Atnaujintas 2006 balandžio 26 d.
Nr.31
(1431)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuviškasis Širdvynis

Gediminas Griškevičius

Manoji Šviesos ir Gėrio abėcėlė 1948 m. kovo 17 d. prasidėjo Čekiškėje, kukliame Lietuvos vidurio miestelyje, tarsi dalijančiame Aukštaitiją ir Žemaitiją. Ten, dabar amžinai besiilsinti, dantų gydytoja dirbusi Mamutė man, klapčiukavusiam Švč. Trejybės bažnyčioje, patarnavusiam šv. Mišiose klebonui J.Jasukaičiui (taip pat – jau „amžinajam čekiškiečiui“) 1956 m. balandžio 12 d. dovanojo ir šiandien vertingiausią namų bibliotekėlėje Palangoje esantį leidinį – tais pačiais metais Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų rūpesčiu išleistą „Katalikų maldaknygę“. Gal ne nuodėmė prisipažinti, jog kai kuriuos Pirmosios maldaknygės posmus mintyse „tobulinau“, o kai ką kūriau pats. Todėl jau ir pusamžis – su plunksna rankose, su Katalikų Bažnyčia, savais žmonėmis ir lietuvių literatūra, kalba, kuria Gyvenimo keliuose ir kryžkelėse gėrėjausi ir tebesigėriu dar ir Gelgaudiškyje (Šakių r.), Šaukėnuose (Kelmės r.), Vilniuje, Kelmėje, Klaipėdoje, Palangoje... Čia daug ir Poezijos. Todėl ir esu laimingas.

G.Griškevičius, baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbos studijas, dirbo radijuje, Kelmės, Klaipėdos laikraščių redakcijose, 1990-1992-aisiais redagavo „Palangą“. Išleido eilėraščių vaikams rinkinius: „Saugosiu saulutę“ (1979), „Kai vaikai galvoja“ (1991), „Mačiulis – vakaro keleivis“ (2005), „Linksmųjų vėjų karalystė“.

1962-aisiais G.Griškevičiaus eilėraščiai ir apsakymai debiutavo „Lietuvos pionieriuje“ ir „Genyje“. Spausdiname naujausių Palangoje gyvenančio poeto eilėraščių.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Pasaulis mūsų akyse

 

I

 

Ta pati upelė teka,
Tik Tavęs nėra,
Piešia jūroj savą taką
Vakaro žara.

 

Aš taip pat greta –
Žibintas, gatvei gal svarbus,
O nebūsiu net ir švintant,
Nes manęs nebus.

 

Ir visi, visi nutilsim
Po visų kalbų,
„Pailsėję vėl pakilsim?“ –
Aš nenustembu.

 

Horizonte – baltas Vaikas,
Kaip ir mes kadais,
Horizonte – Žemės Laikas
Protėvių veidais.

 

II

 

Pirma šviesi
Kalėdinė sekundė.
Pirmas spindesys,
Kuris net smilgai
Labai greit parodys,
Koks Visagalys:
Su spinduliu suspurda
Žaliaaistris kraujas
Ir, Dienai augant,
Vėl Pasaulis – naujas.
Visi, kas gulėm –
Vėl su Saule kėlėm –
Pasaulis... Amžinas
Betliejaus prakartėlėj.

 

Atvirai

 

I

 

Eilėrašti,
Skaudus,
Lyg ateizmas,
Ir atlaidus,
Lyg kunigo
Malda,
Eilėraštis –
Laisvuomenės
Tragizmas
Ar mano
Sielos
Privati
Valda?

 

Esi žudikas
Ir graudi
Paguoda,
Gyvenimo
Teisybę
Rast bandai,
Esi Tu
Dievo
Leistas
Vaistas,
Per amžius
Šventas –
Mūsų
Atlaidai.

II

Eilėraštis –
Tai ypatingai
Laisvas
Vėjo
Gestas,
Sielos
Striptizas,
Testas,
Kuris rodo,
O kiek
Eiliuotgalys
Iš viso
Turi
Proto.
Eilėraštis –
Gal vaistas,
Bet ir raistas,
Rentgene
Regimos
Ne tik
Išgijusios
Žaizdos,
Bet ir asabos
Pilnas
Neuro vaizdas.

 

III

 

Eilėraštis –
Tai ne banko
Kortelė,
Kuri
Dažnam
Gerą ūpą
Kelia –
Šmakšt
Į sieną
Ir vaipais
Visą dieną.

 

Eilėraštis –
Skurdžių
Karalius,
Jis turi
Magišką
Galią,
Didesnę
Už banko
Kortelę:
Net bankoriai
Sprogs
Iš pavydo,
Pajutę,
Kad sielą
(Jei turi!)
Išgydo
Linksmas,
Labai trumputis
Eilėraštis,
Net dvi eilutės,
Kurios
Net sužeistos
Neverkia
Gailiai,
O pavasariškai
Šypsosi...
Meilei.

 

Čekiškė. Baltojo Kelio spėlionės

 

Vaikas į vieškelį žiūri...
Baltojo Kelio spėlionės:
„Ką gi tas Vaikas turi,
Ką išsineš į žmones

 

Iš savo namų – į Pasaulį,
Tarp „MYLIU – NEMYLIU“ visų?
Gyvenimą rast be apgaulių
Padėsiu visiems, kol esu“.

 

Poezijos žmonės

Pagal Paulių Širvį

Nuplasnos – išplasnos
Žalumos vyturiai,
– Ką pavasarį šį
Tu smagaus padarei?

 

Lyg malūnų sparnus
Suks Dievulis metus,
– Negraudink, nesakyk,
Kad Likimas – kartus.

 

Jei teisingai, savai
Su savais dainavai,
Tai laimingas Krante –
Šitoj žemėj buvai.

 

Nuplasnos – išplasnos
Žalumos vyturiai,
Nugiedos – nudainuos
Iš Tenai – į Tenai.

 

Kaip gyventi – žinai,
Kaip nesent – numanai,
Tavo Meilės kelyj –
Išminties Nemunai.

 

Ant šakų – vis nauji
Paukštužėliai kvatos,
Gal nelis bjaurastim
Ant žemelės šventos.

 

Jeigu paukščių sparnai
Rašo vardą dainos,
Tai iš paukščių vaikai
Vėl dainas dovanos.
...kol lietuviai dainuos.

 

Žiedelis spalio šalnoje

 

Sidabru priešryt nužilo pievos,
Saulė vasarą parves negreit, deja,
Stebuklingą žiedą vis dar saugo Dievas –
Lietuvą, žiedelį šalnoje.
Daug akių be laiko ašaroja,
Medžių lapai – žemės tremtyje,
Daug vaikų svetur eit užsimojo,
– Lietuva, širdie mūs šalnoje!

 

Bet nuskaidrink rudenišką gaidą,
Meile motinos savos, kasdien – su ja,
Lauk visų, paklydusiems atleidus,
Lietuva, žydėk ir šalnoje!

 

Kas yra NEKAS?

 

Kai vilkai avis vaidina
Ir šypsodamies įkąs, –
Ko visi plėšrūnus ginam,
Žinom, kas yra nekas.

 

Kai meluoja ir nemirksi,
Skiedžia vandeniu šnekas, –
Ar už tiesą melą pirksim,
Žinom, kas yra nekas.

 

Kai protingas, o pritingi,
Saugo vis švarias rankas, –
Bėk nuo tinginėlio vingiais, –
Žinom, kas yra nekas.

 

Kas smaguolį „Aukso puodą“
Liežuviu kasdien iškas,
Pasislėpkim, kaip nuo uodo –
Žinom, kas yra nekas.

 

Bando Lietuvą valdyti
Be Lietuvio dar „kažkas“...
– Ar Lietuvis jau, brolyti,
Savo žemėj – vėl NEKAS?

 

Verksmas praėjusio Vasario pūgoje

 

Varpai,
Ar apkurtot?
Mankurtai
Per turtą,
Lietuvio sukurtą,
Į rudenio purvą
Vėl murdo
Mūs Burtą.

 

Vos ašaras maldom:
Mus žemina, valdo,
Mūs Laisvę įšaldo –
Mes plaukiam pavėjui,
Nes klupdo SAVIEJI
Prie rusiškos geldos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija