Atnaujintas 2006 balandžio 26 d.
Nr.31
(1431)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žuvusieji už tėvynę – nemiršta

Pirmajam Čečėnijos prezidentui atminti

Pirmasis Čečėnijos Respublikos
prezidentas Džocharas Dudajevas

Prieš dešimt metų, 1996 m. balandžio 21-ąją, žuvo pirmasis Čečėnijos Respublikos prezidentas Džocharas Dudajevas. Kaip tik tos dienos vakarą, apie 20 valandą, Rusijos spectarnybos įvykdė teroristinį aktą prieš Čečėnijos prezidentą. Pasikėsinimo metu buvo pavartotos palydovinio taikymo sistemos, aviacija, specialiosios raketos, kurios pagal palydovinio telefono signalą ir nusitaikė į prezidentą. Net ir sužeistas mirtinai į galvą, prieš mirtį atgavęs sąmonę, Dž.Dudajevas suspėjo įsakyti: „Pradėto reikalo nemesti, vykdyti iki pabaigos“. Kartu su prezidentu žuvo dar du aukšti Čečėnijos pareigūnai. Tačiau ši niekšiška operacija, beje, įvykdyta B.Jelcino ir B.Klintono susitarimu ir sąveikaujant abiejų šalių spectarnyboms, bei prieš nepriklausomybę paskelbusią čečėnų tautą vesta agresorių kova nepasiekė savo tikslo: netrukus buvo sudaryta taika, ir Rusija buvo priversta pripažinti Čečėnijos nepriklausomybę. Tiesa, Jelcinas vėl sulaužė savo sutartis ir paskelbė naują karą, kurį su dar didesniu nuožmumu veda V.Putinas.

Rusijos spectarnybų organizuotos žudynės tuo nesibaigė. Vėliau klastingai buvo nužudyti dar du Čečėnijos prezidentai – Z.Jandarbijevas ir A.Maschadovas. O kiek tūkstančių čečėnų – vaikų, moterų, taikių gyventojų, be jų, ir kovotojų sunaikino Rusijos kariauna! Vien vaikų išžudyta per 42 tūkst. Per beveik penkiolika metų čečėnų tauta nuėjo sunkiausią, bet garbingą ir tikrą kelią į laisvę. Tik skaudu, kad šias didžiules, neįsivaizduojamas kančias ir netektis čečėnų tauta patiria pasauliui abejingai tylint.

* * *

Penktadienį Vilniuje, „Žinijos“ salėje, prisimenant prieš dešimt metų žuvusį Dž.Dudajevą, buvo pristatyta jo žmonos Alos Dudajevos knyga „Laisvės riteris“ (tekstą vertė ir redagavo Vida Primakienė, eiles – Gintautas Iešmantas). Vakarą vedė Romualdas Ozolas.

Kalbėjo A.Dudajeva, poetas Sigitas Geda (jam pradėjus skaityti Čečėnijos himną – giesmę apie laisvę ir kovą už nepriklausomybę, visi dalyvavusieji, paraginti mons. Alfonso Svarinsko, pagarbiai atsistojo), vienas didžiausių Lietuvos politikų, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tarpparlamentinės grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis, Romualda Hofertienė (iš 1995 metais JAV vykusio Baltų lygos susitikimo parvežusi apdovanojimą Dž.Dudajevui ir dabar perdavusi jį didvyrio našlei), mons. A.Svarinskas, Čečėnijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva, sveikino Vytautas Eidukaitis, prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Vytautas Umbrasas ir kt.

Visi pasisakiusieji pabrėžė niekšišką Rusijos kariaunos elgesį su maža čečėnų tauta, piktinosi klastingu Dž.Dudajevo nužudymu, linkėjo Alai Dudajevai stiprybės ir sveikatos. Visą didvyrio netekties naštą iki šiol nešanti Dudajevo našlė Ala su nuoskauda kalbėjo apie savo tėvynę Rusiją, dėl kurios kaltės žuvo jos vyras Dž.Dudajevas, „apglėbęs gimtąją žemę, apkabinęs gimtuosius kalnus“ (taip ji citavo vyro užrašytus, bet dar neišspausdintus pranašiškus žodžius) ir kuri naikina Kaukazo tautų motinas ir vaikus. Daug karčių žodžių savo tėvynei eilėmis išsakė A.Dudajeva, graudžių minčių apie nujaustą neišvengiamą savo vyro, pasiekusio aukštą generolo laipsnį okupantų kariuomenėje, bet pasirinkusio kovos už tautos nepriklausomybę kelią (anot Dudajevos, pasirinkusio „ne tarnystę angelui ir velniui, bet tarnystę angelui – kovą už laisvę“), žūtį skaitė iškentėtu balsu.

Ala Dudajeva atsidėkodama dovanojo dovanas – savo pieštus piešinius – ir vertėjams, ir V.Eidukaičiui, padėjusiam atvykti jai ir jos artimiesiems į Lietuvą.

XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija