Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dzūkų laisvės kovos

Visvaldas BUTKUS

Pietų Lietuvos partizanų vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Varėnos bataliono įžymūs partizanai (iš kairės): Teofilis Valickas-Balys, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Adolfas Baublys-Merkys, Feliksas Daugirdas-Šarūnas (1947 m.)

Dzūkija – vienas svarbiausių pasipriešinimo pavergėjams Lietuvos regionų.

Laisvės kovotojai, jų rėmėjai, ryšininkai, pogrindininkai dzūkai ir dzūkės įrašė į Lietuvos Respublikos nepriklausomybės ir laisvės atkūrimo istoriją neužmirštamą, savitą ir skambų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo, laisvės kovų ir dainų skyrių. Jis parašytas jų krauju, gyvybėmis, skausminga dainų gaida ir atsiminimų kalba, fizinių ir psichinių kankinimų ašaromis, sudegintų sodybų nuodėguliais. Su ginklu rankose Kalniškių mūšyje žuvo partizanė Neifaltienė (J.Vaitkaus filmas „Vienui vieni“).

1944 metų vasarą ir rudenį, kaip ir visoje Lietuvoje, Dzūkijos jauni vyrai, nenorėję tarnauti pavergėjo kariuomenėje, – raudonojoje armijoje, – ėmė slapstytis. Prasidėjus persekiojimams, gaudynėms ir fiziniams susidorojimams, jie išėjo į mišką ir apsiginklavo ginklais, paliktais fronto kareivių arba įsigytais anksčiau. Į būrius juos, išėjusius į mišką, subūrė buvęs Lietuvos kariuomenės (LK) leitenantas Boleslovas Šimkonis, pasivadinęs legendinio kunigaikščio Šarūno vardu, Antanas Bučionis-Ąžuolas, Jonas Petrauskas-Aras, Jurgis Ptakauskas-Liepa ir kiti vyrai, pasiryžę ginklu kovoti su atėjūnais ir jų atneštąja valdžia.

Dzūkai vieni pirmųjų pradėjo burti karinius laisvės kovotojų junginius; vienydami ir centralizuodami pasipriešinimo judėjimą, tai darė buvę aukšti Lietuvos kariuomenės (LK) karininkai, mokytojai ir kiti; dzūkai pirmieji laisvės kovotojus ėmė vadinti Lietuvos partizanais: šie du žodžiai bei žodis „Lietuva“ ir raidė Š buvo išsiūti ant Šarūno rinktinės partizanų raiščio. 1945 metų balandį į Pūščios girią sukviestus būrius buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, Leipalingio gimnazijos mokytojas Vytautas Gontis-Alseika subūrė į rinktinę ir, pagerbdamas 1945 m. vasario 5 d. žuvusį ltn. B.Šimkonį-Šarūną, pavadino ją Šarūno rinktine (ŠR); joje buvo iki 120 vyrų (šeši būriai).

Gegužės pradžioje netoli Marcinkonių stambų junginį – Dzūkų (arba Dzūkijos) grupę – subūrė buvęs LK pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Prie šio junginio V.Gontis-Alseika prijungė ir Šarūno rinktinę. Kazimieraitis tęsė vienijimo darbą ir prie minėtos Dzūkų grupės prijungė LK karininko ir pedagogo Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujamą Merkinės partizanų grupę. Suvienijęs didžiąją dzūkų partizanų dalį, 1945 m. lapkričio 18 d. Kazimieraitis Dzūkų grupės štabą pavadino Lietuvos partizanų A apygardos štabu. Kadrinis karininkas ir partizanų gyvensenos sąlygomis stengėsi tvarkytis kariškai. Vado blaivi ir kukli gyvensena, teisingumas, darbštumas, pasiaukojimas buvo pavyzdys visiems. Kazimieraitis įvedė partizanų karines uniformas, skiriamuosius ir pasižymėjimo ženklus. „Kad paliktų teisingą kovų dėl laisvės vaizdą“, vadas įpareigojo kuopų ir batalionų vadus rašyti partizanų kovų dienoraštį – istoriją.

Buvo leidžiama ir partizanų spauda. Atrodo, kad pirmąjį partizanų laikraštėlį „Trečias skambutis“ išleido Merkio rinktinės Merkinės bataliono štabas 1945 metų rugsėjį (redaktorius A.Ramanauskas-Vanagas). „Laisvės varpą“ (1945-1946 metų vasarį) pradėjo leisti partizanas Petras Vaitkus-Genys iš Mergežerio kaimo (Varėnos r.), paskui jį leido Vanagas ir Kazimieraitis, ir jis pasidarė A apygardos štabo laikraštėliu. Buvo leidžiamas „Laisvės rytas“ ir kiti laikraštėliai, tarp jų minėtinas laikraštėlis rusų kalba „Čto takoje sovetskaja pravda“ (1946 m.), kad apie padėtį ir organizuotą pasipriešinimą žinotų pavergėjai čekistai ir kareiviai. Laikraštėliams, atsišaukimams, partizanų dainoms ir kitkam leisti buvo įrengta spaustuvė, iš pradžių Snaigupės kaime (Lazdijų r.) pas Petrą Petrauską, paskui ji perkelta į Pūščios mišką, kur 1946 metų balandį įsikūrė ir A apygardos štabas. Spaustuvės vedėju buvo paskirtas grafikas Jonas Kizeilaitis-Aušra, kuris su žmona Irena ir talkininkais išleido septynis „Laisvės varpo“ numerius (11 tūkst. egz.), minėtus du laikraštėlius rusų kalba, parašytus Kazimieraičio, ir kitų leidinėlių.

Kartu buvo tęsiamas vienijimasis. 1946 m. balandžio 9 d. Lietuvos partizanų Tauro apygardos ir A apygardos vadovybė sudarė Pietų Lietuvos štabą. Nutarta „iš regionalinio štabo stengtis sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos partizanų štabą“. Po poros savaičių vadams susitarus, buvusio LK kapitono Dominyko Jėčio-Ąžuolio suburtoji Dzūkų rinktinė buvo įsitraukta į A apygardą, o Ąžuolis paskirtas A apygardos, vėliau pavadintos Dainavos apygarda, vadu. Tada buvo paskelbtas ir politinis nutarimas – pirmoji Lietuvos partizanų vadų deklaracija – Lietuvos valstybingumo atkūrimo pagrindai.

„Kiekviena kova reikalinga aukų“, – kažkada rašė J.Janonis. Ypač daug aukų ant Lietuvos laisvės aukuro sudėjo visos tėvynės ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo dalyviai – partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai. Visų jų išvardyti neįmanoma, todėl paminėsime tik keletą vadų. Viena didžiausių aukų Pietų ir visos Lietuvos partizanų judėjimui buvo J.Vitkaus-Kazimieraičio žūtis 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškyje. Jo vardu pavadinta viena partizanų rinktinių. Ši Dzūkijos partizanų žūtis prieš 60 metų turėjo didelės įtakos tolimesniam pasipriešinimo silpnėjimui.

Sovietų saugumas, stribai ir užverbuoti šnipai, informatoriai ir agentai dirbo nuolatinį skaldomąjį ir naikinamąjį darbą, paimtieji nelaisvėn partizanai buvo verčiami dirbti brolžudžiais agentais ir smogikais. Išdavikas nurodė D.Jėčio-Ąžuolio štabavietę Punios šile, ir per susišaudymą sunkiai sužeistas vadas nusišovė, keli štabo nariai žuvo, keli buvo suimti.

D.Jėčys-Ąžuolis dalyvavo 1919 metais besikuriančios Lietuvos kariuomenės mūšiuose dėl nepriklausomybės, buvo paimtas į nelaisvę, iš kurios pabėgo. Baigė Lietuvos karo mokyklos pirmąją laidą ir tarnavo leitenantu Alytuje ir kitur. Apie 1930 metus pradėjo dirbti Šaulių sąjungos Utenos, paskui Alytaus skyriuose. Kapitonas D.Jėčys patyrė bolševikų ir nacių okupacijas, todėl buvo atsargus. 1945 metų pavasarį, palikęs šeimą Alytuje, ėmė partizanauti Punios šile. Buvo reiklus sau ir pavaldiniams, principingas. Jis netikėjo, kad partizanams galėtų vadovauti pusiau legali mieste įsikūrusi organizacija, todėl sėkmingai išvengė MGB agento J.Markulio pinklių, vengė ryšių su Lietuvos laisvės armija (LLA), manė, kad partizanus bus galima apdovanoti pasižymėjimo ženklais tiktai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pagerbdami jų krašte dirbusį, kovojusį ir žuvusį aukštaitį, dzūkai prie Alytaus šaulių namų jam pastatė granito paminklą.

A.Ramanauskas baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, aktyviai reiškėsi Lietuvos laisvės armijos veikloje Dzūkijoje. Skatinamas patriotinių nuostatų priešintis bolševikų ir jų talkininkų represijoms ir terorui, 1945 metų balandžio pabaigoje išėjo į mišką. Buvo gerai kariškai pasirengęs, tauraus būdo, turėjo ryškių organizatoriaus gabumų. A.Ramanauskas-Vanagas 1945 metų vasarą jau vadovavo Dzūkų grupės Merkinės batalionui, o 1946 metais – Merkio rinktinei, 1946 metais buvo A apygardos spaudos skyriaus viršininku, 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai. 1948 metais buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (paskui pavadinta Nemuno sritimi).

1949 m. vasario 10-22 d. vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Į Prisikėlimo apygardos štabą Radviliškio rajono Mėnaičių kaime atvyko ir A.Ramanauskas-Vanagas. Vasario 10 dieną buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jo Tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas buvęs LK kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis, A.Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo pirmuoju pavaduotoju (o 1950 metų pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis). Mėnaičiuose 1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašyta LLKS deklaracija, paskelbtas galutinis partizanų kovos tikslas – atkurti parlamentinę Lietuvos Respubliką.

Sergijus Staniškis-Litas, Antanaitis, Viltis 1923 metais dalyvavo Klaipėdos išvadavime ir už tai, prieš baigdamas tais pačiais metais Kauno karo mokyklą, gavo medalį. Tarnavo kavalerijoje Kaune, Alytuje, Vilkaviškyje. Dėstė karo mokykloje, turėjo ulonų kapitono laipsnį. 1940 metais iš Lietuvos kariuomenės atleistas, nes bolševikai juo nepasitikėjo. Po karo slapstėsi, paskui įsitraukė į pasipriešinimą. 1947 metų rugsėjį S.Staniškis buvo paskirtas Dainavos partizanų apygardos štabo viršininku, o gruodį – Dzūkų rinktinės vadu. 1949 metų gegužę S.Staniškis buvo išrinktas į Vyriausiąją partizanų vadovybę, į LLKS Tarybą. 1950 metų pradžioje iš A.Ramanausko-Vanago perėmė Nemuno srities vado pareigas ir jas ėjo iki žūties. 1952 m. sausio 29 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas paskyrė S.Staniškį savo antruoju pavaduotoju. Išdavikui išdavus štabavietę ir 1953 m. vasario 3 d. MVD kariuomenei apsupus bunkerį Prienų miške, majoras S.Staniškis sunaikino dokumentus bei kita ir nusišovė.

Per Dzūkiją (ir Suvalkiją) partizanai lydėdavo pasipriešinimo veikėjus į Lenkiją. Slapta, kartais ir po susišaudymų kirtusiuosius Lenkijos sieną priglausdavo patikimi vietos lietuviai. Iš Suvalkų pasipriešinimo veikėjai vykdavo į Varšuvą, pajūrį, iš Gdynės uosto – į Švediją. 1947 metų gegužę su pogrindžio veikėju partizanu Juozu Lukšu į Lenkiją prasiveržė Dainavos apygardos būrio vadas J.Krikščiūnas-Rimvydas. Jis atnaujino ryšius su užsieniu, perdavė slaptas žinias apie 1946 metais čekistų įkurtą Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Vienybės komitetą, užverbuoto J.Markulio veiklą. Grįžęs surinktas žinias apie lietuvių pasipriešinimą, tremtis, kalinimo vietas, 26 partizanų dainas perdavė į užsienį. (Jei jos yra žinomos, dabar galėtų būti išleistos atskiru leidinėliu.) Iš gautų žinių J.Lukša ir VLIK’o nariai parengė ir įteikė Jungtinių Tautų Organizacijai memorandumą dėl pavergtoje Lietuvoje vykdomo tautos naikinimo. Žuvo Rimvydas su kovos draugu Žaibu slėptuvėje netoli Punsko 1949 m. gruodžio 15 d., per lenkų ir sovietų čekistų karinę operaciją.

Tiek per čekistų karines operacijas, tiek dėl išdavysčių žuvo arba nusišovė kiti žymūs dzūkų vadai, tarp jų Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Jis parašė atsiminimų apie partizanų dzūkų kovas, rūsčią gyvenimo kasdienybę, partizanų ir gyventojų santykius. Jo žodžiai „mes tėvynės nepalikome“ – svarbūs ir dabar, kai emigruoja tiek Lietuvos jaunimo.

1952 metų pabaigoje nutrūko A.Ramanausko-Vanago ryšiai su vyriausiąja partizanų vadovybe; slapstydamasis jis parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“ Vienu metu jis laikinai ėjo sunkiai susirgusio vyriausiojo partizanų vado generolo J.Žemaičio-Vytauto pareigas. Ginklais ir išdavystėmis 1953 metais sovietiniai saugumiečiai ir milicininkai partizanų veiklą nuslopino, bet A.Ramanauskas-Vanagas tebebuvo laisvas. Jam suimti arba jį sunaikinti buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė, kuriai talkino apie 50 agentų. Vienas jų – kaunietis Urbonas (čekistinis slapyvardis „Žinomas“) 1956 m. spalio 12 d. pas jį atvykusį Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę ir išdavė. Suimtieji buvo pervežti į Vilnių. Nepaprastai žiauriai beveik metus kankintas ir sužalotas, garsusis vadas buvo nuteistas myriop. 1957 m. lapkričio 29 d. nuosprendis įvykdytas. Žmona nuteista aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Dzūkijos partizanų veiklą aprašo Bronius Kašelionis knygoje „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai“.

Atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos vadovybė Dzūkijos, kaip ir visos Lietuvos, partizanus, jų rėmėjus ir ryšininkus deramai pagerbė, įvertino ir apdovanojo. A.Ramanauskui-Vanagui 1997 metų pabaigoje suteiktas kario savanorio statusas, 1998 metų sausį LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis, įteisinti 1949 metų ir 1950 metų aukščiausiosios Lietuvos partizanų vadovybės apdovanojimai. Jis apdovanotas II ir I laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais, 1999 m. vasario 2 d. LR Prezidento dekretu – I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. A.Ramanausko-Vanago vardu pavadinta Alytaus vidurinė mokykla.

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“