Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Retro
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Trojkos“ kalkuliacijos

Petras KATINAS

Plerpiantis variklis Jauniaus Augustino piešinys

Kai kurie politologai ir politikos apžvalgininkai, netgi gana solidūs, užsipuolė Tėvynės sąjungą ir opozicijos lyderį Andrių Kubilių, kad esą jie yra negabūs politikai, nesugebantys net apskaičiuoti kito ėjimo politinėje šachmatų partijoje. Esą tai TS pastangomis pasinaudojo rusų oligarchas V.Uspaskichas ir nuvertė „padoriausią“ valdančiosios koalicijos partnerį, socialliberalų lyderį ir jau buvusį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską. Beje, vienas iš socialdemokratų vadų europarlamentaras J.V.Paleckis pripažino, jog nė vienoje demokratinėje Europos valstybėje dar nebuvo tokio atsitikimo, kad parlamento vadovas išmetamas tarsi musė iš barščių. Galėjo dar pridurti, kad niekur demokratiniame pasaulyje nėra ir tokios valstybės, kurioje nežinia iš kur atsibastęs svetimtautis, nežinia kokiais būdais susikrovęs savo milijonus, verčia parlamento vadovą, šokdina Premjerą ir net taikosi nuversti Prezidentą. Aišku, ne šiam oligarchui, netgi pasitelkus tokias personas kaip L.Graužinienė, A.Bosas, netgi K.Prunskienę su A.Pekeliūnu ar visiškai pasimetusius socdemų strategus, įvykdyti faktišką perversmą valdžioje. Todėl visiškai teisus opozicijos lyderis A.Kubilius, pareiškęs, kad opozicija ir siekė išbandyti vadinamosios koalicijos tvirtybę. Ta tvirtybė, pasirodo, buvo tiktai butaforinė. Visi partneriai, tarsi kokie šakalai, nuo pat savo susibūrimo draugėn vien tik ir stengėsi pakišti koją vienas kitam, dantimis išplėšti kuo daugiau valdžios postų ir postelių. Opozicija net ir nesistengė nuversti Seimo Pirmininko, o tiktai atkreipti dėmesį į didelę netvarką bei savivalę Seimo kanceliarijoje. Taigi prasidėjusios rietenos dėl postų tarp V.Uspaskicho, A.Brazausko ir K.Prunskienės tik dar kartą įrodo tos koalicijos „tvirtybę“. Pastarosios akiplėšiškumas, turint Seime vos devynių narių frakcijėlę, tiesiog stebina. Matyt, kažkas labai galingas stovi už šios politinės avantiūristės pečių, kaip, žinoma, ir už V.Uspaskicho. Štai tą ir norėjo išsiaiškinti Tėvynės sąjunga ir kiti opozicijos parlamentarai. Išsiaiškinti tos „koalicijos“ gyvybingumą ir akivaizdžiai visiems parodyti, kad ši kompanija nesugeba valdyti valstybės, kuri, kaip pasirodo, šiam triumviratui tėra paskutinėje vietoje. Dabar net visiškiems politiniams analfabetams turėtų atsiverti akys, kam atidavė savo balsus per praėjusius Seimo rinkimus, kartu ir gerai pagalvoti, kam atiduos savo balsus per 2007 metų savivaldybių rinkimus. Laukti išties nebėra kada. Ta proga galima būtų priminti iniciatyvinei grupei, kuri rengiasi surinkti 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų parašų kaip padėką Islandijai, pirmajai pripažinusiai atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę, jog atėjo metas rinkti parašus nepasitikėjimui išreikšti visiškai susikompromitavusiai, vien tik savo kailiu besirūpinančiai dabartinei valdžiai. Vargu ar dar yra kitas koks nors kelias. Kol dabartinė trijulė nepasidalys ES milijonų, tol iš valdžios nesitrauks. Tuo galima neabejoti. Pešis dėl kiekvienos ministro ar viceministro kėdės, dalysis Seimo komitetų ir komisijų pirmininkų postus, bet nesitrauks.

Visuomenės nuomonės tyrinėtojai nepaliauja skelbti, kad Lietuvos visuomenė tampa visiškai pasyvi. Per 40 proc. rinkėjų nežino, už kokią partiją balsuoti, net iš viso neketina dalyvauti rinkimuose. Tą pasyvumą galima suprasti. Juk ta visuomenė nuolat krečiama politinių ar pseudopolitinių batalijų, politikuotojų draskymosi ir tarpusavyje karštligės pakratoma. O juk kiekvienam aišku, kad karštligė – nenormali būsena, ilgai jos neištversi. Žmonės pasidarė pikti. Ilgi okupacijos dešimtmečiai išmušė jiems iš po kojų asmens laisvės pagrindą, padarė žmogų amžinu „socialistinės“ valstybės samdiniu, baudžiauninku, vergu. Šioje srityje taip greitai visko nepakeisi. Tuo labiau kad ir pastangų pakeisti nededama jokių. Dargi atvirkščiai. Ta egzistavusi nužmoginimo sistema, ypač dabartinės nomenklatūrinės-oligarchinės valdžios vėl atgaivinama, nesudaro elementariausių sąlygų, jog žmogus panorėtų ir galėtų būti laisvas, o ne valdžios vergas.

Kad nesiskaitoma su piliečiais, pakankamai aišku. Tačiau per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį pirmas kartas, kai valdančioji politinė jėga be ceremonijų išmetė savo partnerį, nors dar iš vakaro prisiekinėjo vos ne ištikimybę jam. Atrodo, lyg ir nieko ypatinga neatsitiko. Kaip pažymėjo parlamentaras E.Masiulis, buvo keturi nušauto briedžio, t.y. ES pinigų valgytojai, liko trys. Ir kaip tragikomedija, atskleidžianti visas valdančiosios grupuotės plikbajoriškas ambicijas, atrodo visą povelykinę savaitę buvusios „derybos“, primenančios vaikėzų peštynes, dėl dviejų ministrų ir Seimo komitetų bei komisijų vadovų postų. Ministrai, metę visus darbus, puolė derėtis ir plėšytis tarpusavyje. Kaip, beje, ir jų pavaduotojai, apskričių viršininkų pavaduotojai, kurių postais irgi iš naujo dalijamasi. Nustumiami į antrąjį planą netgi „Mažeikių naftos“ reikalai. Tad kas gi gali paneigti ne tik opozicijos, bet ir politikos specialistų nuogąstavimus, jog, pasinaudojant vidine politine sumaištimi, sąmoningai įgyvendinamas Kremliaus planas perimti „Mažeikių naftą“, A.Brazauskui, V.Uspaskichui ir K.Daukšiui padedant. O K.Prunskienės apetitai tiesiog didėja akyse. Ji pareikalavo, kad valstiečiams liaudininkams atitektų socialinės apsaugos ir darbo ministro postas. Kaip teisėtai priklausantis. Kas nustatė tą teisėtumą – niekas nežino. Baigiantis suriesti į ožio ragą visą sveikatos apsaugos sistemą „darbietis“ ministras Ž.Padaiga įrodinėjo, kad abiejų ministrų kėdės – užsienio bei socialinės apsaugos ir darbo – irgi teisėtai priklauso būtent V.Uspaskicho komandai.

Šitokioje raizgalynėje dar vieną siurprizą pateikė retai pasirodantis Seimo rūmuose Kazys Bobelis. Po trijų mėnesių nežinia kur dingimo jis „kibo“ į darbą: pareiškė nebenorįs būti valstiečiu liaudininku ir pereinąs pas tikruosius Lietuvos žmonių gynėjus – paksininkus. Matyt, K.Bobelis nori sumušti visų perbėgėlių rekordus. Atlikęs savo juodą darbą sugriaunant Krikščionių demokratų partiją, vėliau susidėjęs su R.Paksu, dar vėliau prisiglaudęs po K.Prunskienės sparneliu, šis veikėjas, taip ir nepadaręs Lietuvai nė vieno gero darbo, visada balsavęs už LDDP teikiamus įstatymų ir pataisų projektus, savo pasitraukimu iš K.Prunskienės kompanijos nieko nepakeitė. Juk iš esmės ir R.Paksas ar K.Prunskienė su A.Brazausku – vieno lizdo paukščiai. Todėl Socialdemokratų frakcijos seniūnas J.Olekas, vis dažniau atimantis duoną iš brazauskininkų partijos senųjų ideologų, pasakius, kad, K.Bobeliui perėjus į paksininkų „opoziciją“, valdančioji koalicija nebeturės daugumos parlamente, tiktai pasišaipė. Pasak jo, K.Bobelis yra ištikimas ir išbandytas kadras, visada balsuojantis taip, kaip reikia. Beje, tai jis daro nuo pat pirmosios savo atsiradimo Lietuvoje dienos. Kita vertus, Valstiečių liaudininkų frakcijos seniūnė A.Staponkienė atskleidė ir tikrąsias K.Bobelio perbėgimo pas paksininkus priežastis. Pasirodo, K.Bobelis pasitraukė todėl, kad K.Prunskienė nepasiūlė jam užsienio reikalų ministro posto, kurio esąs vienintelis vertas, nes puikiai išmano ne tik diplomatinį darbą, bet ir etiketą.

Be K.Bobelio dar vieno perbėgimo, savo nepaprastą norą išlikti valdžioje bet kokia kaina demonstruoja ir vis dar socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė. Ji buvo atsiėmusi savo atsistatydinimo pareiškimą ir paaiškino, kad jos išlikimo „rūpintojėlės“ pareigose trokšta ne tik Premjeras, bet ir Prezidentas, o svarbiausia – Lietuvos žmonės. Esą milijonas Lietuvos pensininkų ir 300 tūkst. neįgaliųjų tik jos rūpesčiu dar gyvena šioje nuodėmingoje žemėje. Antraip jau buvusio koalicijos kolegos sveikatos apsaugos ministro „darbiečio“ rūpesčiu seniai būtų iškeliavę į geresnį pasaulį. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu „rūpintojėlė“ dėl ministro kėdės išsaugojimo taptų „darbiete“ ar socdeme. Skirtumas, žinoma, nedidelis. Ir pernelyg smerkti šios ponios nėra už ką. Taip jau išmokyta savo pirmtakų iš senosios partinės nomenklatūros: jeigu jau pakliuvai į valdantįjį klaną, tai privalai jame ir išlikti.

Pirmadienį V.Blinkevičiūtę vis dėlto Premjerui naujai įteikė atsistatydinimo pareiškimą.

© 2006 „XXI amžius“