Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bažnyčios rūpestis – sumažinti branduolinio konflikto pavojų

Mindaugas BUIKA

Buvęs Jungtinių Tautų inspektorių vadovas Hansas Bliksas Šventajam Tėvui pristatė savo masinio naikinimo ginklo sumažinimo galimybių analizę

Popiežius Benediktas XVI ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleiras aptarė Irano krizės sureguliavimo perspektyvas Reuters ir AP nuotraukos

Pripažįstamas Popiežiaus moralinis autoritetas taikos problemoms spręsti

Pasaulyje stiprėjant branduolinio konflikto pavojui dėl Irano atominės technologijos vystymo programos bei kitų veiksnių, įvairiose taikdariškose nusiginklavimo iniciatyvose toliau reiškiama viltis, kad Šventasis Sostas tęs svarius paraginimus šia kryptimi, darydamas teigiamą įtaką viešajai opinijai. Žinomas švedų diplomatas Hansas Bliksas yra įsitikinęs, kad savo „moraliniu autoritetu, kuris yra pripažintas visame pasaulyje“, popiežius Benediktas XVI minėtais paraginimais gali suvaidinti svarbų vaidmenį mažinant masinio naikinimo ginklus pasaulyje. H.Bliksas, vadovavęs Jungtinių Tautų inspektoriams, kurie nesėkmingai bandė surasti neva gamintus masinio naikinimo ginklus Irake, kai šalį valdė dabar nuverstas Sadamas Huseinas, birželio 14 dieną susitiko su Šventuoju Tėvu ir perdavė jam savo ataskaitą apie pasaulyje esamus branduolinio, cheminio bei biologinio ginklo arsenalus bei jų sumažinimo galimybes. Atskaitą, pavadintą „Teroro ginklai“, per pastaruosius dvejus metus rengė M.Blikso vadovaujama nepriklausoma Masinio naikinimo ginklo komisija.

Ataskaitoje, kurią H.Bliksas taip pat Ženevoje įteikė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kofiui Ananui ir Pasaulio Bažnyčių Tarybai, daroma išvada, kad jei „valstybės kaups branduolinius, cheminius ir biologinius ginklus, visada bus didelė rizika, jog vieną dieną jie bus panaudoti apgalvotai arba atsitiktinai“. Po susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI kalbėdamas žurnalistams H.Bliksas sakė, kad jam didelį įspūdį padarė Šventojo Tėvo mintys, išsakytos jo kreipimesi sausio 1 dieną Bažnyčioje minėtai Pasaulinei taikos dienai. Tame pareiškime akcentuojama, jog „taikos tiesa“ reikalauja, kad vyriausybės, kurios turi arba siekia įsigyti branduolinį ginklą, pakeistų nusistatymą ir atsidėtų nusiginklavimo reikalui.

„Kartu su nesuskaičiuojamais geros valios žmonėmis galima tvirtinti, jog tokia (rėmimosi branduoliniu ginklu, kad užtikrintų saugumą – M.B.) perspektyva ne tik pragaištinga, bet ir visiškai klaidinga, – pabrėžė Benediktas XVI. – Juk branduoliniame kare nugalėtojų nėra, tėra tik aukos. Taikos tiesa reikalauja, kad visi – ir vyriausybės, viešai ar slaptai jau ilgą laiką turinčios branduolinių ginklų, ir tos, kurios siekia jų įsigyti, – aiškiai ir tvirtais spendimais kartu pakeistų kryptį, pasukdami laipsniško ir darnaus nusiginklavimo linkme. Taip sutaupytos lėšos galėtų būti panaudojamos plėtros projektams vykdyti visų gyventojų, pirmiausia neturtingųjų, naudai“.

Duodamas interviu Vatikano radijui H.Bliksas pabrėžė, kad branduolinės kontrolės ar nusiginklavimo eigoje labai svarbus yra ginkluotės inspektorių darbas. „Mes žinome, jog inspektoriai, kuriems aš vadovavau Irake, nustatė tiesą žymiai geriau nei Jungtinių Valstijų ar Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos“, – sakė H.Bliksas. Karas Irake 2003 metų kovą buvo pradėtas remiantis JAV žvalgybos duomenimis, jog S.Huseinas neva slepia branduolinius ir kitokius masinio naikinimo ginklus. Tuo tarpu H.Blikso vadovaujami inspektoriai abejojo tokiomis slaptųjų tarnybų išvadomis, nes jie patys masinio naikinimo ginklų Irake nerado.

Kai kurie ekspertai, taip pat ir Vatikano atstovai svarstė, jog tvirtinimai apie Irako masinio naikinimo ginklus buvo sąmoningas klaidinimas, kad pateisintų karinį išpuolį prieš S.Huseino režimą. Popiežius Benediktas XVI minėtame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, tiesiogiai neminėdamas Irako, perspėja, jog tiesos klastojimas prisidėjo prie daugelio konfliktų išprovokavimo. „Kaip po tokių patirčių rimto nerimo gali nekelti mūsų laikų melai, sudarantys grėsmingą mirties scenarijų daugelyje pasaulio sričių karkasą?“ – priekaištingai klausė Šventasis Tėvas.

Vatikanas kviečia Iraną susilaikyti nuo branduolinio ginklo kūrimo

Nerimą kelianti panaši situacija dabar yra susidariusi dėl Irakui kaimyninio Irano branduolinio vystymo programos, kuri, šalį valdančio režimo skelbimu, turi taikų energetinį tikslą, tačiau, JAV žvalgybos duomenimis, yra skirta ir branduoliniam ginklui įsigyti. Nors Vatikanas remia visas diplomatines pastangas, kuriomis stengiamasi užkirsti kelią, kad Iranas taptų branduolinio ginklo valstybe, tačiau kaip ir 2003 metų invazijos į Iraką atžvilgiu, taip ir karinės akcijos grėsmės prieš Iraną akivaizdoje Šventasis Sostas užima aiškiai taikdarišką poziciją. Čia verta prisiminti, jog dar 2002 metų rugsėjį tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) yra perspėjęs, kad vadinamoji „prevencinio karo koncepcija“, kurią Jungtinių Valstijų vyriausybė iškėlė netrukus po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio išpuolio tragedijos, Katalikų Bažnyčios katekizme iš viso yra neminima ir nepriimtina.

Be abejonės, popiežiaus Benedikto XVI minėtame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai išreikštas perspėjimas vyriausybėms, siekiančioms įsigyti branduolinį ginklą, pirmiausia skirtas Iranui. Ne veltui dar 2004 metų vasarį Romoje surengtoje konferencijoje, skirtoje Šventojo Sosto ir Irano diplomatinių santykių užmezgimo 50-osioms metinėms paminėti, Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Džiovanis Lajolas pabrėžė Irano diplomatams, kad „ginklavimasis bet kuria kaina daugina konfliktų priežastis, didina jo plėtojimo riziką“. Praėjusių metų spalį Vatikanas griežtai pasmerkė Irano prezidento Machmudo Achmadinedžado pareiškimą, kad Izraelio valstybę reikia „ištrinti iš žemėlapio“. Įtariama, jog terorizmą palaikantis Irano režimas savo ginklavimosi programas kaip tik nukreipia į galimą konfliktų Artimuosiuose Rytuose eskalaciją.

Kita vertus, Šventasis Sostas aiškiai pabrėžia, kad, stiprėjant globalinei įtampai dėl Irano branduolinio vystymo programos kontroversiškumo, reikalinga ne konfrontacija, bet dialogas, kuriame būtų atsižvelgta į „kiekvienos šalies jautrumą bei orumą“. Tai sakoma pareiškime, paskelbtame netrukus po Vatikane birželio 3 dieną įvykusio popiežiaus Benedikto XVI susitikimo su Didžiosios Britanijos premjeru Toniu Bleiru, kuriame buvo aptarti šie klausimai.

Birželio pradžioje penkios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės – Jungtinės Valstijos, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija ir Prancūzija – kartu su prisijungusia Vokietija („5+1“ grupė) formaliai Iranui pateikė naujus siūlymus dėl jo branduolinės programos problemų galimo taikaus sureguliavimo. Šiame siūlymų „pakete“, kurį apsilankęs šalies sostinėje Teherane birželio 6 dieną perdavė Europos Sąjungos diplomatijos vadovas Chavjeras Solana, iškeltos ekonominės paskatos bei saugumo garantijos Iranui tuo atveju, jeigu jis sustabdys branduolinio ginklo gamybai reikalingo urano sodrinimo programą. Priešingu atveju Iranas perspėtas dėl galimų tarptautinės bendruomenės sankcijų įvedimo.

Vatikano minėtame pareiškime, atkreipiant dėmesį, jog kiekviena pusė vykdo plačią kampaniją žiniasklaidoje, kuria siekiama paveikti viešąją opiniją, siūloma neatsisakyti ir „privačių kontaktų“, kurie diplomatiniais kanalais yra privalomi, kad „būtų pašalinti tie elementai, kurie kliudo abipusiam pasitikėjimui“. Taip pat negalima atmesti tų „geros valios ženklų“, kuriuos yra pasirengusios parodyti kiekviena iš konfliktuojančių pusių. Pasaulio žiniasklaida šiuo atžvilgiu primena popiežiaus Benedikto kreipimąsi prieš suteikiant šv. Velykų palaiminimą „Urbi et orbi“, kuriame pabrėžiama, jog „tarptautinėse krizėse, susietose su branduoline energija, turi būti rastas garbingas sprendimas visoms šalims per rimtas ir kilnias derybas“.

Diplomatinės pastangos ir geros valios iniciatyvos

Šventojo Tėvo minėtos geros valios privačios iniciatyvos ėmėsi katalikiškos taikos gynėjų organizacijos „Pax Christi International“ Jungtinių Valstijų skyrius, gegužės mėnesį pasiuntęs į Iraną 25 asmenų delegaciją draugiškiems pokalbiams su tos šalies visuomenės atstovais. Jie susitiko su religiniais lyderiais, politiniais veikėjais, mokslininkais, žmogaus teisių gynėjų ir kitomis organizuotomis grupėmis. „Kelionės tikslas – įveikti savo pačių stereotipus bei tuos, kuriuos turi Irano žmonės“, – kalbėjo amerikiečių žiniasklaidai birželio pradžioje sugrįžęs iš Irano į tėvynę. „Pax Christi USA“ direktorius Deivas Robinzonas.

Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinių Valstijų ir Irano žmonės turi palyginti mažai kontaktų. Abi šalys diplomatinius santykius nutraukė 1980 metų balandį, praėjus keliems mėnesiams, kai radikalūs iraniečiai studentai įsiveržė į JAV ambasadą Teherane ir daugiau kaip 50 amerikiečių buvo laikomi įkaitais net 444 dienas. Nuo to laiko diplomatiniai santykiai taip ir liko neatstatyti, – JAV interesams esant reikalui Teherane atstovauja Šveicarijos ambasada, – abiejų šalių prekybiniai ryšiai taip pat minimalūs. Tokia situacija labai apsunkina ir ginčo dėl Irano branduolinės programos sprendimą, nes amerikiečiai tiesioginėse derybose atsisako dalyvauti, palikdami tai Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos „trejetui“. Tačiau daugelis ekspertų abejoja, ar, be Jungtinių Valstijų įsitraukimo į diplomatines taikaus sprendimo paieškas, gali šios problemos būti išspręstos. Tiesa, minėtame „5+1“ grupės siūlymų pakete nurodoma, kad, Iranui juos priėmus, JAV yra pasirengusios taip pat sėsti prie derybų stalo.

„Pax Christi USA“ vadovas katalikų žinių agentūrai CNS sakė, jog paprasti iraniečiai svetingai sutiko JAV taikos aktyvistų delegaciją ir noriai su ja bendravo. Tačiau režimo kontroliuojamoje žiniasklaidoje priešiškas stereotipas buvo stiprus: vietos spaudoje atvykę amerikiečiai buvo vadinami JAV šnipais arba prezidento Džordžo Bušo agentais. Nors amerikiečių katalikų taikos gynėjų delegacijos susitikimai su valdžios atstovais iš anksto nebuvo numatyti, tačiau ją priėmė vienas iš Irano viceprezidentų Esfandiaras Rachimas Mašaris, kuris dar kartą paneigė, jog Iranas nori kurti branduolinį ginklą ir kad urano sodrinimo programa vykdoma tik branduolinei energetikai vystyti, ką leidžia tarptautinės sutartys.

Tačiau Jungtinėse Valstijose, kur „priešo įvaizdis“ Irano atžvilgiu taip pat aiškiai dominuoja žiniasklaidoje, vietos slaptųjų tarnybų vadovai nuolat pabrėžia, kad ta Artimųjų Rytų šalis stengiasi sukurti branduolinį ginklą. Centrinės žvalgybos valdybos direktorius Džonas Negropontė neseniai britų televizijai BBC pareiškė, jog Iranas bus pasirengęs turėti savo branduolinį ginklą per 4-10 metų laikotarpį. Esant minėtam „priešo įvaizdžio“ vyravimui, amerikiečių visuomenė gana nesunkiai priimtų naujo „prevencinio karo“ prieš Iraną versiją vietoje taikos derybų. Tačiau JAV vyriausybė, žinodama bendrą tarptautinės bendruomenės nusistatymą bei sunkumus Irane, vargu ar iš karto gali ryžtis karinei intervencijai.

„Karinis išpuolis prieš Irano objektus be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sutikimo būtų strateginė katastrofa“, – perspėja žinomas saugumo ekspertas profesorius Džonas Steinbruneris amerikiečių jėzuitų žurnale „America“ paskelbtame straipsnyje. Jokio karinio pranašumo negalėtų kompensuoti neišvengiamas tokio žingsnio pasmerkimas tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau netgi ir ekonominės sankcijos vargu ar rastų vienareikšmišką pritarimą, žinant, kad Iranas yra vienas pagrindinių naftos eksportuotojų pasaulyje, o šios energetinės žaliavos kainos jau dabar yra gana smarkiai išaugusios.

„Šventasis Sostas yra tvirtai įsitikinęs, kad dabartiniai sunkumai gali ir turi būti įveikti diplomatiniais kanalais, naudojant visas diplomatijos dispozicijoje esančias priemones“, – ši Vatikano nuostata dėl Irano krizės įveikimo, patvirtinta minėtame birželio 3 dienos pareiškime, šiuo metu iš tikrųjų yra priimtiniausia ir turi būti tarptautinės politikos prioritetu. Kita vertus būtina gerai suvokti, kad nedemokratinis Irano režimas negali būti visiškai patikimas derybų partneris, todėl reikalingas atsargumas ir sprendimų realizavimo kontrolės garantijos.

© 2006 „XXI amžius“