Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Sakalo“ skrydis

Balys URBONAS

„Sakalo“ koncertmeisterė, Lietuvos muzikos
akademijos docentė Jolanta Patamsienė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 17,19)

Dabar, vėl rašydamas apie „Sakalo“ chorą, pirmiausia prašau maestro R.Makarevičių ir jo vyrus: padiriguokite, maestro, o jūs, vyrai sakaliečiai, padainuokite savo koncertuose kažkada plačiai paplitusias lietuviškas partizaniškas dainas „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ ir „Palinko liepa šalia kelio“. Šitaip mes padėsime įtvirtinti savo tapatybę šiame labai slidžiame šiuo požiūriu istoriniame tarpsnyje. Darykime šitai kad ir paprasčiausiais poelgiais. Man atrodo, kad Lietuvos chorai, kaip niekas kitas, savo dainomis gali mus atitraukti nuo to antimeno, nuo tos antikultūros, nuo tų visokių televizinių „balabaikų“, laidojančių mūsų etniškumą ir apskritai mūsų savastį. Jos šitiek yra mūsų lyrinėse ir partizanų dainose, gal sąmoningai dabar iš visur išstumiamose.

Pasiklausius visokių dabartinių šou, atrodo, kad jau visi tapo beklausiai, bebalsiai, ką jau kalbėti apie turinį, bent kažkokiu mažu krašteliu prisiliečiantį prie tautinės gaidos. Kada gi pagaliau nustos angliškai gargaliuoti po vieną, po du ir grupėse mūsų jaunimas? Ak, tos merginų žavios šypsenos, pilnomis burnomis sveikų, bet pagal paskutinę madą pagražintų dantų... Ak, tie vaikinai, jau vienas kitas ir juodomis skarelėmis galvas apsirišę, nežinau, ar „rytietišką“ savo gymį norintys pabrėžti, ar išryškintoje aukštoje kaktoje „didį protą“ parodyti... Ir kas iš tos puodynės, jei ji garsiai skamba, bet tuščia! Visa tai verčia manyti, kad tapome visiškais beskoniais. Matyt, ir A.Valinskas su savo „svogūnais“ neprigydys „naujo meninio skonio“, kai aplinkui tiek varnalėšų keroja. Dieve, kad ta savo „estrada“ ir tomis „žvaigždėmis“ sužibėtume nors ir kaimyninėje Gudijoje. Ir štai, jaučiu, skaitytojas, vartęs ankstesnius mano rašinius, sakys: „Ir vėl Balį užnešė į šoną...“ Gal ir taip... Tad grįžtu prie rimtų dalykų, kuriais užsiima choras „Sakalas“ ir jo vadovas R.Makarevičius.

„Bene pirmasis R.Makarevičiaus pasiūlymas „Sakalui“ – paprašyta išmokti J.Naujalio Mišias šv. Kazimiero garbei, parašytas vyrų chorui. Agituodamas už tai, naujasis choro vadovas su savo pagalbininkais Jonu Motiejūnu, Viktoru Žeimiu ir Sauliumi Vitanausku, choro repeticijose kvartetu sugiedojo pirmąją mišių dalį. Neliko abejonių, kad mišios bus ruošiamos“ (V.Leipus. „Dainuoja „Sakalas“, p.35). Štai taip, gyvas pavyzdys veikia geriau nei tomai teorijos, gražiausiais žodžiais apkaišytos. Visa sakralinė muzika pasižymi tobulumu ir ypatingu jausmingumu. Ne iš karto, kaip rašo V.Leipus, vyrai išgavo piano, forte ir pianissimo, kaip nurodyta partitūroje mūsų vargonininkų vargonininko J.Naujalio. Be to, ta lotynų kalba. Čia reikia prisiminti ir chormeisterį Viktorą Žeimį, kurį, kaip ir P. Kruopį, vyrai vadino balsų kamertonu. Be jo pastangų ir metodikos daugelis tų mišių partijų nebūtų įkirtę.

Ir tik po dvejų metų Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, įvyko „Sakalo“ atliekamų mišių generalinė repeticija. Pirmą kartą mišios buvo pagiedotos Baltarusijoje, Pelesos bažnyčioje. Teko jų klausytis: viskas buvo apgalvota ir padaryta labai subtiliai. Tos mišios buvo tarsi kvietimas saviškių, gyvenančių visai arti, bet ir labai toli – kvietimas namo... Be mišių, buvo atlikta, pritariant vargonams, Arkadeltos „Ave Marija“, A.Ločio „Vere languores nostros“, F.Šuberto „In Monte Oliveti“ ir „Tėve mūsų“... Graži „Sakalo“ auka ir amžinajam Dievui, ir muzikos ištroškusiems žmonėms.

Įsitraukę į Atgimimo veiklą, aktyviai dirbdami nepriklausomybės idealams, vyrai suspėjo ir suspėja visur: giedota Vilniaus Arkikatedroje, kitose Lietuvos bažnyčiose, miestų ir miestelių salėse, proginiuose minėjimuose ir renginiuose, nepriklausomos Lietuvos šventėse. Jie atlieka ne tik sakralines giesmes ir specialiai viešiems koncertams parengtas dainas. Stebėjausi R.Makarevičiaus drąsa ir rizika parinkti kūrinius, iš pirmo žvilgsnio „Sakalo“ chorui gal ir neįveikiamus. Bet ir tuos „kietus riešutėlius“ choras perkrimto. O ir seniau dainuoti kūriniai kažkaip atjaunėjo, šviesesni, skambesni tapo. Niekada nepagalvočiau, kad „Sakalas“ gali atlikti Dž.Geršvino „Lopšinę“ iš operos „Porgis ir Besė“ ar De Marzi „Signora de la cime“. Arba J.Bendoriaus „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, J.Kalcio „Aš žinau“ (B.Brazdžionio žodžiai), V.Montvilos ir V.Karčiausko „Saulė teka“, V.Augustino ir V.Braziūno „Gedimino miesto šviesa“, P.Butkaus „Aras“. O kur dar J.Majerio „Requiem aeternam“ ir visai naujai traktuojama Ūdrio daina iš V.Klovos operos „Pilėnai“, medžiotojų choras iš M.Vėberio operos „Laisvasis šaulys“, choras iš R.Vagnerio operos „Tanhoizeris“ ir kiti jau seniau dainuoti, bet atnaujinti, naujų chormeisterių labiau nušlifuoti ir savaip dirigento R.Makarevičiaus padiriguoti kūriniai. Šiais kūriniais „Sakalas“ parodo visas savo galimybes: atlikimo brandumą, meniškumą, tikslų kūrinio suvokimą ir techninį meistriškumą. Šitaip sakydamas, noriu apibrėžti R.Makarevičiaus darbo esmę.

„Vienas iš labai svarbių „Sakalo“ žingsnių naujajame tūkstantmetyje buvo koncertas Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje. Koncerte dalyvavo solistas R.Vešiota, kaip pianistė koncerte pasirodė choro chormeisterė Jolanta Patamsienė. Dirigavo choro vyriausiasis dirigentas R.Makarevičius. Vyrai atliko 14 įvairaus pobūdžio kūrinių“ (V.Leipus. „Dainuoja „Sakalas“, p.52). V.Leipaus minimą koncertą teko išgirsti ir man... Buvau sužavėtas. Kažkodėl išskyriau du „Sakalo“ atliktus kūrinius: Ūdrio dainą iš operos „Pilėnai“ ir kareivių maršą iš Š.Guno operos „Faustas“. Gal todėl, kad operinė muzika į mane tiesiog įaugusi? Pamaniau, kad neprošal būtų šitaip dainuoti ir Operos teatre. Tiek daug juose buvo artistinės ekspresijos, gero vokalo, paslankios dinamikos, tembro spalvų, darnumo. Aišku, tada prie sceninio įspūdžio daug prisidėjo solo partijas atlikęs vienas geriausių Lietuvos baritonų R.Vešiota.

Ypač iškiliai, patriotiškai ir visais atžvilgiais lietuviškai nuskambėjo R.Vešiotos atlikta Ūdrio daina. Gal V.Klova, rašydamas tą kūrinį mišriam chorui, suklydo? Atsiprašau kompozitoriaus, kad taip sakau, bet, girdėdamas R.Vešiotos ir „Sakalo“ atliekamą dainą, įsivaizdavau senovės lietuvius, ąžuolų giraitėje prisiekiančius krivių krivaičiui prieš būsimą žūtbūtinę kovą dėl savo per amžius gintos laisvės. Ir dirigento moste jaučiau tvirtą vyrišką valią, tarsi prieš chorą stovėtų ne jis, dirigentas, o Margiris – priešais Pilėnų gynėjus.

Mačiau vyrų blizgančias akis, palaimingus veidus, girdėjau tariamus jų žodžius, kompozitoriaus V.Klovos muzikos pakylėtus. Viskas sustojo į darnią visumą, ne vien į herojaus išaukštinimą, kaip tai matydavome operos scenoje, o į visų šventą pasiryžimą geriau žūti, negu vergauti. Nežinau, ar chorinio meno žinovai man pritars, bet dirigentui R.Makarevičiui būdinga tai, kad jis moka sutelkti chorą, beveik maksimaliai pajungia savo valiai. Tarp dirigento mosto ir dainuojamos frazės yra nematomas, bet jaučiamas ryšys, bendra nuotaika.

Noriu stabtelėti dar ties vienu įspūdžiu, bet pirmiausia viešai padėkosiu „Sakalo“ vyrams ir jų dirigentui R.Makarevičiui, sutikusiems patalkinti man rengti Kovo 11-osios minėjimą Vilniaus mokytojų namuose 2005 m. kovo 11d. Kaip ir visada, prieš tokius renginius esti visokių reikalų, todėl dėkoju ir savo senam bičiuliui solistui Steponui Petkevičiui, „Sakalo“ bosų grupės fundamentui, padėjusiam man juos tvarkyti. Beje, visiems pažadėta alaus statinė pilnėja ir kada nors bus atritinta į kokią nors choro šventę.

Taigi tų metų dar mažai pavasariškomis kovo dienomis pats R.Makarevičius su „Jauna muzika“ išvyko į užsienį, todėl koncerte diriguoti chorui įpareigojo savo pagalbininką dirigentą Joną Motiejūną. Šią užduotį J.Motiejūnas atliko puikiai. Tai liudijo salės aplodismentai, nenoras paleisti iš scenos „Sakalą“. Nenoriu čia atimti ir laurų iš akompaniatorės Jolantos Patamsienės. Ji taip susiderinusi su choru, aišku, ne be dirigento rankos, kad akimirksniu reaguoja į kiekvieną dainininkų niuansą. Tarpais atrodo, kad skamba ne fortepijonas, o visas orkestras. Pavydėtinas muzikalumas ir tikslumas. O tas temperamentas, rimstąs su subtiliu piano ir vėl išaugantis iki griausmingo forte! Viskas, ką Jolanta tą vakarą darė, buvo muzika. Muzika, tiesiog trykštanti iš po jos pirštų. Žiūrėjau tada į ją ir galvojau, iš kur joje tiek ugnies ir jėgos, sugebėjimo nepražūti toje vyrų balsų jūroje.

Prie mano rengtos programos, jos patriotiško, emocionalaus teksto R.Makarevičius parinko tinkamas dainas, nors nežinojo nei scenarijaus visumos, nei pirmoje dalyje dalyvaujančių kitų atlikėjų repertuaro. Tačiau jo pasiūlyti kūriniai labai tiko ir tarsi sujungė visą vakaro programą. Kodėl taip rašau? Atsakysiu.

„Sakalas“ jau seniai – kitas. Dalis vyrų, kurie kažkada, kaip ir ne vienas lietuvis, nešiojosi partinį bilietą, – jo atsisakė. Ne formaliai, bet iš tikrųjų. Išgirdę, auštant nepriklausomybei, apie OMON’o piktadarybes, – visi stojo tėvynės pusėn. Vedant L.Abariui, jų buvo visur pilna, jie dainavo atnaujintą repertuarą ir prie tragiškųjų Medininkų, ir prie Antakalnio memorialo. Todėl klausiu tų visokių „patriotų“, šaukiančių apie suklydusiųjų atgailą: ar reikia ko daugiau, jei iš „Sakalo“ vyrų lūpų jau šimtus kartų aidi gražiausių giesmių, tauriausių tautiškų dainų žodžiai ir melodijos? Tai geriausias tos atgailos pavyzdys visiems, kai regime „Sakalą“, giedantį mūsų nuostabiąją „Marija, Marija“.

Ir tą vakarą Vilniaus mokytojų namuose žvelgiau į „Sakalo“ vyrus ir jaučiau džiugų širdies virpesį: štai stovi jie išsirikiavę, jau su žalsvomis mūsų policijos uniformomis ir gieda ne „Široka strana moja rodnaja“, o „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Jaučiau praeities kartėlį ir šventinį džiugesį. Vyrai salėje sėdintiems minėjimo dalyviams tarsi sakė: jauskite šventę, jauskite laisvę, kaip dainą, niekada skambėti nenustojančią. Tarsi bangavo „Už Raseinių ant Dubysos“, tarsi atvilnijo „Švelnumas“, tarsi ant sparnų kėlėsi „Tėvynė“, ir viskas viena gaida, tikrai atgimusiais jausmais!

Na, o toji „Skrisk, svajone“ – choras iš Dž.Verddžio operos „Nabukas“ – tiesiog piršo mintį: vergais buvę, dabar laisvi, orūs pasijuskime ir sakalo sparnus ištieskime. Vienu žodžiu, turininga ir meniškai žavi buvo visa koncerto programa. Aš taip įsijaučiau su dainuojančiais vyrais, kad net pamiršau savo, kaip vedėjo, pareigas, todėl prieš paskutinįjį koncerto numerį dirigentui J.Motiejūnui teko luktelėti, kol aš, susijaudinęs, tik po gerokos pauzės, vyrams pasufleravus, pranešiau, koks kūrinys bus atliktas ir kas jį diriguos. Atsiprašau, gerbiamas maestro (geriau vėliau, negu niekada), už deguto šaukštą, įpiltą į visą tą gražumą.

„Sakalas“ išvykomis negali nei per daug skųstis, nei labai girtis. Per 35-erius gyvavimo metus choras svečiavosi dešimtyje užsienio valstybių, kai kuriose po du tris kartus. Aplankyta Bulgarija, Sibiro žemė, Tolimieji Rytai, Korėja, Vokietija, Danija, Austrija, Italija, Latvija, Estija, Lenkija (Seinai, Suvalkai, Punskas). Visur garbingai atstovauta Lietuvai, parodytas mūsų chorinės muzikos grožis ir profesionalumas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija