Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kelionė po Altajų su Vytautu Cinausku

Kęstutis MIKELIŪNAS

1982 metais Altajuje prie Katunės upės. Matyti kabantis tiltas, kuriuo važiuoja 10 tonų svorio mašinos. Kairėje įsirėmęs stovi V.Cinauskas. Dešinėje prie E.Cinauskienės sėdi J.Girijotas

Pernai birželio 11 dieną M.Mažvydo bibliotekoje buvo numatytas 1941 metų tremtinio, poeto Vytauto Cinausko (1930 06 06-2005 06 07) literatūrinis vakaras, skirtas jo 75-mečiui. Neteko tada paklausyti Vytauto eilių – Jubiliatas netikėtai iškeliavo Amžinybėn.

Gausiai rinkosi vilniečiai, tremtiniai, draugai į Rašytojų namus, kad pareikštų paskutinę pagarbą doram, kukliam žmogui, talentingam poetui, nuėjusiam sunkų gyvenimo kelią.

1947 metais Vytautas Cinauskas iš tremties pabėgo. Po metų vėl buvo suimtas. Tardymai, kalėjimai. Krasnojarsko krašte kirto mišką, rišo sielius. Vėliau – dar tolimesnėje šiaurėje. Sunkus, alinantis darbas Severo Jenisejsko Stibio kasyklose.

1956-aisiais grįžęs dirbo betonuotoju, Kauno HE statyboje. Nuo 1958 metų dirbo įvairius darbus geologinėje žvalgyboje, ekspedicijos vyr. meistru. Lietuvai tapus laisvai, rūpinosi tremtinių grįžimo į tėvynę reikalais, buvo išrinktas Seimo nariu.

V.Cinausko poezijoje – Tėvynės meilė, įtaigiai pavaizduoti sulaužyti žmonių likimai. Jo eilėse daug kito supratimo, atlaidumo, o kai kur ir šmaikšti humoro gaidelė...

Eilėraščiai publikuoti antologijoje „Tremtinio dalia“, periodikoje. Išleisti rinkiniai „Kad būtum šalia“ (1992), „Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoje“ (1995).

Susipažinome su Vytautu, kai jis dirbo geologijos įstaigoje. Ten jo žinioje buvo transportas, o man reikėjo sunkvežimio kažką nuvežti į sodą. Kolegė Elvyra Ručytė-Cinauskienė, su kuria kartu dirbome Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, patarė kreiptis į Vytautą.

Tada visai nepagalvojau, kad tas įžvalgus, dalykiškas vyras galėtų ką nors bendra turėti su poezija. Sužinojęs, kad Vytautas rašo eiles, per Elvyrą paprašiau, kad išverstų vienos kitos dainelės tekstą mūsų mokyklos vaikų chorui. Dainelės Vytauto žodžiais ne kartą skambėjo „Dainų dainelės“ konkursuose. Vadovavau tada ir „Neries“ gamyklos vyrų chorui, kuriam Vytautas taip pat yra išvertęs ar pakoregavęs kelių dainų tekstus. Nemažai šio choro dalyvių visai nemokėjo lietuvių kalbos. Dainavome Maironio ir J.Tallat-Kelpšos dainą „Kur lygūs laukai“. Labai jautėsi svetima tartis, tad mano aštrialiežuviams kolegoms buvo smagu iš to pasijuokti. Kažkokia proga sveikindami, jie perskaitė tokius šmaikščius Vytauto posmus:

Tarp tyrų plačių
Ne staugimas žvėrių,
Kęstučio tai choras dainuoja.

Burnos žiojas plačiai,
Akys spokso stačiai:
Kaip kas gali, taip tas vapalioja...

Iš tiesų tuo metu Naujoji Vilnia buvo savotiški „tyrai“, ir ne tik kultūriniu atžvilgiu. Rajono gamyklose dirbo iš svetur atvykę žmonės, vyravo dar išlikęs stalininis politinis fanatizmas.

Lietuvos atgimimo laikotarpiu labai stigo dainų vaikams, atspindinčių šį džiugų Tėvynei momentą. Vytautas parašė šiltas, patriotines eiles.

Muzikos mokykloje vis dėlto vyravo gana laisva dvasia. Ilgai negalėjo sukurti partinės organizacijos, nebuvo ateistinio auklėjimo. Gal rajono partiniams bosams imponavo, kad jai vadovauja žinomas Lietuvoje žmogus Jonas Girijotas, ir išleido mus iš savo „globos“? Anekdotai apie sovietinio gyvenimo paradoksus ėjo iš lūpų į lūpas. Mokytojas J.Zdancevičius per politinio švietimo valandėles vos ne atvirai tyčiodavosi iš sovietinio gyvenimo apraiškų ir ironizuodavo kai kuriuos kolegas, tikinčius viešu politiniu melu. „Dangaus mana“ partijos komitetui būtų buvę, jei būtų sužinoję apie mokinukės Julytės išsišokimą. Vykstant į apžiūrą, ji viso choro akivaizdoje atsisakė užsirišti raudoną pionierišką kaklaraištį ir prisisegti ženkliuką su Lenino atvaizdu. Ji to nedarysianti, mat gieda cerkvėje pas maestro L.Murašką... Ta „išsišokėlė“ – tai šiandieninė Operos ir baleto teatro solistė Julija Stupnianek.

Mokykla su „Neries“ gamykla palaikė glaudžius ryšius. Mokytojai talkino gamyklos saviveiklai grodami, dainuodami, rengdami dainų šventes. Fabrikas, be įvairios materialinės pagalbos, kasmet sumokėdavo už tolimas turistines mokytojų keliones. Taigi J.Girijoto dėka buvome „atrišę savo šefų kišenę“.

Lankėmės Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane ir daug kur kitur. Bet turbūt įspūdingiausia kelionė buvo į Altajų, į 1941 metų lietuvių tremties vietas. Juk šioje žemėje mūsų tautiečių kaulelių ilsisi. Žinojome, kad čia, ant Obės upės kranto, Raskazikos kaime, praėjo V.Cinausko vaikystė, čia kaimo kapinaitėse palaidoti du jo mažamečiai broliukai. Viename iš Kraslago lagerių buvo nukankintas nuo šeimos atskirtas tėvas – Rokiškio krašto ūkininkas.

Šių eilučių autoriui buvo įdomu ten keliauti, nes į šias vietas 1941 metais buvo ištremta ir mano teta mokytoja K.Banionienė iš Panevėžio. Apie savo dvi tremtis, pabėgimą nuo Laptevų jūros ji yra parašiusi knygoje „Svetimoj padangėj“ („Agora“, 2000 m.).

Aišku, mes per daug nesireklamavome, kad vykstame į V.Cinausko tremties vietą. Sakėme, kad mus domina Altajaus kalnai, Telecko ežeras, Katunės, Bijos, Obės upės. Susidarė tokia grupė: E. ir V.Cinauskai, J.Girijotas, H.Šturo, J.Zdanevičius, H. Bižanas, E.Jauniškis, K.Mikeliūnas, televizijos choro dainininkas P.Bilevičius. Visi rinkomės Dvarčionyse, pas vaišingus Elvyrą ir Vytautą, aptarti kelionės reikalų. Vytautas, žinodamas kai kurių mūsų mokytojų gebėjimą pasakoti, patarė vengti politinių anekdotų, nes galėjome būti nesuprasti. Mat ten tai dar nuo Stalino laikų – tabu.

Vidurinės mokyklos valgykloje užsakėme, kad pagamintų geros kokybės dešrų, pasiėmėme visko, ko reikia gyvenant po atviru dangumi. Taigi 1982 metų karštą rugpjūtį su didžiulėmis kuprinėmis rinkomės Vilniaus oro uoste... Novosibirske patekome į didžiulę žmonių maišalynę, nes dėl blogo oro buvo atidėliojami skrydžiai. Oro uosto salėje – žmonės su vaikais, apsikrovę ryšuliais, aplink tvyro smarvė. Mes radome šiokią tokią išeitį: valgykloje, užsiėmę stalą, ko nors užsisakome ir taip leidome lėtai slenkantį laiką šnekučiuodami, snausdami.

Barnaule mus pasitiko Vytauto vaikystės draugai broliai Varnakovai ir vežėsi pas save į priemiesčio gyvenvietę „Solnečnaja poliana“ (Saulėta lankelė). Po poros parų nemigos buvome apsiblausę, nesiprausę, nesiskutę.

Jie buvo pasiruošę. Sodelio pavėsinėje laukė gražiai padengtas stalas. Lėkštės kopūstienės, kurioje plaukiojo mėsos gabalai. Turint galvoje, kad tada ir Lietuvoje buvo sunku gauti mėsos, žmonės vis dėlto pasistengė jos gauti. Susirinko abiejų brolių šeimos. Elvyra iškėlė savo gausias lauktuves. Prie kiekvienos lėkštės stovėjo kampuotos stiklinės. Manėme, kad duos arbatos, bet žiūrime, kad šeimininkas Miša pripila jas pilnas degtinės. Visiems be išimties. Vyrams ir moterims. Kai visos stiklinės buvo pilnos, pasakė sveikinimo žodį ir pasiūlė išgerti „po granionoju. Do dna“. „Kad čia labai daug“, – sako J.Girijotas. „Tai prašom, kaip pas jus įprasta“, – pasiūlė šeimininkas. Užvalgius skanios kopūstienės, kad ir ne po iš karto išgertos „po granionoju“, garsėjo kalbos, suskambo ir dainos...

Iš Elvyrai ir Vytautui rodomos pagarbos supratome, kad jie šiuose namuose yra savi. Pernakvoję ryte išskridome į Kalnų Altaiską. Negavę nakvynės viešbutyje patraukėme į netolimą priemiesčio miškelį ir ten ruošėmės nakvoti, nes oras buvo puikus. Šiandien stebiuosi, kaip mes ten, neatsiklausę, be jokių „skrupulų“, kirtome krūmus laužui. Taip ir norėjosi uždainuoti: „Ja drugoj takoj strany ne znaju“ (Kito krašto tokio nesurasi).

Bevakarieniaujant mus užkalbino graži moteris, ten vaikščiojusi su maždaug devynerių metų berniuku. Pakvietėme ją pavakarieniauti. Pasirodo, ji rajono sanitarinės epideminės stoties gydytoja. Ir pažadėjo mūsų grupę pagloboti.

Vytautas su J.Girijotu iš karto suprato, kad ši miela moteris atsiųsta kažkokios tarnybos. Matyt, jau viešbutyje atkreipėme dėmesį. Kalnų Altaiskas tada buvo užsieniečiams uždara zona. Bet mes gi savi. Vis dėlto juk atvykę iš Lietuvos. Praleidę pirmą naktį po atviru Altajaus dangumi ir gerokai sušalę, ryte rinkomės prie sanitarinės epideminės stoties, iš kur mus simpatinga gydytoja greitosios pagalbos mašina nuvežė prie Katunės upės. Įsikūrėme gražiame beržyne, kur nematyti kitų medžių, tik maži dygliuoti krūmeliai. Balta balta... Beržų šakos aukštai.

Altajus ribojasi su Kinija, Mongolija. Vietiniai altajiečiai – pūstais žandais, siauromis akimis. Čia jų nedaug. Ištirpę tarp rusų, mažai ką beturi iš savo tradicijų. Kai kur yra mokyklų jų kalba. Jie daugiausia gyvena kalnuose. Augina maralus. Tai gyvuliai, panašūs į elnius. Jų ragus nupjauna ir gamina iš jų vaistus.

Miškuose auga laukinės braškės, daug šaltalankio krūmų. Kalnuose yra laukinių česnakų, svogūnų. Trykšta šaltiniai. Labai sraunios akmenuotos upės, ūžia, putoja. Vanduo labai šaltas.

J.Girijotas sudarė budėjimo prie laužo grafiką. Tas pareigas ne visi sąžiningai vykdė. Kartą mūsų grupės „saugotojus“ rado miegančius prie prigesusio laužo... O saugoti buvo ką. Ant tų dygliuotų krūmelių iškabinome dešrų atsargas, kad jos atvėstų. Gražiai atrodė, kaip Lietuvos piršlio melagio oracijoje – „tvoros nukabinėtos kilbasomis“.

Mūsų globėja gydytoja su sūnumi vis mus aplanko. Kartu vaišinamės, geriame kavą. Pasiūlėme jai kartu kopti į netolimą kalną. Pažiūrėsime, koks Altajaus miškas, o gal ir grybų rasime. Brovėmės per aukščiausią žolę. Per brūzgynus galėjime praeiti tik su kirviu.

Turbūt nė vienas iš mūsų nebuvome matę tokios gausybės grybų. Baravykai gražiausi, sveiki. Nusivilkę marškinius, striukes jų prisirinkome kiek galima panešti. O mūsų miela palydovė sakė, kad čia jų nėra! Kaip vėliau sužinojome, tarpukalnėse yra dar veikiančių lagerių-kalėjimų, tai po tuos miškus nerekomenduojama klaidžioti.

Grįžę į stovyklą surinktus grybus sudėjome į greitosios pagalbos mašiną ir mūsų „šefė“ juos išsivežė į Kalnų Altaiską.

Gydytoja sakė, kad Katunės vanduo labai geras, sveikas, gydantis. Vienas grupelės vyras, tuo patikėjęs, pradėjo gydytis ir sujaukė savo vidurius, o beržyne – jokio krūmelio greitam reikalui. Linksmasis Julius tuoj sueiliavo: „Angelė verkė, kelnes velėjo...“

Ėjome į kaimą, esantį kalnuose, pirkti medaus. Įdomu buvo pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena. Atrodo labai apsileidę, netvarkingi. Kiaulės vaikšto kaimo gatve, vartosi balose. Piktžolės daržuose – sulig žmogumi. Tvorų vienas baslys ilgas, kitas trumpas – tiesiog atputnagių darbas... Kaip susitarę, niekas čia nesistengia tvarkytis. Namai dideli, iš apvalių rąstų. Užėję atsigerti, pamatėme, kad viduje gana švaru, tvarkinga. Tai pagyrimas rusų moterims.

Keletą dienų pastovyklavę gamtoje, mielos gydytojos pavaišinti karštais „biliašais“ ir išlydėti į Bijską. Tai kažkada buvęs svarbus prekybos centras su Kinija, Mongolija. Daug didelių, kelių aukštų medinių namų, puošnių senosios rusų medinės architektūros pavyzdžių, kurie labai kontrastuoja su šiuolaikinėmis pilkomis „dėžutėmis“. Matyt, čia niekas nesistengia tos senosios architektūros saugoti. Miesto gatvės nusėtos saulėgrąžų lukštais...

Nakvojome garlaivių prieplaukoje. Praleidome neramią naktį dėl gausybės musių ir triukšmo.

Galbūt čia Vytautui ir gimė eilėraščio „Naktis Bijske“ posmai prisiminus savo tremtinio vaikystę:

Sibiro peronuos
Saulėgrąžos čeža.
Į Altajaus kraštą

Žmones mirčiai veža.
               Atvežė į Bijską
               Ilgą ešeloną
               Durtuvais parėmę
               Iš abiejų šonų.

Prie Bijsko susilieja Katunės ir Bijos upės. Iš jų išteka Obė. Obės upe plaukėme iki Raskazikos kaimo, kur 1941 metais su kitais lietuviais buvo atvežta ir Cinauskų šeima. Obė labai srauni, su daugybe salų, užtakių. Srovė negailestingai rauna pakrantės medžius. Vietomis upės plotis siekia net kelis kilometrus. Ji dažnai keičia savo vagą.

Vytautas prisiminė, kad kai jie čia gyveno, upės vaga buvo kitur. Gal dėl to ir namų arti nematyti.

Garlaivyje užsiėmę kampą pietavome. Elvyra, kaip paprastai, padalijo kiekvienam visko negailėdama. Laivo salonas pakvipo lietuviška česnakine. Vaikai seilę varvina. Žmonės žiūri į mus kaip į ateivius. Viena moteris užkalbino: „Vy naverno iz Pribaltiki, chorošo živiote. U nas byl dien stroitelia, dali tolko vafli“. (Jūs turbūt iš Pabaltijo, gerai gyvenate. Pas mus buvo statybininkų diena, tai davė tik vaflių.)

Išlipę Raskazikos prieplaukoje ėjome smėlėta pakrante, pasukome į kaimo kapinaites. Jų centre stovi metalinis kryžius – saulutė, kurią Vytautas atsiuntė iš Vilniaus bagažu, paskui atvykęs sumontavo. Visą kapo plotą apliejo cementu. Tai vienintelis lietuviškas paminklas, nors čia daug mūsų tautiečių palaidota. Kapinės apleistos, apaugusios žolėmis, visai nematyti gėlių. Stačiatikių kryžiai, ant kurių viršaus daug kur dar ir penkiakampė žvaigždė. Susėdus prie paminklo Vytautas pasakojo nutolusios vaikystės įspūdžius.

Tą dieną, kai palaidojo broliuką, veršiukas ant ragų parsinešė vainiką nuo kapo. Prisiminė Kauno technologijos universiteto profesorių, kuris apsirengęs vizitine eilute, su cilindru basas pjovė trumputes malkeles dujų generatoriumi. Geros širdies farmacininkė Bartašienė (beje, pasilikusi gyventi Barnaule), susirgus Vytauto broliukui, padėjo motinai jį vežti pas gydytoją už 50 kilometrų. Kai pakeliui nugaišo kuinas, į roges įsikinkė pati Bartašienė ir tempė iki Barnaulo. Nors vaikutį ir paguldė į ligoninę, ryte rado mirusį, žiurkių apgraužtą. Netrukus mirė ir kitas broliukas.

Prisiminė Vytautas ir dabar žymų medžiotoją Gediminą Tursą, jo vaikystės išdaigas. Jo motina, Vileišio duktė, mokėjo šešias kalbas. Gediminas savo motinos auksinį laikrodį išmainė į „ragatkę“. Išrūkęs gero turkiško tabako pakelį, pridėjo į jį samanų ir gražiai užklijavo. Motina kaip dovanėlę nunešė vietos gydytojui, kad gautų atleidimą nuo darbo. Vieno karto užteko neišeiti į darbą ir... kalėjimas.

Taigi atėjome pas Varnakovų tėvus, su kurių šeima Vytautą sieja daug vaikystės prisiminimų. Stebėtinas paprastų rusų žmonių nuoširdumas. Iškūreno pirtį, organizavo naktinę žvejybą Obės užtaky. Iš Barnaulo ir broliai su žmonomis atvažiavo.

Sekmadienio popietė Raskazikoje. Graži karšta rugpjūčio diena. Atėjo pažiūrėti į tolimus svečius ir kelios kaimo moterys. Matėme, kaip jos su apetitu valgė lietuvišką dešrą ir dar į nosinaites vyniojo vieną kitą gabalėlį. Parsineš, duos saviškiams paragauti.

Buvome maloniai nustebinti, kaip senutės, išgėrusios „po burnelę“, trimis balsais pradėjo dainuoti senovines rusų liaudies dainas. Kiekviena savitu tembru, gerai suderindamos. Negailėjome joms pagyrimų.

Su Elvyra išėjome dar kartą aplankyti kapelių. Eina senutės kaimo gatve, linksmos, nešasi nusipirkusios forminės duonos. Krinta ta duona joms iš rankų. Mes surenkame kepaliukus ir vėl jos išmeta. Girtos!

„A, tak vy – gosti, litovcy – chorošyje liudi“. (A, tai jūs, svečiai, lietuviai – geri žmonės.)

„Tai kur, močiutės, taip įkaušote prieš pietus? – klausia Elvyra. – Juk sekmadienis, reikia į cerkvę eiti“.

„Čto tam, dietki, v cerkov. Vot privezli v magazin limonavo likiora, tak vsia derevnia seičias guliajet“. (Ką ten, vaikeliai, į cerkvę. Štai atvežė į parduotuvę citrininio likerio, tai visas kaimas dabar linksminasi.)

Vilnius

Vytautas CINAUSKAS

Vėl kaimo takeliu prie Obės
Einu, lyg pėdomis seku
Vaikystės alkanos, beglobės
Pelynais dvelkiančiu taku.

Einu pro kapines, kur kryžiai
Su trim skersiniais ir žvaigžde.
Kur guli tremtiniai negrįžę
Upelio senvagės žvirgžde.

Einu per mirštantįjį kaimą,
Pro griūvančius tuščius namus.
Kas sumokės ir kokią kainą
Ir už namus, ir likimus?..

Einu palinkęs kaip po naščiais
(Taip vaikas eidavau kadais),
O zekų ir kareivių našlės
Dar lydi gęstančiais veidais.

Marijos, Anos ir Praskovjos!
Iš katorginės padermės,
Kuri iš jūsų man paskolins
Kantrybės tos ir ištvermės?

Gyventi iš kartos į kartą
Gimtojoj žemėj kaip svetur...
Tai aš grįžtu namo kas kartą,
O jums ir grįžt nėra į kur.

Taip ir einu prie kranto Obės,
Kaip per kapus liūdnai ramus.
Vežuos neatimamą lobį –
Žmonių kančias ir likimus.

                                        1992 m.

© 2006 „XXI amžius“