Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Retro
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kunigas Juozas Laukaitis

IV Rusijos Valstybės dūmoje (1912–1917 m.)

Aldona Gaigalaitė

Kunigas Juozas Laukaitis

Lietuviai tautinio atgimimo kelyje XX a. pradžioje, greta nelegalių ir legalių priemonių, tokių kaip spaudos leidimas, mokyklų lietuvių kalba, draugijų ir organizacijų kūrimas, susirinkimų bei mitingų organizavimas, pasinaudojo carizmo revoliucinio judėjimo sąlygomis sukurta atstovaujamąja institucija – Rusijos Valstybės Dūma. Jie dalyvavo Dūmos (nors ir netiesioginiuose bei nedemokratiniuose) rinkimuose 1906-1917 metais Rusijos parlamente.Vadinamajam Šiaurės Vakarų kraštui, t.y. Kauno, Vilniaus, Gardino gubernijoms ir Suvalkų gubernijai, kuri buvo lietuvių gyvenama, bet tuo metu ją administravo Lenkijos karalystė, buvo leista rinkti į Dūmą 22 atstovus. Lietuviai į I Dūmą sugebėjo išrinkti 10, į II -7, o į III ir IV Dūmas (pakeitus rinkimų įstatymą rusų naudai) – vos 5 atstovus. Kiti atstovavę Lietuvai buvo lenkai, rusai, gudai, žydai.

Lietuvių tautiniame atgimime aktyviai dalyvavo Katalikų Bažnyčios dvasininkai. Bažnyčia turėjo didelį autoritetą tarp vietos gyventojų, todėl jie rinko kunigus į Rusijos parlamentą tikėdami, kad jie labiau išsilavinę ir geriau gins jų interesus. Keturių Dūmų veikloje dalyvavo penki kunigai ir vienas vyskupas (E.Roppas). Aktyviausiai lietuvių tautines aspiracijas Dūmoje gynė kun. V.Jarulaitis, kun. J.Laukaitis ir kun. A. Songaila. Likusieji labiau orientavosi į lenkų padėties gynimą Lietuvoje ir Lenkijoje.

Suvalkų gubernijoje, kaip įprasta, į visas keturias Dūmas buvo išrinkti tik lietuviai. Į pirmąsias dvi buvo leidžiama rinkti po du atstovus, o rinkimuose į III ir IV Dūmas – tik po vieną. IV Dūmoje lietuvių atstovu nuo Suvalkų gubernijos buvo vienas aktyvių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, kun. Juozas Laukaitis. Jis gimė 1873 metais Giniūnų kaime Prienų vls., lietuvių valstiečių šeimoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, 1897-aisiais – Peterburgo dvasinę akademiją. Seinuose dirbo vysk. A.Baranausko sekretoriumi ir kapelionu iki pat vyskupo mirties. Kartu profesoriavo kunigų seminarijoje, kur dėstė homiletiką ir gamtos mokslus. Be to, kun. J.Laukaitis aktyviai dalyvavo lietuvių katalikiškų draugijų veikloje, redagavo „Šaltinį“, rašė į kitą lietuvių periodinę spaudą. Rūpinosi lietuviškų leidinių Seinuose spausdinimu. Jis aktyviai prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos kūrimo, ypač kuriant lietuvišką bažnytinę terminiją. Dėl aktyvios lietuviškos veiklos buvo išrinktas į Rusijos parlamentą.

Lietuvos atstovai IV Dūmoje nesudarė, kaip ankstesnėse, savo atskiros kuopelės, kurioje galėtų pasitarti ir suderinti savo veiksmus, kalbas, aptarti keliamas problemas. Be to, Vilniaus gubernijos atstovas M.Cijūnėlis laikėsi įsikibęs lenkų atstovų skvernų, o trys Kauno gubernijos atstovai ir vienas Suvalkų lietuvis nesutarė tarp savęs dėl politinių įsitikinimų ir požiūrio į religiją. Jų bendravimui, matyt, trukdė ir tai, kad Suvalkų gubernijoje rinkimų į Dūmą metu lietuvių kandidatais buvo keliami populiarūs tautos veikėjai ne dvasininkai: dr. Jonas Basanavičius, jau dviejose Dūmose lietuvių atstovu buvęs advokatas Andrius Bulota, mokytojas Juozas Kairiūkštis.

Kun. J.Laukaitis Dūmoje glaudėsi prie progresitų, nors į tą frakciją neįstojo, o tik ją palaikydavo teigdamas, kad kunigui ne visada gali pavykti suderinti savo sąžinę su tos frakcijos siekiais. M.Yčas priklausė kadetų frakcijai. P. Keinys ir M.Januškevičius – trudovikų. Be to, pastarieji buvo laisvamaniai. Kai būdavo keliamas ypač svarbus Lietuvai klausimas, tarp keturių lietuvių jungiamąja grandimi tapdavo M.Yčas.

Kad ir labai mažai lietuvių tautos atstovų buvo IV Dūmoje, bet tarp parlamentarų jie įgijo autoritetą, buvo renkami ne į vieną Dūmos komisiją. Kun. J.Laukaitis buvo išrinktas net į tris komisijas – tikybos, švietimo ir servitutų.

Pirmosiose ikikarinėse IV Dūmos sesijose aptariant valstybės biudžeto klausimus kildavo Rusijos pavergtų tautų padėties imperijoje lygiateisiškumo, gyventojų tikėjimo, jų dalyvavimo vietos teismų ir administracijos veikloje bei kiti klausimai. Diskusijose aktyviai priešindamiesi stačiatikybės brukimui per švietimą, mokyklą, vietos administraciją dalyvavo lietuviškų gubernijų dvasininkai. Lenkų išrinktas Vilniaus gubernijos atstovas kun.S. Maciejevičius 1913 metais Dūmoje kritikavo valstybės biudžete numatytą Vidaus reikalų ministerijos sąmatą tvirtino, kad ja nepatenkinti kairieji, centras ir net dešinieji parlamentarai. Todėl negali būti patenkinti Rusijos pakraščių tautų atstovai. Jis reikalavo panaikinti bet kokius katalikų žmogaus teisių apribojimus.

Kun. S.Maciejevičiaus diskusiją Dūmoje tuo pat klausimu ir tą pat dieną pratęsė kun. J.Laukaitis. Jis gynė trijų milijonų lietuvių tautos interesus. Akcentavo, kad kultūrinių, ūkinių, politinių ir kitų teisių apribojimai įgyvendinti nuo XIX amžiaus 7–ojo dešimtmečio, nukreipti prieš vadinamuosius lenkų kilmės ir katalikų tikėjimo asmenis Lenkijoje ir Šiaurės Vakarų krašte, taikomi ir su lenkais tapatinamiems lietuviams, išpažįstantiems Romos katalikų tikėjimą. Lietuviams, taip pat ir lenkams apribotos turtinės, valstybinės ir visuomeninės teisės iki tokio lygio, kad jiems neleidžiama dirbti valstybės tarnyboje ne tik aukštesnėse pareigose, bet ir pačiose žemiausiose, turinčiose tiesioginį sąlytį su tauta. Net valsčiaus raštininkų, policijos viršininkų, pašto tarnautojų, geležinkelio darbuotojų pareigas eiti lietuviams Lietuvoje uždrausta. Įstatymais katalikų teisės tiek varžomos, kad lietuvių ir rusų teisės nesuderinamos visose gyvenimo srityse. Toliau kunigas pažymėjo, kad nors kai kuriais klausimais jo požiūris skiriasi nuo kun. S.Maciejevičiaus, nors lietuviai su lenkais kovoja už savo teises, tačiau jis turįs pareikšti, jog visa, ką pasakė S.Maciejevičius apie lenkų teisių apribojimą ir Katalikų Bažnyčios padėties varžymą, taikoma ir lietuviams katalikams. Pateikęs trumpą lietuvių ir lenkų santykių istoriją, palietęs lietuvio baudžiauninko ir lenko ar sulenkėjusio dvarininko santykius, kalbėtojas perėjo prie lietuvių tautinio atgimimo pažymėdamas, kad lietuviai visomis galiomis siekia ginti savo kultūrą ir išsilaisvinti iš svetimųjų globos, negalvodami apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą ar Rusijos suskaldymą. Vieninteliu idealu jie laiko savo tautinę egzistenciją ir laisvo gyvenimo užtikrinimą. Tuo tarpu kai kurios frakcijos tvirtina, jog lietuvių judėjimas yra socialinis, kad jis gresia imperijai prapultimi. Baigdamas kalbą pažymėjo, jog lietuvių tauta nieko kita iš vyriausybės nenori, tik teisingų įstatymų jos ir Katalikų Bažnyčios atžvilgiu.

Po katalikų kunigų Dūmos tribūną užėmę pasauliečiai lietuviškų gubernijų atstovai H.Svencickis ir M.Januškevičius iš esmės palaikė anksčiau kalbėjusiuosius ir pažymėjo, kad lietuviai demokratai balsuos prieš Vidaus reikalų ministerijos sąmatą. Ir sąmata, mažai lėšų skyrusi tautinių mažumų Rusijoje švietimo bei kultūros reikalams, daugumos Dūmos narių buvo atmesta.

IV Dūmos I sesijoje lietuviškų gubernijų atstovai naudojosi kiekvienu klausimo svarstymu, kad apgintų savo tautos siekius ir pareikalautų iš Rusijos atstovaujamojo organo suteikti kraštui autonomiją sprendžiant įvairias su vietos savivalda susijusias problemas. Diskusiją dėl gimtosios kalbos vartojimo švietimo bei savivaldos įstaigose pradėjo Kauno gubernijos atstovas M.Januškevičius. Jis iš karto atvirai įrodinėjo, kad Liaudies švietimo ministerijos politika imperijos pakraščiuose yra rusifikacinė, jos tikslas – sunaikinti žmogaus dvasinį turtą – kalbą. Šiuo požiūriu Liaudies švietimo ministerijos politika tapati Vidaus reikalų ministerijos politikai. Vyriausybės pagrindinis tikslas yra kovoti su tradiciniu švietimu Rusijos pakraščiuose. Lietuvoje neleisti reikštis tautos kultūriniam kūrybingumui, kurio procesas prasidėjo po 1863 metų.

1913 m. birželio 5 ir 6 d. M.Januškevičiaus mintis pratęsė ir nuomonėmis apie mokymą gimtąja kalba pasikeitė keturi lietuviškų gubernijų atstovai: kunigai S.Maciejevičius ir J.Laukaitis bei stačiatikių šventikai V. Juzviukas ir J.Griškovskis. Tuo metu, kai stačiatikių šventikai gynė caro valdžios vykdomą rusinimo ir pravoslavinimo per švietimą politiką, kun. J.Laukaitis savo kalbą pradėjo atvirai pareikšdamas, kad carizmo bandymas 60 metų persekioti lietuvių kalbą, gaudyti vaiduoklį ir vykdyti rusinimo politiką nedavė lauktų rezultatų, o lietuvių tautoje sukėlė pasipiktinimą ir nepasitenkinimą valdžia. Lietuviai kelis amžius kentė savo Golgotą, bet lietuvių tautos vienybė visų represijų metu liko nepajudinamai tvirta. Tautinė savimonė tiek sustiprėjo, jog net plačiosios gyventojų masės suprato, kad valdžios politika, o ypač Liaudies švietimo ministerijos politika, turi tikslą lietuvius rusinti ir versti juos į stačiatikybę. Lietuviai neturi net tų teisų, kurias Rusijoje turi kitų tautybių gyventojai. Jis įrodinėjo, kad Lietuvoje mokytojai vien rusai stačiatikiai, o lietuviai – tik pagalbininkai ten, kur yra du mokytojai. Rusai mokytojai nemoka lietuvių kalbos, todėl visiškai nesilaikoma anksčiau caro valdžios priimtų įstatymų dėl gimtosios kalbos mokymo. Lietuviai valstiečiai laiko mokymo valdybą caro valdžios priešu, neleidžiančiu jiems naudotis įstatymais. Visos pastangos lietuvius rusinti duoda tik priešingų rezultatų. Lietuvių vaikai kalba savo kalba, dainuoja savo liaudies dainas, meldžiasi lietuviškai, saugo savas tradicijas ir moralę.

Kalbėdamas apie lietuvių dvasininkus, kun.J.Laukaitis pažymėjo jų veiklos varžymą, draudimą katechizuoti vaikus, dirbti mokykloje ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Atkreipė dėmesį į tai, kad stačiatikių šventikų primetamas separatizmas lietuvių katalikų dvasininkams yra nebūdingas ir svetimas, kad kunigai niekada nėjo prieš valdžią. Baigdamas kalbą kunigas dar kartą pabrėžė, kad rusų valdžia, užuot gaudžiusi vaiduoklius, verčiau geriau rūpintųsi Rusijos valstybės reikalais.

IV Dūmos I sesijos pabaigoje, 1913 m. birželio 12 d. svarstant trečiuoju skaitymu įstatymo projektą dėl miestų valdymo pertvarkymo Lenkijos karalystėje, į diskusiją įsitraukęs Suvalkų gubernijos atstovas kun. J.Laukaitis pateikė plačią Suvalkų gubernijos gyventojų statistiką ir kitą medžiagą, konkrečiais skaičiais įrodydamas, kad gubernijoje gyvena daugiausia lietuviai. Todėl jis reikalavo, jog Suvalkų krašto miestų savivaldoje, greta rusų kalbos teisme ir raštvedyboje, būtų įvesta ne lenkų, kaip numatyta įstatymo projekte, bet lietuvių kalba. Prieš kun. J.Laukaičio ir kitų lietuvių pasisakymus bei reikalavimus stojo Vilniaus gubernijos rusų atstovas G. Zamislovskis. Jis nepritarė miestų savivaldos įvedimui Lenkijoje, gąsdindamas Dūmos atstovus vietos rusų gyventojų lenkinimu ir teigdamas, kad negalima kurti naujų lenkiškos propagandos židinių, negalima leisti vartoti lenkų kalbos miestų savivaldoje. Džiaugėsi, jog per penkerius III Dūmos veiklos metus lenkams nebuvo padaryta jokių nuolaidų. Diskusija baigėsi tuo, kad dešinieji atsisakė dalyvauti balsavime, o Dūmos dauguma (151 – už, 84 – prieš) priėmė straipsnį, kuriuo miestų Dūmų posėdžiuose nutarta leisti kalbėti lenkų kalba.

IV Dūmoje 1914 m. balandžio 29 d. kilo žemietijų (iš vietos gyventojų renkamų savivaldos organų) įvedimo Vilniaus, Gardino, Kauno ir Archangelsko gubernijose klausimas. Įstatymo projektas buvo svarstomas 1914 metų birželį. Diskusijoje lietuvių ir lenkų kalbos teises vietos valdžios įstaigose vėl gynė kun. J.Laukaitis. Jis kartu iškėlė ir kai kurių konkrečių reikalavimų. Teigė, jog reikia likviduoti nenormalią valsčiaus raštininkų padėtį Lenkijos gubernijose. Įrodinėjo, kad raštininkais dirba tūkstančiai žmonių, kurie sunkiai tarnauja visuomenei, bet negauna nė skatiko iš valdžios. Jie šaukia vyrus į kariuomenę, skelbia mobilizaciją, padeda gydytojams ir net sanitarams vykdyti gyventojų sveikatos priežiūrą, draudžia, veda statistiką, renka mokesčius, atlieka įvairius kitus visuomenės ir valstybės reikalus. Vidaus reikalų ministerija turi atkreipti į juos dėmesį ir valsčiaus raštininkams mokėti bent 500 rublių per metus. Kitu atveju jie yra stumiami į „kreivą kelią“, t. y. kyšių ir papirkinėjimų ėmimą.

Pirmojo pasaulinio karo metais vykusiose sesijose lietuvių atstovai ėmė atkakliau reikalauti iš Rusijos įstatymų leidžiamojo organo – Dūmos – suteikti po karo Lietuvai autonomiją. 1915 metų liepą jie, susirinkę prieš prasidedant sesijai, aptarė tokią parlamentinę galimybę, nutarė parengti bendrą deklaraciją dėl Lietuvos ateities ir ją įteikti Dūmos prezidiumui. Deklaracijos projektą atskirai M.Yčas su kun. J.Laukaičiu ir M.Januškevičius su P.Keiniu. Abiejų grupių deputatų požiūriai skyrėsi, deklaracijos irgi. Buvo bandyta kartu susirinkus jas suderinti ir paskelbti bendrą tautos deklaraciją. Tačiau atstovai susipyko ir vieningos deklaracijos nesugebėjo parašyti. Tada prieš Dūmos sesijos pradžią lietuvių atstovai susitiko su rusų frakcijų vadovais pasitarti dėl kalbos Lietuvos autonomijos klausimu Dūmoje ir kokia kryptimi tą kalbą pakreipti.

Dūmos atstovai demokratai siūlė kalbėti ir pasakyti visą tiesą apie lietuvių tautos padėtį ir ateitį. Atstovai nacionalistai prašė, kad lietuviai negadintų karo sukeltos patriotinės nuotaikos Dūmos sesijos pradžioje. Jie siūlė išreikšti protestą tylėjimu. Vis dėlto lietuvių atstovai nutarė paruošti pranešimą ir jį perskaityti Dūmoje. Jie vėl rinkosi į pasitarimus, svarstė pranešimo turinį. Pranešime lietuvių atstovai pažymėjo, kad lietuvių tauta yra savita tauta, su savita istorine praeitimi, turi savo kalbą, savą ypatingą gyvenimo būdą, kompaktiškai gyvena savojoje teritorijoje, pašventintoje jos ainių kaulais, laukia, kad galų gale bus išpildytas jos didžiausias troškimas – gauti visišką tautinę autonomiją. Lietuvių tauta nenori engti jokios greta gyvenančios tautos, pripažįsta visoms tautoms teisę laisvai gyventi ir plėtotis. Lietuviai pirmieji pajuto karo smūgį, tačiau valdžia iki šiol kreivai žiūri į lietuvių visuomenines organizacijas, neleidžia lietuviams vartoti savo kalbos Suvalkų gubernijos miestų savivaldoje, išmeta iš valdiškų tarnybų protestantus lietuvius, lietuvių tautoje ir toliau „atrandami“ Rusijos valstybės priešai. Tauta apsiginti nepajėgi, nes neturi autonomijos.

Lietuvių atstovų atviros kalbos iš Dūmos tribūnos privertė rusų politines frakcijas pamąstyti apie Lietuvos padėtį po karo.1916 m. kovo 28 d. Kadetų partijos CK sudarė Lietuvos reikalų komisiją Lietuvos autonomijos projektui parengti.

Karo meto Dūmos sesijose iškilus įvairiems smulkiems ūkiniams įstatyminiams projektams, kun. J. Laukaitis aktyviau diskusijose nebedalyvavo. Peterburge jis aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinę ir katalikišką visuomeninę veiklą. Dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Peterburge padėjo leisti lietuvių laikraštį „Vadas“ ir kitą periodinę spaudą. Buvo atsakingas už religinį tikslumą Peterburge lietuvių kalba išleistų V.Mykolaičio-Putino ir M.Krupavičiaus redaguotų lietuviškų maldaknygių turinį. Kun. J. Laukaitis kartu su kitais 1917 metais įsteigė politinę partiją – Lietuvių tautos katalikų sąjungą. Dalyvavo Peterburgo lietuvių seime 1917 metų gegužę. Buvo aktyvus Lietuvių tautos tarybos narys, išrinktas į jos vadovaujamojo organo – Lietuvos laikinojo valdomojo komiteto – narius. Taigi kartu su kitų politinių partijų veikėjais jau Rusijoje pradėjo Lietuvos valstybės atkūrimo veiklą.

Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą kun. J.Laukaitis dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvos valdžią Seinuose, o Lenkijai okupavus Seinus įsikūrė Vilkaviškyje. Buvo pakeltas prelatu. Dirbo Seinų, o vėliau Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleriu ir oficiolu.

Prelatas J.Laukaitis, kaip ir dauguma kitų iškilių lietuvių, buvo nukankintas sovietinių kagėbistų 1952 metais. Žuvo dvasininkas, aktyviai gynęs lietuvių tautos teises Rusijos parlamente, kovojęs prieš carizmo imperijos administracijos vykdomą patvaldystės stiprinimą tautiniuose pakraščiuose.

© 2006 „XXI amžius“