| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tie didieji vartai Marija MACIJAUSKIENĖ
Ne visi gimstam su žvaigžde kaktoje, tačiau kiekvienas turime tokiu būti nors buityje ir ypač šeimoje, kad augtų taurumas, pagarba ir pagalba kitam, pareigos jausmas, kad išsaugotume dar protėvių mums patikėtas moralines vertybes. Apie tai pagalvojau, kai jau seniai besivaikančių pinigo, tuščio efekto vienadieniais fejerverkais, instaliacijomis ar nepagarbiais, iškreiptais klasikinės dramaturgijos pastatymais scenoje gniuždoma mūsų kultūra, dažnai nesusigaudantį įvykių siautalynėj žmogų stumia į nuosmukį. Ir man keista, kai iš repertuarų teatruose išbraukiami unikalūs jau išėjusių Amžinybėn režisierių darbai. Juk kuo įvairesnio braižo pastatymų gyvuos mūsų teatruose, tuo daugiau laimėsime, skatindami mąstyti ir pačius kūrėjus, ir žiūrovus. Kai kurios publikacijos savo amoralumu tikrai nedaro garbės nei kūrėjui, nei leidėjui, juodina Lietuvos vaizdą pasaulio akyse. Ką jau kalbėti apie tai, kad pamindami gyvenusių kūrėjų pavardes ir darbus žeminame save Šįkart kalbėsiu apie teatrą ir apie vieną kitą jo lankytoją ir gerbėją. Pradėsiu nuo pastarųjų, nes be žiūrovo teatras mirtų. Čia nebus ištisų pasakojimų, tos ar kitos asmenybės ryškaus paveikslo. Tai lyg pro laiko rūką jų mintys, jų darbai, jų pėdsakai mūsų kultūros istorijoje ir, aišku, mano santykis ir bendradarbiavimas tiek su aktoriais, menininkais, mokslininkais Cituosiu ir laiškus, ir pasakojimus, atversiu savo ir draugų prisiminimus. Noriu, kad mūsų kultūrinė atmintis skaidrėtų. Daugumos, apie kuriuos čia užsiminsiu, dabartinis laikraščio skaitytojas gal ir nežino, ir negirdėjo Baigia išblukti iš kasdienybės vardai ir tų, kurie taip neseniai kūrė įsimintiniausius vaidmenis scenoje, kuriuose apipildavome gausiais aplodismentais, gėlėmis, komentavome jų darbus sutikdavome gatvėje Na, tai kas tai dainos, kuri yra beveik kiekvienos dainininkės, soprano, repertuare, fragmentas. Dainą, manau, dažnas skaitytojas yra girdėjęs ir prisimena, bet žodžių autoriaus ne. Ir aš nežinojau, kai, 1968-1969 metais dirbdama Gimtojo krašto redakcijoje, užtikau Kotrynos Grigaitytės pavardę. Pasiteiravau bendradarbių, bet ir jiems ši pavardė tada nebuvo žinoma. Nėra ko stebėtis: pokario metais iš bibliotekų buvo išimami prieškariniai, ypač periodiniai, leidiniai ir knygos, o bibliotekos, kurioms buvo leista juos laikyti, tai akylai saugojo uždaruose fonduose. Dar mažas ekskursas dėl tos dainos. Pirmasis šiems K.Grigaitytės žodžiams muziką parašė Konradas Kaveckas. Poetės žodis susilaukė ne vieno kompozitoriaus dėmesio. M.Jakubėnas parašė muziką dainoms Na, tai kas ir Daug turėta mylimųjų, V.Jančys Pro kaimo ulytėlę, K.Knoras Ave, Marija, A.Mališauskienė Pirmosios kregždės, B.Markaitis Nenuženk nuo akmens, o Marija ir A.Mikulskis Giesmė į Šiluvos Mariją. Eilėraščiu Na, tai kas į mus prabyla 1937 metais pasirodžiusio pirmojo eilėraščių rinkinio autorė, iškili poetė ir įdomi prozininkė K.Grigaitytė. Knygą išleido prestižinė leidykla Sakalas. Rinkinį autorė skyrė savo numylėtai motinai. Rašytojos žodžiais, motina rėmė ir skatino jos pasirinkimą rašyti. Manau, jog ne vien todėl, kad Jonieška Grigaitienė, paprasta, bet labai šviesi Būdežerio kaimo ūkininkė, buvo Vinco Kudirkos sesuo, kad jis savo seseriai yra pasakęs: Nors ir namus nugyventumėt, bet leiskit vaikus į mokslą. Poetės mama buvo sumani, puikiai tvarkėsi ūkyje net ir vyrui mirus. Apie tą atmosferą, kurioje augo ir brendo rašytojos pajautos, geriausiai liudija ši jos autobiografijos ištrauka. Leisdama vaikus į mokslus, mūsų motinėlė viena plūkėsi ūkyje su samdyta šeimyna. Neretai mums, vaikams, nusmelkdavo širdį, ypač kai po atostogų vėl rengdavomės į Kauną. ( ) Gerai žinojom, kad jos meilė vaikams už viską didesnė. Ir jokia auka jai nebuvo per sunki. Mano brolis Jonas visokeriopai jai padėjo namų rūpesčiuose, kol Mama dar pajėgė ūkyje tvarkytis. Ji nei priekaištavo, nei skundėsi kuo. Tik įvykdžiusi, kas broliui Vincui Kudirkai pažadėta, lengviau atsikvėpė. ( ) Darbai ir rūpesčiai buvo jos duona kasdieninė. Būdingiausia tai, kad ji toleravo mano rašymą. Netgi sąlygas tam sudarydavo per vasaros ar žiemos atostogas. Nuėjusi miegoti į gretimą kambarį, pro durų plyšį ji matydavo lempos šviesą seklyčioje, dažnokai net iki paryčio; girdėdavo, kai tylutėliai įslinkdavau gulti į tą patį miegamąjį. Tik vieną vienintelį kartą giliai atsiduso: Tu, Katrele, kaip ir Vincas tada sėdi per naktis be miego kad tik nepakenktų Iš spaudos išėjo aštuonios K.Grigaitytės lyrikos knygos. Pirmoji Akys pro vėduoklę ir paskutinioji Tylos dovana pasirodė Lietuvoje. Rinkinys Rudens sapnai 1963 metais gavo Draugo poezijos konkurso Maironio metų premiją, o Marių vėjui skambant 1980 metais pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. K.Grigaitytė nusidėjo ir prozai. Tiesa, vienas jos novelių rinkinys per okupacijas Valstybinėje leidykloje dingo, o novelių rinkinys Veidu prie žemės 1962 metais pasirodė Čikagoje. Ir dar šis tas iš mudviejų susirašinėjimo (sakau mudviejų, nes abi esame baigusios Kauno Aušros mergaičių gimnaziją, o kai K.Grigaitytė mokėsi, mano krikšto mama dr. J.Žakovičaitė dirbo toje pat gimnazijoje ir, patikrinus jos sveikatą, susirūpino merginos plaučiais). Sveikinu su šv. Velykom! Jauskimės visi šventiškai ant Abiejų krantų! Linkėjimai Kaziui Zupkai (su šiuo poetu dar studentai įvairiose Lietuvos vietovėse J.Brazaičio organizuotuose literatūros vakaruose dalyvaudavo M.M.). Užsiminėt dėl knygų pavadinimų. Eilėraščių rinkinį pavadinu kartais kurio nors vieno eilėraščio vardu arba surandu naują krikštažodį. Jie dažnai yra atsitiktiniai. ( ) Kartais juokaujame dėl kūrybinio įkvėpimo, o aš galvoju: jis yra arba ne. Nuo to priklauso ir mūsų poetinis žodis. Jei Jūs dar vis negavot mano laiško su nuotrauka, greičiausiai jis jau dingęs. Taip buvo atsitikę man spausdinant savo prozos knygą. Ir tai ne vieną kartą Vargšė Lietuva plyšiuose vis dar popieriniai vabalai (1987 03 25). Ačiū už laišką! Po daugelio metų kitaip jaučiuosi: ligos bėdos = bėdos, ligos Praeitis lyg ir sudužusi Sveikinu tuos, kurie jaučiasi daug tvirčiau! Ačiū. Kotryna Graudienė-Grigaitytė Pagal Jūsų laišką, malonu prisiminti jauną praeitį. Gal dėl to, kad vis tai negrąžinama K.G. (1996 05 03) Labai ačiū už tokią patrauklią Jūsų poeziją! (rinkinys Žaidimas su ugnimi M.M.). Jos šilumą ir nuoširdumą Juk ir kuriame ne vien sau Mano silpna sveikata labai trukdo visus planus. Pažinti Jus kaip poetę yra malonu Turite ką pasakyti ir žinote kaip Jūsų idėja parašyti apie mano kūrybą yra pagirtina ir šilta. Juk kuriame ne vien sau Atleiskite už ilgą tylą. Esu nepabaigiamuos sveikatos negalavimuos. Kai širdis streikuoja, viskas sustoja. Yra daugiau bėdų šia prasme. Dievo palaimos visame! Jūsų Kotryna Grigaitytė-Graudienė (1996 08 23) Gili padėka autorei už Lyg anglys pelenuos (tai mano pirmoji memuaristikos knyga M.M.). Tik atleiskite neradau čia nei anglių, nei pelenų, tad su šiuo pavadinimu negaliu sutikti, čia tiek gyvybingumo!.. Atleiskite už mano rašyseną: ranka sunkiai valdo plunksną. Eiles pradėjau rašyti dar pradžios mokykloje, antrame skyriuje, ir mano mama galvojo, kad rašymą paveldėjau iš dr. Vinco Kudirkos. ( ) Literatūros vakaruose dalyvauti pradėjau būdama dar gimnazijoj pagal skaitytojų pageidavimus. J.Brazaitis, mano gimnazijos mokytojas, niekad neišleido manęs iš akių. Esant gimnazijoje ir po to mano kūrybą koregavo ir inspiravo prof. Juozas Brazaitis ( ). Su juo ryšiai nenutrūko iki Jo mirties. Jis pats dar prieš Lietuvos nelaimes atrinko mano noveles ir nunešė į leidyklą. Laikams besikeičiant ten jos buvo sunaikintos. Akys pro vėduoklę poezijos rinkinio viršelį piešė V.K.Jonynas, būdamas mano geriausios draugės Janinos Gustaitytės sužadėtinis. Tai jo dovana. Kaune ilgiausią laiką išgyvenau pas Joną ir Mariją Strazdus. Jonas Strazdas, mano sesers vyras, buvo knygų leidyklų dalininkas: Švyturyje, vėliau Spindulys buvo jo žinioje. Spindulys išleido debiutinį mano eilių rinkinį Akys pro vėduoklę. Kūrybingiausias man laikotarpis būdavo ruduo. Ačiū Jums! Kotryna Grigaitytė (1996 08 27) Dabar keli žodžiai apie M. ir J.Strazdus. Jie gyveno visai prie Spindulio spaustuvės; pro langus galėjai matyti tą knygos krikštyklą. Jų namuose buvo turtinga biblioteka (J.Strazdas buvo ir vertėjas, dramaturgas, fotografas), tad skaitymui čia buvo puikiausios sąlygos, ir ne tik. Bet K.Grigaitytė savo autobiografijoje prisipažįsta: Nepaisant to, man dažnokai pritrūkdavo laiko skaitymui. ( ) Bet apskritai daugiau rašiau, negu skaičiau. Tas kūrybingumas dar gimnazistės metuose buvo toks stiprus, jog dažnai praeidavo naktys be miego, vien tik rašant. Sunku buvo suderinti mokslą, rašymą, sveikatą, na, dar ir meilę Ak taip, M. ir J.Strazdai. J.Grigaitienė retkarčiais atvykdavo Kaunan savo pirmagimės dukros Marijos ir jos šeimos aplankyti. Su Strazdais ir teatre būdavo. O kai Valstybės teatras pastatė Kazio Inčiūros Vincą Kudirką, dalyvavo ir premjeroje, šnekėjosi su aktoriais, dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais. Bet vėl grįžtu prie man rašytų K.Grigaitytės laiškų. Ji, labai trapios sveikatos, jautri ir betarpiška, tarsi artimiausia giminė. Ir rodės, sėdi šalia ir klausaisi jos kalbos. Širdingai dėkoju už laiškus ir knygą. Tai pradžiugino mane. Esu nepagydomai serganti, tad atleiskite, kad negaliu palaikyti socialinių ryšių. Padėtis vis sunkėja. Gaunu nemažai malonių laiškų, bet labai lėtai slenka mano padėkos žodis Myliu gyvenimą ir žmogų, bet belieka liūdna tyla rytdienai. K.Grigaitytė-Graudis P.S. Miela Marija, apkabinkite, prilaikykite, nes aš jau tikrai silpna. Ačiū už širdies ir žodžio šilimą. Kotryna (1997 m. sausis) Rašytojos sveikatos būklė banguote banguoja, o kartu ir nuotaikos, tačiau stengiasi būt stoiška, veržiasi rašyti. Miela, miela Marija, ačiū širdingiausiai už laiškus, nuotraukas ir visa kita bendrai paėmus, už visą nuoširdumą! Sveikata tuo tarpu pagerėjo; sūnus išvežė į gamtą, miške ir pirmus pavasario žiedelius pamačiau Atleiski man, Marija, kad nesulauki laiškų. Jų susirenka nemaža krūvelė, kartais daug kas rašo. Kai jėgos leidžia, su malonumu į juos atsakau. Blogose nuotaikose vengiu įrašyti, laukiu giedros, t.y. sveikatos pagerėjimo, kitaip sakant, širdies reumatizmo ir nemigų pabaigos, nes vaistų nebevartoju. Jautriai ir dėkingai bučiuoju! Kotryna Gr. Gr. Ir kartu atsiųstos nuotraukos kitoj pusėj toks įrašas: Mielai Marijai Macijauskienei Kūrybinio žodžio vardan 1997 m. Kotryna Grigaitytė (1997 m. vasaris) Ir dar vienas laiškas. Ačiū širdingai už laišką ir brangią dovaną: Iš to paties žvaigždyno (drauge su Kalėdų sveikinimu). Man Kalėdos jaukiai praėjo dukros Rūtos namuose. Dabar laukiu pavasario, sniego pėdomis ateinant kurios jau saulės gąsdinamos. Ar gavot mano laišką su nuotraukom? Mano kūrybos pasaulis jau prietemose Per daugelį metų įsitvirtino nemigos, kas labai kenkia sveikatai ir kūrybos darbams. Taigi kūrybinis kraitis yra nedidukas Teliko pajėgumas šiaip taip gyventi. Liko draugysčių šilima, kurią labai branginu. Buvę artimiausi draugai jau nežinomuos pasauliuos Jūsų Kotryna Gr. Gr. (1997 03 19) Ir prie laiško eilėraštis su prierašu: Iš senų užrašų. Poetams Dainuok iš naujo, - gyvomis lūpomis. Ir po to nei siųstųjų nuotraukų, nei laiškų. Taip nutikdavo ir su kai kuriais mano draugais, ne tik užjūriuose gyvenančiais: kažkam niežti nagai pasisavinti tai, kas ne jiems priklauso, kažkas nori supriešinti ar sudrumsti kasdienybę. Gaila, labai gaila tik to dvasinio turto, kuris buvo skirtas ne tik man, bet ir mūsų tautos kultūros išlikimui. K.Grigaitytės laiškus citavau, norėdama, kad pajustumėt tą taurią, labai gražios sielos asmenybę, kuri ilgisi ir karštai myli gimtuosius laukus, Kauno gatves, upes ir miškus, savo Lietuvą, ir žmogų, taurų, kuriantį, savo darbais ir poelgiais skleidžiantį pagarbą ir meilę, kuriai knyga, teatras, muzika yra tarsi senosios lietuvių laumės, skatinančios nepasiduoti rutinai. Ričardo ŠAKNIO fotokopija
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |