sukelto triukšmo kai kurie apžvalgininkai netgi daro išvadą, jog S.Miloševičius nusižudė pats, siekdamas, kad jo mirtis sukompromituotų ne tik Hagos tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą, bet ir Vakarų šalių bei NATO elgesį Balkanų karų metu.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, byrant Jugoslavijai ir jos respublikoms paskelbus savo nepriklausomybę, S.Miloševičius pagrindiniu savo politikos tikslu paskelbė „didžiosios Serbijos“ sukūrimą. Jis siekė prijungti prie Serbijos serbų gyvenamas sritis Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, išvyti iš Kosovo gyventojų daugumą sudarančius albanus. Dar 1989 metais S.Miloševičius panaikino albanų autonomiją Kosove, o Prištinos universitete uždraudė mokytis albanų kalba.

Sukėlęs karus Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, iš jų S.Miloševičius masiškai varė ne serbų tautybės gyventojus, degino jų namus ir vykdė masines žudynes. Labiausiai pagarsėjo Bosnijos Srebrenicos mieste įvykusios žudynės, per kurias S.Miloševičiaus įsakymu buvo sušaudyta aštuoni tūkstančiai vietinių musulmonų – jaunų vyrų ir vyriškos lyties vaikų.

Ne tik Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas V.Žirinovskis, bet ir kiti Maskvos politikai visais balsais ėmė kaltinti ne tik Hagos tribunolą, bet ir Vakarų valstybes, esą pamynusias teisę. Tai yra ne tik įprasta Maskvos demagogija, bet ir savotiškas žingsnis į ateitį. Juk nieko nėra amžino! O jeigu įvyktų pasikeitimai Rusijos valdžioje, tai kas gali garantuoti, kad Tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas nepareikalaus teisti Rusijos karinių nusikaltėlių už masines žudynes ir atvirą genocidą Čečėnijoje. Juk tų žudynių mastai Čečėnijoje, palyginti su S.Miloševičiaus įvykdytomis Srebrenicoje ir Kosove, toli pralenkia. Taigi dėl viso pikta reikia apsidrausti.

S.Miloševičiaus našlė M.Markovič ir sūnus Markas, pabėgę ne dėl politinių motyvų, o dėl nežabotos korupcijos ir valstybės turto grobimo, prašė savo globėjų pagalbos, kad diktatoriaus palaikai būtų palaidoti Maskvoje. Tam pritarė ne tik V.Žirinovskis, bet ir neskelbiantys savo pavardžių Rusijos užsienio reikalų ministerijos aukšti pareigūnai bei vienas didžiausių Rusijos nacionalistų ir imperininkų Maskvos meras J.Lužkovas. Tuo tarpu Juodkalnijoje gyvenanti S.Miloševičiaus duktė Marija kategoriškai nesutiko su tokiu motinos ir brolio reikalavimu. Ji pareiškė, kad tėvas amžinojo poilsio turi atsigulti savo gimtojoje žemėje – Juodkalnijos miestelio Lijeva Rekos, kuriame jis gimė, kapinėse.

Šiaip ar taip, ką pripažino ir Hagos tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo prokurorė K.del Pontė, S.Miloševičiaus mirtis sukėlė tam tikrų problemų. Kartu K. dėl Pontė išreiškė viltį, kad Serbijos valdžia išduos tribunolui dar du karo nusikaltėlius – Radovaną Karadžičių ir Radko Mladičių, irgi kaltinamus masinių žudynių organizavimu ir vykdymu.

Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, patvirtinęs, jog yra gavęs S.Miloševičiaus laišką su prašymu gydytis Maskvoje, viešai suabejojo gydytojų konsiliumo pareiškimu, kad S.Miloševičius mirė nuo miokardo infarkto. Keista, kad tokio aukšto rango Kremliaus pareigūnas irgi pasigriebė bulvarinius gandus, jog „Balkanų skerdikas“ buvo sistemingai nuodijamas netinkamais vaistais. Nieko nepadarysi, gal S.Lavrovas, išauklėtas sovietinėje sistemoje, iš tiesų taip galvojo. Juk sovietinis KGB ne kartą naudojosi panašiais metodais nužudant ne tik savo, bet ir užsienio disidentus.

Na, o kalbos dėl velionio Serbijos diktatoriaus gydymo Maskvoje ir apgailestavimo, kad rusų gydytojai būtų išgelbėję jo gyvybę, sukelia tiktai juoką. Juk S.Lavrovas ir visi Kremliuje puikiai žino, jog aukščiausieji Rusijos pareigūnai ir jų šeimų nariai, turtingi verslininkai, ištikus bet kokiam negalavimui, net negalvoja gydytis namuose, o traukia į Vakarų Europą ir JAV. Netgi ten siunčia savo žmonas gimdyti.

Karstas su S.Miloševičiaus palaikais buvo pašarvotas Belgrado revoliucijos muziejuje, o šeštadienį buvo padėtas Belgrado centre, šalia parlamento. Atsisveikinti su buvusiu prezidentu atvyko apie 50 tūkst. jo gerbėjų serbų ne tik iš visos Serbijos, bet ir iš Kosovo bei Bosnijos. S.Miloševičius palaidotas gimtajame Požarevace, namų kieme.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“