|
Iš didelio debesies mažas lietus?
Vangus politinis pavasaris Didžiąją priešvelykinę savaitę staiga sugriaudėjo didelėmis audromis. Sudundėjo sugrūmojo Seimo dauguma. Po tokio griaustinio su žaibais subyrėjo valdančioji dauguma. Dar vakar nepaskandinamas atrodęs A.Paulauskas neteko savo posto, o daugelis politologijos ekspertų ir politikos mohikanų ėmė karštligiškai lipdyti naujas koalicijas. Tai buvo ypač akivaizdu. Didžiojo trečiadienio vakarą įvykusioje tiesioginėje TV debatų laidoje, kur žurnalistai nėrėsi iš kailio, drabstydami įžeidinėjimus savo nemylimiems politikams, o šie daugiausia tylėjo, vaizdavę įsižeidusius ar nutaisę abejingą miną.
Nepajudinamai ramus atrodė tik Darbo partijos vadas. Jis su olimpine ramybe dudeno apie naujos koalicijos poreikį ir apie papildomus naujus valdžios postus. Pyrago dalybos prasidėjo, su širdgėla konstatavo nuverstasis Seimo vadovas.
Tačiau jokio didesnio posūkio mes taip ir neišvydome. Kol dauguma politikos ekspertų mintyse formavo visokias, dažnai net ir fantastiškas koalicijas, buvę koalicijos partneriai per naktį sulipdė naują koaliciją. Ji pasirodė mažesnė ir žymiai trapesnė. Vos 71 balsas prieš 70, bet visgi dauguma. O po K.Bobelio pabėgimo balsai apsivertė: 70 prieš 71. Kaip parodė balsavimas, naujasis Seimo vadovas gavo net truputį daugiau 75 balsus. Tokia nežymia persvara nesidžiaugė ir pats V.Muntianas.
Kaip ši audra kilo, taip ir pasibaigė. Didelio lietaus nebuvo, tačiau debesis išgąsdino Lietuvą. Nors daugelis klouniškų politologų ir net dalis politikų siūlėsi į talką valdžios šulams, A.Brazauskas ir V.Uspaskichas išsivertė ir be jų. Prie šio dueto prisidėjus valdžią itin mėgstančiai prof. K.Prunskienei, koalicija gyvuos toliau. Tiesa, sklinda kalbos, kad būti daugumoje taip pat norėjo ir kažkas iš opozicionierių, bet tikrieji koalicijos rėmėjai dar neišaiškėjo. Ar užteks naujajai koalicijai pavienių Seimo marginalų paramos? Ar reikės ieškoti opozicinių frakcijų pagalbos? Dėtis su paksininkais šiandien nėra labai prestižiška, o susiskaldę ir į politinį užribį sparčiai žygiuojantys įvairiaspalviai liberalai irgi nėra didelė paspirtis. Kita vertus, neskubėkime visus slaptus ir atvirus darbiečių ir socialdemokratų rėmėjus greitai išryškins būsimi balsavimai Seime.
Netgi po tokio laimingai pasibaigusio politinio viražo labiausiai turėtų suklusti A.Brazauskas. Nors Premjero kėdė išsaugota, paaukojus vakarykštį kolegą ir įtakingą bendro rinkimų sąrašo narį, ši audra stiklinėje parodė vieną didelę grėsmę. Tai darbiečių nenuspėjamumas. Pats A.Brazauskas ramiai sau pratūnotų Vyriausybės vadovo poste, skirstydamas ES paramą iki naujų Seimo rinkimų. Tačiau Darbo partijos elgesys rodo, kad tai gali būti neįgyvendinama svajonė.
Iš pat pradžių didžiausia koalicijos partija apsiribojo stebėtinai kuklia vieta ir politiniu santūrumu. Jos pozicijos netgi regimai susilpnėjo, iš ministro ir Seimo nario posto pasitraukus darbiečių vadui. Bet dabar galime konstatuoti, kad tai tebuvo gudrus taktinis manievras. Mat politinis apetitas atsiranda bevalgant. Formaliai V.Uspaskichas įvykdė šį pasitraukimą vien dėl Prezidento kritikos kelių (ten minėtas ir jis) korumpuotų politikų adresu. Iš tikrųjų jis ir toliau su stebėtinu cinizmu šaiposi iš Prezidento (paskutinis pavyzdys Prezidento veiklą neva tirsianti parlamentinė komisija) ir netgi ateityje galės neraudonuodamas pasakyti, kad nebijo pasitraukti. Darbiečių vadas išlaukė visų audrų pabaigos ir vėl veržiasi į valdžią. V.Uspaskicho skandalai baigėsi, bet ar jie įnešė aiškumo? Kur tas tikras/netikras, pieštas/atšviestas aukštojo mokslo diplomas? O kaip ten su vokeliais Krekenavos įmonėje? Tai žmonės jau primiršo.
Šioje istorijoje kai kas labai gailisi A.Paulausko. Televizijos debatuose kažkas jį net pavadino mažiausiai susitepusiu iš čia esančių politikų. Gal ir tikrai tarp nūdienos valdžią turinčių lyderių jis buvo sąlyginai švariausias. Bet politikoje daug kas yra sąlygiška. Tie, kurie buvusį Seimo vadovą vadino vienu valstybiškiausiai mąstančių šalies politikų, turbūt užmiršo, kad dar 1997 metais Prezidento rinkimuose jis buvo pavadintas vos ne grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui ir į šalies vadovo postą nepateko tik keliolikos tūkstančių kauniečių dėka. Oponentai pasakys, kad per tą laiką A.Paulauskas išaugo ir subrendo kaip politikas. Taip, palyginti su V.Uspaskichu ar dažnai susierzinusiu A.Brazausku, A.Paulauskas tikrai visada buvo politinio korektiškumo pavyzdys. Net jo kalba ir elgesys su pašnekovais gali sužavėti. Betgi kaip ir daugumos Lietuvos politikų, kai kurie jo poelgiai niekuo neišsiskyrė iš dabartinio politinio peizažo. Prisiminkime kad ir tą istoriją su didžiąja A.Paulausko namo tvora, smarkiai įsirėžusia į gatvę. Pagaliau tie, kurie mėgsta įvairias paraleles, su liūdna širdgėla konstatuoja, kad buvęs ir dabartinis Seimo pirmininkai nelabai tarpusavyje ir skiriasi savo kilme vienas jų vietinio KGB kariškio, kitas atėjūno stribo sūnus (nors ta žinia dar ne visai patvirtinta ir netgi ji neigiama). Taigi ko turime daugiau gailėtis? Juk, kaip sakoma, A.Paulauskas žinojo, su kuo turi reikalą. Toks tokį pažino...
Dabar, kiek atsigavęs po savotiško nokdauno, socialliberalų vadovas turi keletą alternatyvų. Ši partija gali vėl pamėginti atsistoti į vadinamosios trečiosios jėgos pozicijas. Prieš šešerius metus dalis mūsų rinkėjų tuo patikėjo. Nežinia, ar tuo jie patikėtų dabar. Galima ir toliau šlietis prie valdžią turinčiųjų. To lyg ir norėtų šiltus postus bijantys palikti partiniai ministrai. A.Valionis, nors ir atsistatydino, bet vis ragina draugauti su socialdemokratais. O V.Blinkevičiūtė, įteikusi Premjerui atsistatydinimo pareiškimą, vėliau jį atsiėmusi, o paskui antrąkart įteikusi, nežinia ką galvoja. Bet į buvusių ministrų ir Seimo komitetų vadovų vietas jau tiesiasi ilgi koalicijos buvusių draugų pirštai... Net ir vaidindami opozicionierius, socialliberalai neturėtų pamiršti, kad vieniems perkopti Seimo rinkimų barjerą jiems būtų neįtikėtinai sunku. O ar yra tokių potencialių partnerių? Nejau socialliberalų laukia sutirpimas socialdemokratų jūroje? Pagaliau A.Paulauskui tikrai apmaudu jį išdavė tas pats V.Uspaskichas, kurį kažkada jis pats ir globojo. Juk V.Uspaskichas kažkada buvo Socialliberalų frakcijos narys. Graudi istorijos ironija...
Seimo krizė tapo gera pamoka ir opozicijai, t.y. konservatoriams. Suprantama, kad nūdienos politinėse batalijose sąžiningas fizikas neišnarplios visų suktojo suvirintojo fokusų. Juk už šio bediplomio virtuozo nugaros visa ilgaamžė Aukso ordos vasalų palikuonių politinio fariziejiškumo mokykla. Tačiau visgi reikėtų pasistengti netapti kitų manipuliacijos įrankiu! Nors kalbos apie tariamą konservatorių ir darbiečių suokalbį ir priskirtinos liguistai įniršusių politologų fantazijai, tačiau pati tokių įvykių eiga dažnai lemia neįtikėtinus rezultatus. Taip opozicija, pati to nenorėdama, padėjo darbiečiams nuversti jiems jau nereikalingą Seimo Pirmininką. Ir čia svarbu jau ne tiek psichologiniai motyvai, o pats rezultatas. Konservatoriai iš inercijos kėlė dar vieną (sunku suskaičiuoti, kelintą) balsavimą dėl nepasitikėjimo. Jie ir tikėjosi tik dar vieno triukšmelio ir kelių politinių populiarumo taškų jei Seimo vadovas liktų savo poste, būtų galima parlamento daugumą vėl apkaltinti neprincipingumu. Koalicijos partneriai mykė apie vienybę, bet netikėtai gausiai susirinko į balsavimą. Taip A.Paulauskas buvo padarytas atpirkimo ožiu. Iki pat balsavimo jis inirtingai gynėsi, teigdamas, jog nėra atsakingas už Seimo klerkų šunų vežiojimą.
Formaliai jis buvo teisus. Iš tikrųjų kontroliuoti trečiaeilius dalykus nėra pagrindinė Seimo vadovo pareiga. Bet jo likimas jau buvo nulemtas dar prieš balsavimą, o opozicijos interpeliacija tebuvo pretekstas A.Paulauskui nuversti. Prisiminus didžiulę persvarą už atstatydinimą, suvoki Seimo Pirmininkas turbūt būtų nuverstas net ir be konservatorių balsų!
Galima sutikti tik su vienu teiginiu, kad tokia koalicija yra grynesnė ir trapesnė. Jos elgesys bus tyrinėjamas pro dar didesnį didinamąjį stiklą. Kita vertus, konservatorių prestižas smarkiai nukentėjo. Kad ir ką jie dabar sakytų, oponentams jie bus žmonės, padėję nuversti mažesnę blogybę (A.Paulauską), kad atrištų rankas kitai, didesnei blogybei (V.Uspaskichas). Todėl reikėtų sutikti su vieno internauto kandžiu pastebėjimu, kad šioje painioje situacijoje konservatoriams labai stigo V.Landsbergio politinio įžvalgumo. Tikra tiesa juk mokėjimas numatyti daugiau negu vieną ėjimą į priekį yra stiprioji kiekvieno politiko savybė. Labai gaila, kad tokių šachmatininko savybių matyti keletą ėjimų į priekį neturi nė vienas V.Landsbergio įpėdinis! Prisiminkime, kad konservatoriai iki pat Didžiojo ketvirtadienio vidudienio iki koktumo postringavo apie darbiečius, kurie dabar turės būti parlamentinėje mažumoje. Prisikalbėjo...
Pagaliau šį rašinį galima užbaigti labai banalia išvada. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Lietuvos valdžia? Ne, ji liko beveik tokia pati. Tai dėl ko tiek aistrų? Kam tiek ginčų ir net piktų apsižodžiavimų? Viskas liko, kaip ir buvę. Valdžios lovys tas pats. Tik po dar vieno pasistumdymo besigviešiančiųjų prie lovio sumažėjo. Vietoje keturių lovio savininkų liko trys. Vienas, pats mažiausias, savo didesnių brolių buvo nustumtas nuo lovio.
Tokia liūdna Lietuvos politinė realybė. Šlykščios rietenos prie valdžios lovio, vakarykščių draugų išdavystės ir apsimestiniai priešų pataikavimai, žaibiška koalicijų griūtis ir toks pats žaibiškas naujos daugumos formavimas.
O kol valdžios vyrai vėl dalijasi postus, šalies padėtis vis blogėja. Kalbos apie euro įvedimą pasibaigė. Geriausiu atveju išgirsime, kad ministrai mus užliūliavo šalies gerovės augimo pasakėlėmis. Mažeikių naftos pardavimas irgi pavirto jau ne tragikomedija, o greičiau tragedija. Lyg ir norėtųsi tą įmonę parduoti kuo greičiau ir kuo pelningiau. Bet šalia šmėkščioja niūrus Kremliaus šešėlis. Ar nereikės turėti su juo reikalų? Ir ar išdrįs po tokių nesėkmių atsistatydinti paskutinysis Lietuvos politinis mohikanas A.Brazauskas? Ir kas po to, jeigu taip ir atsitiktų? Premjeras V.Uspaskichas?..
Darius Vilimas
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|