|
Viešosios nuomonės formavimas KGB metodais: kompromitavimas ir dezinformacija
Kristina BURINSKAITĖ
Nuo šešto dešimtmečio KGB kovoje prieš antisovietinį judėjimą, šalia fizinio susidorojimo priemonių, vis dažniau ėmė taikyti psichologinio poveikio priemones, nes KGB buvo svarbu ne tik susidoroti su oponentais, bet ir jų veiklą visuomenei pateikti neigiamu aspektu, kad sumažintų rėmėjų gretas ir pateisintų represijas prieš juos. Kompromitacija ir dezinformacija buvo vienos svarbiausių priemonių kovojant su vidaus ir išorės priešais.
Politinės permainos po Stalino mirties ir besiformuojantis pasipriešinimo judėjimas privertė valdžią rimčiau vertinti antisovietines akcijas ir skirti tam daugiau dėmesio ir pajėgų. Tačiau N.Chruščiovo valdymo laikais šios priemonės apsiribojo profilaktiniu darbu ir agentūrinėmis-operatyvinėmis priemonėmis. 1964 metais nuvertus N.Chruščiovą, į valdžią ateina konservatyvesnės jėgos. J.Andropovo paskyrimas KGB vadu 1967 metais byloja ne tik apie naują KGB istorijos erą, bet ir griežtesnę politiką kovoje su antisovietiniu judėjimu. Nenorėdama pabloginti pagerėjusių santykių su Vakarais, kurie darė spaudimą dėl susidorojimo su garsiais disidentais, ir dėl įsipareigojimų Helsinkio baigiamajam aktui, valdžia ir KGB buvo priversta slėpti ir maskuoti susidorojimą su disidentais. Būtent po Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo J.Andropovas suformavo naują politiką: Kovoje su disidentais remtis daugiau paslėptomis persekiojimo priemonėmis (psichiatrija, diskreditavimu, deportacija iš šalies).
Kovoje su vidaus opozicija naudotas žmonių kompromitavimo metodas. Juo siekta sugriauti kompromituojamo asmens autoritetą, gerą vardą visuomenėje ir pakirsti pasitikėjimą juo, paviešinant ar neigiamai interpretuojant jo gyvenimo ir veiklos faktus. Svarbus šio metodo tikslas pateisinti vykstančias represijas. Sovietinėje Lietuvoje kompromituojanti medžiaga buvo daugiau susijusi su žmogaus praeitimi, veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos metais, pokario Lietuvoje (priklausymas įvairioms partijoms, visuomeninėms organizacijoms, tarnavimas kariuomenėje, darbas policijoje ar kitose valdžios institucijose). Tremtis, kalinimas lageriuose, net jei toks likimas ištiko tėvus, priklausymas buožių luomui, kaip ir dalyvavimas partizaniniame kare buvo kompromituojanti medžiaga, dėl kurios žmonės buvo persekiojami ir diskriminuojami. Emigravę į Vakarus žymūs veikėjai ir politikai buvo kaltinami bendradarbiavimu su nacistine valdžia vokiečių okupacijos metais, dalyvavimu (tiesiogiai ar netiesiogiai) sovietinių aktyvistų ir žydų žudynėse, 1941 metų birželio sukilime. Lietuvos laisvinimo ir antisovietinė veikla buvo pateikiama kaip antiliaudinė, kenkusi lietuvių tautai, neatitikusi jos interesų. Bet kokio pobūdžio antisovietiniai veiksmai ar užsienio radijo klausymas, lapelių platinimas buvo laikomi žmogų kompromituojančiu faktu. Už tokius veiksmus grėsdavo bausmė, todėl KGB buvo labai paranku tuo pagrindu priversti žmogų bendradarbiauti. Taip buvo užverbuotas ne vienas agentas.
Numalšinus ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje, antisovietinis pasipriešinimas įgavo neginkluoto pasipriešinimo formą, kurio tik ginklu nenumalšinsi. Kiekvieną didesnę tautinę, religinę ar pilietinę antisovietinę akciją lydėjo šmeižto ir kompromitavimo akcijos. Išskiriamos kelios kompromitavimo formos šmeižto ir melo kompanijos per spaudą ar gandų platinimą, politinių teismų kriminalizavimas, patalpinimas į psichiatrijos ligoninę. Šios akcijos buvo vykdytos iki pat praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos, bet Atgimimo laikotarpiu jos jau neturėjo tokio poveikio. Didžiausios kompromitavimo akcijos buvo vykdytos prieš aktyviausius sovietinės sistemos kritikus Lietuvos Katalikų Bažnyčią, disidentus, kovotojus už žmogaus laisves ir teises, išeivių organizacijas ir aktyviausius veikėjus.
Per visą sovietinį periodą sovietinės spaudos leidiniuose Tiesa, Gimtasis kraštas, rajoninėje spaudoje buvo gausu straipsnių prieš krikščionybę, Katalikų Bažnyčią, kaip instituciją, ir katalikų kunigus. Katalikų Bažnyčią buvo norima pateikti kaip Lietuvos priešą, priminus kryžiaus karus ir bandymus ginklu pakrikštyti, arba kaip išnaudotoją, priminus jos gerą socialinę ir ekonominę padėtį įvairiais istoriniais laikotarpiais. Atskirų kunigų diskreditavimas turėjo prisidėti prie Bažnyčios kompromitavimo ir jos įtakos mažinimo. Dažnai kunigai straipsniuose buvo vaizduojami kaip girtuokliai, spekuliantai, nes prekiavo namų gamybos relikvijomis, vertę vaikus patarnauti šv. Mišiose per šventes, veidmainiai, ištvirkusios moralės, gobšuoliai. Dominuojanti tema ryšiai su partizanais, sovietinės valdžios vadintais banditais ir žudikais. Iš išeivių kunigų labiausiai kompromituotas vyskupas V.Brizgys. Aktyviausiai Lietuvoje veikę kunigai J.Zdebskis, S.Tamkevičius, A.Svarinskas, B.Laurinavičius, kurie dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidyboje, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, nesitaikė su valdžios kliūtimis tikėjimo išpažinimui, vaikų katekizavimu, buvo ne tik persekiojami, tremiami, kėsinamasi į jų gyvybę, bet ir išvystytos plačios kompromitavimo akcijos. Prasidėjus judėjimui už žmogaus teises ir laisves, buvo siekiama susidoroti ir su aktyviais žmogaus teisių gynėjais, kaip A.Terleckas, V.Petkus, B.Gajauskas, Vakaruose veikiančiais T.Venclova, Jurašų šeima ir kitais. Šmeižiant juos buvo siekiama sukompromituoti ir disidentinį, ir žmogaus teisių judėjimą. Taip pat buvo norima formuoti neigiamą visuomenės požiūrį į tokias visuomenėje didelį atgarsį turėjusios antisovietines akcijas, kaip Brazinskų, S.Kudirkos pabėgimai į Vakarus. Jie vadinami oro piratais, žudikais. Į Vakarus pasitraukę kunigai, politikos, kultūros veikėjai buvo kompromituojami ne tik prieš lietuvius sovietinėje Lietuvoje, bet ir emigrantų, JAV visuomenės ir kitų politinių, tarptautinių institucijų akyse. Santara-Šviesa, BALFo, VLIKo vadai ir jų nariai nuolat buvo kaltinami profašistinėmis pažiūromis nacių okupacijos laikotarpiu, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėję prie žydų, nekaltų žmonių žūties, arba bendradarbiavimu su JAV specialiosiomis tarnybomis. Agentų parengtose knygose neigiamai vaizduojami išeivių vadovai. Atskleidžiamas jų godumas, peštynės dėl valdžios, avantiūrizmas, priklausymas nuo alkoholio, azartinių lošimų ir t.t. Agentūrinėmis akcijomis buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad garsūs išeiviai, kaip V.Sidzikauskas, T.Venclova, yra KGB agentai ir taip norėta pakirsti išeivijos pasitikėjimą jais.
Dar vienas būdas kompromituoti disidentus ir antisovietinį pasipriešinimą, tai suteikti jų veiklai ne politinį, bet kriminalinį atspalvį, ir taip pateisinti, palengvinti susidorojimą su jais. Disidentų patalpinimas į psichiatrijos ligonines buvo ne tik priemonė izoliuoti valdžiai neįtikusius asmenis, juos priversti atsisakyti savo idėjų, išvengti teismų, bet ir pateikti jų veiklą kaip psichikos susirgimą. Taip buvo bandoma formuoti visuomenės opiniją, kad jie pavojingi visuomenei ir juos reikia izoliuoti. Romo Kalantos atvejis ryškiausias šio kompromitavimo formos pavyzdys.
Įvertinti kompromitavimo pasekmes yra sudėtingas klausimas. KGB dokumentuose esantys vertinimai ne visada atitikdavo tikrovę, nes atgarsiai išeivių spaudoje apie tam tikras KGB įvykdytas akcijas sudaro priešingą įspūdį. Kai kurios KGB akcijos pasiekdavo tikslą, o kai kurios ne. Jei KGB ir nepavyko visiškai apjuodinti žmogaus autoriteto, paskirsti žmonių pasitikėjimą jais, tai sukeltos abejonės jų autoritetu, morale, jo veikla galima laikyti maža pergale. Tačiau KGB nepasiekė svarbiausio tikslo priversti tuo žmones nutraukti antisovietinę veiklą.
Kitas KGB taikytas metodas tai dezinformacija. Ji dažniau taikyta žvalgybinėje veikloje, bet naudota ir šalies viduje kaip dar vienas viešosios nuomonės formavimo būdas ir skirtas išeiviams bei Vakarų specialiosioms tarnyboms klaidinti.
Dezinformacija tai kruopščiai parengtos, klaidingos informacijos, klastočių (dokumentų, laiškų) platinimas, gandų skleidimas siekiant paveikti sau naudinga linkme Vakarų valstybių politiką ir viešąją nuomonę. Dezinformacija siekta ne tik suklaidinti, bet ir pakenkti. Išskiriamos kelios dezinformacijos formos politinė, ekonominė, karinė arba mokslinė. Lietuvos KGB vykdė propagandines dezinformacines akcijas tarp išeivių. Iš Lietuvos į užsienį vykdavo agentai (įvairūs aktoriai, rašytojai), kurie emigrantus supažindindavo su sovietinės Lietuvos pasiekimais. Kai kurios organizacijos, kaip Tėviškė, prisidengusios kilniais tikslais suartinti lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje, iš tikrųjų buvo KGB kontroliuojamos ir vykdė propagandines ir kompromitavimo akcijas per jų kontroliuojamą spaudą.
6-oji KGB tarnyba, kuri užsiėmė kontržvalgyba kariniuose ir pramoniniuose kompleksuose, skleidė dezinformaciją apie šalies ekonominius rodiklius, tikrąją įmonių veiklą, jų funkcijas ir kitus duomenis. Visi strateginės svarbos duomenys buvo įslaptinami, o slaptumo lygis priklausė nuo informacijos karinio, politinio, ekonominio, moksliniotechninio ir kitokio pobūdžio, esančių darbo vietoje, dokumentuose ar įrenginiuose. KGB stengėsi suklaidinti užsienio žvalgybą sukuriant legendas apie įmones, nuslepiant jų tikrąsias funkcijas ir žinybinę priklausomybę. Dauguma įmonių legendavimo atvejų slėpdavo, kad civilinės paskirties įmonės slaptai vykdė karinės pramonės užsakymus. Taip pat buvo slepiamas įmonės pavadinimas, pateikiamas tik pašto dėžutės indeksas, jos būdavo be viso pavadinimo, tik numeracija, užmaskuota tarnybinė priklausomybė. Iš viso 65 įmonės buvo legenduotos. Siekiant nuslėpti tikrąją jų paskirtį, buvo užslaptinti gamybos mastai, įmonės pajėgumas, technologinis lygis, dirbinių nomenklatūra, jų išvežimo adresai ir maršrutai, darbuotojų, kurie prieina prie slaptos informacijos, pareigybės, nomenklatūra, įmonių ekonominiai ir finansiniai rodikliais (planai, galimybės, apimtis ir t.t).
Vienas iš legendavimo pavyzdžių Elektrografijos mokslinių tyrimų institutas. Jos sąlyginis pavadinimas G-4602. Legendos esmė įmonė gamina kopijavimo, makrofilmavimo įrenginius ir rentgeno įrenginius medicinos tikslams. Taip buvo siekiama nuslėpti mokslinius tiriamuosius darbus pagal gynybos ministerijos užsakymus. Nors šis institutas ir nepriklausė karinei pramonei, bet kai kurie gaminami įrenginiai turėjo slaptos informacijos. 6-osios KGB tarnybos manymu, atskleisti tikrąją įmonės paskirtį galėjo šie momentai sukarinta apsauga, karinės vadovybės apsilankymas, ilgas įdarbinimo procesas, ribotas darbuotojų skaičius, kuris įleidžiamas į slaptas patalpas, gamybos profilio išdavimą išduotų gamybinių patalpų plėtimasis, specialios įrangos, medžiagų įsigijimas.
Vykstant kariniam, pramoniniam ir moksliniam lenktyniavimui tarp Vakarų demokratinių ir socialistinių valstybių įvairi mokslinė, techninė informacija tapdavo pramoninio šnipinėjimo objektu, tad vykdomi moksliniai-tiriamieji ir eksperimentiniai moksliniai darbai buvo labai slepiami. KGB manymu, specialiosios tarnybos iš mokslo institucijų ir sferų daugiausia domėjosi ekonomika, fizika, branduoline chemija, matematiniu programavimu, superlaidumo tyrimais ir kitais mokslais, kurie galėjo būti naudingi karinei pramonei. KGB daug dėmesio skyrė pramonei ir jos pajėgumui galimo karo ar mobilizacijos atveju, kaip civilinės įmonės prisitaikys prie naujų sąlygų ir vykdys karinius užsakymus. Nuo užsienio žvalgybos turėjo būti slepiami duomenys apie civilinės įmonės profilio pakeitimą, apie jos pajėgumus gaminti karinę techniką, apie darbo jėgą, skirtą karinei pramonei, apie įrenginius, materialinius resursus, autotransporto poreikius ir t.t.
Kad ir kaip KGB slėptų, bet užsienio šalių žvalgybai per agentus pavykdavo iššifruoti tikrąsias įmonių paskirtis. Atskleista įmonės Venta žinybinė priklausomybė, kad ji dalyvavo įvairiuose tyrimuose ir darbuose kuriant naikintuvo dalis, apginklavimą ir elektronines sistemas. Slapti įrenginiai buvo gaminami Kauno politechnikos institute, Šiaulių televizorių gamykloje. Slepiami ir kiti strateginės svarbos duomenys, kaip informacija apie vandens tiekimą į įmones ir miestą, geležinkelio mazgų schemos, dujų, naftos produktų tiekimą, sunaudojimą per metus respublikoje, jų asortimentą ar kokį kiekį gauna iš kitų respublikų. Dezinformacija buvo skleidžiama ir apie įvykusias avarijas, gaisrus, nes tokia informacija neva pakirstų SSRS autoritetą. Žemėlapiai irgi buvo įslaptinami. Ne visi jie buvo prieinami, išskiriamos įvairios slaptumo ir prieinamumo kategorijos, kurios laikui bėgant kito. Viešai platinami žemėlapiai pateikdavo informaciją, kuri ne visada atitikdavo tikrovę. KGB iškreipdavo informaciją apie Lietuvos kelius, nepažymėdavo strateginės svarbos kelių, arba pateikdavo klaidingus duomenis apie juos. Buvo slepiami įvairūs topografiniai, geodeziniai duomenys.
KGB kompromitavimo ir dezinformacijos akcijoms, kuriomis siekė suklaidinti ir pakenkti vidaus ir išorės priešams, skyrė didžiulį dėmesį ir resursų. Kompromitavimo akcijos buvo daugiau politinio pobūdžio ir nukreiptos prieš opoziciją, o ekonominio ir karinio pobūdžio dezinformacija buvo ir nukreipta prieš užsienio valstybių žvalgybą. Visų šių akcijų tikslas užtikrinti komunistų partijos valdžią ir kontrolę šalies viduje ir ekonominę bei karinę galią tarptautinėje arenoje.
© 2006 XXI amžius
|