Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juozas Vokietaitis – lietuviškos mokyklos kūrėjas

Zigmas TAMAKAUSKAS

Juozas Vokietaitis

Nugriauto paminklo lietuviškos mokyklos kūrėjui J.Vokietaičiui liekanos

Neseniai Kauno „Saulės“ gimnazijoje jos vadovybės iniciatyva buvo surengta įdomi tarptautinė konferencija „Saulės“ švietimo draugijai – 100 metų“. Toje konferencijoje man teko skaityti pranešimą apie Juozą Vokietaitį, jo indėlį kuriant lietuvišką mokyklą, plečiant „Saulės“ švietimo draugijos veiklą. Šios temos mintimis norėčiau pasidalyti su „XXI amžiaus“ skaitytojais.

Juozas Vokietaitis gimė 1872 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės apskrityje, Bevardiškių valsčiuje. Jis buvo lietuviškos „daraktorinės“ mokyklos ir Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis, Lietuvos mokytojų sąjungos kūrėjas, Kauno „Saulės“ mokytojų kursų rūpestingas vadovas.

Prisimintina, kad Veiverių mokytojų seminarija caro valdžios buvo įkurta lietuvių valstiečių vaikams, norintiems tapti mokytojais ir kad būtų sustabdyta plintanti lenkų kultūros įtaka. Tikėtasi čia parengti rusams palankius mokytojus, kurie padėtų rusifikuoti kraštą. Rusinimu ketinta kovoti prieš lenkinimą. Pirmasis seminarijos inspektorius Puzanovskis dažnai mėgdavo pasigirti, kad per 25 metus visas kraštas bus rusiškas. Seminarijoje visų dalykų buvo mokoma rusiškai. Kaip atskiras dalykas buvo mokoma lietuvių kalba. Jos mokytoju buvo vienas tautinės sąmonės formuotojų Tomas Žilinskas, sugebėjęs seminarijoje ne tik užkirsti kelią minėtiems rusų valdžios tikslams, bet ir įžiebti mokinių širdyse sąmoningą tautinio susipratimo dvasią.

Tautinio susipratimo dvasia buvo apėmusi ir J.Vokietaitį. Mokydamasis Veiveriuose, dalyvavo slaptame lietuviškos spaudos platintojų būrelyje, žavėjosi tautos atgimimo idealais, varpininkų idėjomis. Todėl kaip nepatikimas caro valdžiai mokytojauti buvo nugrūstas į Lenkiją – Sosnovicus. Ten dėstė matematiką. 1905 metais drauge su kitais lietuvių mokytojais įsteigė slaptą Lietuvių mokytojų sąjungą, kuri savo veikla prisidėjo prie tautinės sąmonės ugdymo, lietuviškos mokyklos kūrimo.

1907 metais J.Vokietaitis persikėlė dirbti į Kauną. Čia prelato Konstantino Olšausko pakviestas vadovavo „Saulės“ mokytojų kursams. Reikšminga buvo tai, kad šiuose kursuose dėstė susipratę lietuviai, kaip antai S.Čiurlionienė, T.Žilinskas, J.Balčikonis, dėstęs Vilniaus universitete dabartinės lietuvių kalbos kursą ir kiek galėdamas spyręsis tai pačiai, tik kitaip pavadintai – sovietinei rusifikacijai. Jie „Saulės“ mokytojų kursuose žadino klausytojų širdyje laisvės idėjas, meilę savam kraštui. Kursų klausytojai aktyviai dalyvavo jau susiformavusiame lietuviškame „Dainos“ draugijos chore, stengėsi tuomet gerokai sulenkėjusiame ir surusėjusiame Kaune skatinti lietuvių kalbos vartojimą, pabrėžti savo priklausomybę lietuvių tautai. Tai darydavo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, keli kursiokai, eidami miesto gatve, tarpusavy garsiai kalbėdavosi lietuviškai, kad ir kiti praeiviai girdėtų, kad susimąstytų – štai jaunoji inteligentija kalbasi ne lenkiškai ar rusiškai, o lietuviškai. Tai turėjo didelės įtakos nutautėjusių miestiečių grįžimui prie savo tautos kamieno. „Dainos“ draugija Lietuvoje rengė įvairius minėjimus, koncertus, vaidinimus, paskaitas, padėjo surengti Lietuvių dailės parodas. Taigi „Saulės“ kursai, vadovaujami J.Vokietaičio, kartu su „Dainos“ draugija tapo lietuvybės plėtojimo centru. J.Vokietaitis dalyvavo ir slaptojoje „Artojų draugijos“ veikloje, kurios tikslas buvo taip pat kelti lietuvių tautinį sąmoningumą, puoselėti kultūrą, platinti lietuvišką draudžiamą spaudą, rinkti tautosaką, išpirkti iš rusų bei lenkų dvarus ir juos sklypais parduoti lietuviams.

Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūręs Voroneže J.Vokietaitis mokytojavo M.Yčo mergaičių gimnazijoje, atgaivino Lietuvos mokytojų sąjungą ir buvo išrinktas į Lietuvos mokytojų sąjungos valdybą. Taip pat čia buvo išrinktas į Lietuvių tarybą Rusijoje, kėlusią lietuvių tautinę sąmonę, propagavusią nepriklausomos Lietuvos idėją. Tos idėjos buvo reiškiamos kartu su M.Yču, K.Šakeniu leistame laikraštyje „Lietuvių balsas“. Pasirašius Vilniuje Vasario 16-osios Aktą, Rusijoje Lietuvių taryba paskelbė, kad ji išdavinės į Lietuvą grįžti lietuviams dokumentus. Dėl to J.Vokietaitis bolševikų buvo suimtas ir kalintas. Už užstatą paleistas pasislėpė ir grįžo į Lietuvą.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, J.Vokietaitis buvo išrinktas į Kauno miesto tarybą, rūpinosi lietuvių mokytojų rengimu, pertvarkė „Saulės“ mokytojų kursus į „Saulės“ mokytojų seminariją. Daugiausia dėstė psichologiją, pedagogiką ir pedagogikos istoriją. Propagavo krikščioniškos minties pedagogiką, ypač čekų pedagogo, teologo ir humanisto Jano Komenskio, parengusio pirmą Europoje vientisos švietimo sistemos projektą, idėjas. J.Vokietaitis svarbiausia auklėjimo priemone laikė mokytojo pavyzdį. Mokytojas savo širdies kaitra turi ugdyti mokinių širdyse ne tik žinių siekimą, bet jis turi juose skiepyti ir idealo, Tėvynės meilės, pasiaukojimo bei žmogiškumo daigus. Ir tie J.Vokietaičio širdimi bei darbu kurtos lietuviškos mokyklos jau sudygę daigai su aktyvia patriotine nuostata bei dideliu pasiaukojimu reiškėsi ir 1941 metų birželio sukilime, ir dešimt metų trukusioje pokario partizaninėje kovoje prieš sovietinį okupantą. Šitokio mokytojo pavyzdžio, deja, dažnai pasigendame mūsų laikais.

Štai, pavyzdžiui, vienoje mokykloje pernai rugsėjo 8 dieną per istorijos pamoką mokiniams paaiškinus tos dienos prasmę – klasės vadovė lituanistė pradėjo priekaištauti, kad to mokiniams nereikia žinoti, nes tai neįeina į programą... Ir tai mokytojos lituanistės požiūris! Labai skaudu, kada spaudoje pasirodo straipsnių, kritikuojančių mokyklų vadovybės paraginimą, kad mokytojai ir mokiniai dalyvautų valstybinių švenčių renginiuose. Šių metų balandžio mėnesio 11 dieną viename straipsnyje, išspausdintame viename Kauno dienraštyje, pateiktas LMPS Kauno skyriaus pirmininkės Jūratės Voloskevičienės teiginys, kad ji „garbės reikalu laikanti išsiaiškinti, ar teisūs Kauno švietimo ir ugdymo bei Kultūros skyriai, valstybinių švenčių dienomis – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją – versdami mokytojus lydėti savo auklėtinius į šventinius renginius tam, kad būtų užpildytos miesto aikštės“. Ir čia pat minėta pirmininkė cituoja Darbo kodekso straipsnį... Savotiškas tos garbės supratimas. Taip, sakytume, užmaskuotai įstatymo raide norima atitraukti mokytojus ir moksleivius nuo tiesioginio dalyvavimo mūsų garbingose šventėse – istorijos gyvosiose pamokose, padedančiose ugdyti pilietinį patriotizmą, savo dvasinę kultūrą. Mums nereikia dirbtinai užpildytų aikščių. Reikia mums širdies. Ir smagu, kada tose pačiose aikštėse mokinių rankose plevėsuoja savo jaunatviška širdimi sušildytos trispalvės vėliavėlės, kada bažnyčiose iš jaunų širdžių skamba visus mus vienijanti malda, kada patys mokiniai, vadovaujami pasiaukojančių mokytojų, parodo savo dvasines kūrybines galias, kada matai spindinčius mokinių veidus, susietus savo išgyvenimo nuotaika su Vasario 16-ąja ar Kovo 11-ąja. Gera, kai matai iš mokyklų administracinių kabinetų į gatves ir aikštes išnešamas įvairiaspalves mokyklų vėliavas. Jos visus metus neturi būti uždarytos, turi pasirodyti kaip mokyklos simbolis – pagerbti savo valstybę. Ir tai negalima lyginti su sovietinės okupacijos laikais, negalima dangstytis kažkokios „prievartos“ demagogija. Čia visai kita kokybė – tai mūsų Tėvynės šventės! Pagaliau vaikas – lyg jaunas medelis, jį reikia atitinkama linkme pakreipti ir prižiūrėti, kad tiesus bei gražus išaugtų. Išaugtų mūsų pačių – Lietuvos džiaugsmui. Taigi visur reikalinga gyvoji mokytojo širdis, J.Vokietaičio propaguotas nesenstantis mokytojo patrioto pavyzdys.

Kaip rašo savo prisiminimuose amžininkai, J.Vokietaitis buvo aukšto ūgio, plačiapetis, visada tvarkingai apsirengęs, niekada niekur nevėluodavo, tesėdavo duotą žodį, retai nusišypsodavo, sudarydavo mokiniams lyg rūstoką įspūdį. Tačiau visada jis buvo teisingas, taktiškas, geros pedagoginės nuovokos. Tai iliustruoja 1970 metais užrašytas J.Grabausko prisiminimas: „Vokietaičio žinioje buvo didelis sodas, esantis prie „Saulės“ namų. Mes, trys bendrabučio gyventojai, vieną kartą, jau gerokai sutemus, įsibrovėme į sodą ir pradėjome raškyti kriaušes, kurios dar nebuvo visiškai sunokusios. Mus iš sodo pasitiko Vokietaitis ir paklausė, ar daug kriaušių prisirinkome. Mes, pamatę direktorių, viską, ką turėjome, išmetėme. Kitą dieną, pasibaigus pamokoms, mus į mokytojų kambarį pasikvietė direktorius. Ėjome nusiminę tikėdami gauti pylos, tačiau Vokietaitis iš spintos išėmė didelę pintinę su kriaušėmis ir sako: „Na, vyrai, atiduodu jums jūsų vakar mano sode nuskintas ir išbarstytas kriaušes ir patariu daugiau naktimis po svetimus sodus nesibastyti“. Mes iš gėdos neturėjom kur akių dėti...“

J.Vokietaitis pasižymėjo ir kaip geras organizatorius bei sumanus administratorius. Atsižvelgus į šias jo savybes – jis buvo paskirtas ir Pradžios mokslo departamento direktoriumi bei knygų leidimo komisijos nariu. Pagal statistinius duomenis, jo vadovavimo departamentui metu mokinių skaičius nuo 45 tūkstančių išaugo iki 215 tūkst. Norint paskatinti mokymo proceso kokybę, J.Vokietaičio iniciatyva buvo steigiamos pradinės pavyzdinės mokyklos. Viena jų – 7-oji pradžios mokykla Kaune pavyzdine dar buvo vadinama kurį laiką ir pokario sovietinės okupacijos metais (dabar tame pastate įsikūrusi J.Naujalio muzikos gimnazija).

J.Vokietaitis rašė pedagoginio turinio straipsnius, kurie buvo spausdinami „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Šaltinyje“, „Tėvynės sarge“, „Ryte“, „Švietimo darbe“ ir kt.

Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijai vadovavo iki 1926 metų.

1931 metais jis buvo išrinktas Kauno burmistru, apdovanotas už nuopelnus Lietuvai: kaip buvęs iškilus „Saulės“ mokytojų seminarijos direktorius ir burmistras apdovanotas DLK Gedimino III laipsnio ir DLK Gedimino II laipsnio ordinais.

J.Vokietaitis mirė 1931 m. gruodžio 15 d. Berlyne. Palaidotas Kauno senosiose kapinėse. „Naujojoje Romuvoje“ Ignas Malinauskas rašė: „Jūra vainikų (...), didžiulė gedule sustingusi minia nulydėjo velionies kūną į paskutinę žemės gyvenimo vietą – į kapus. Eilė taurių kalbų: gražūs užsimojimai, gražūs ištesėjimai, gražūs darbai, graži tėvynės meilė, gražus lietuvio kataliko gyvenimo pavyzdys, didelis ir brangus mokytojas, didelis ir gražus žmogus lietuvis...“ Vėliau J.Vokietaičio kapą papuošė skulptoriaus V.Grybo sukurtas paminklas su užrašu „Lietuvos mokyklos kūrėjui“. Prie jo, kaip ir prie S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejaus, Elenos Spirgevičiūtės bei Stasės Žukaitės kapų, kaip ir prie centrinio paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“, sovietinės okupacijos metais per Vėlines rinkdavosi žmonės, buvo sakomos patriotinės kalbos, giedamos giesmės, lietuviškos dainos, mirguliuojančių žvakučių šviesoje buvo reiškiama viltis sulaukti Lietuvai šviesos ir laisvės spindulių... Visa tai gąsdino sovietinį okupantą. Šios kapinės buvo sovietinės valdžios sunaikintos. Sunaikintas meninės vertės turėjęs J.Vokietaičio antkapinis paminklas – dar ilgoką laiką mėtėsi jo nuolaužos prie netoliese esančios cerkvės. J.Vokietaičio palaikai, barbariškai išniekinus jo kapą, buvo perkelti į Panemunės kapines.

J.Vokietaitis buvo Lietuvos valstybės pamatų stiprintojas, lietuviškos mokyklos kūrėjas ir puoselėtojas, savo veiklą grindęs krikščioniška pilietine ir patriotine dvasia. Sovietiniais metais jis buvo nutylimas. Net minint jo gimimo 100 metų sukaktį tuometinė sovietinė oficialioji pedagoginė spauda apie jį visiškai neužsiminė. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva nepamiršta J.Vokietaičio, daug prisidėjusio prie tautinės savimonės formavimo, prie lietuviškos mokyklos kūrimo. Nepamiršta ir jo darbų paveldėtoja – Kauno „Saulės“ gimnazija.

© 2006 „XXI amžius“