|
Kaip gyveni, lietuvi?
Kaip penkiasdešimt metų lietuviai gyveno sovietinėje Lietuvoje, patys jau baigia pamiršti. Nors sakyti, kad baigia pamiršti, taip pat dar per anksti, nes dar daug lietuvių sako, kad sovietų laikais buvę geriau. O jaunoji karta, baigusi jau nepriklausomos Lietuvos universitetus, masiškai vyksta į Vakarų kraštus kartais tik norėdama pažiūrėti, kaip gyvena tie Vakarai, o kai pamato, tai ir pasilieka ten. Vieni pusmečiui, kiti metams kitiems, o nemažai yra ir tokių, kurie sugeba Vakaruose įsikurti ilgam laikui, nors ten gautam darbui jų Lietuvoje įgyti diplomai Vakaruose užmirštami, nes nereikalingi.
Tad kaip gyvena tie lietuviai Lietuvoje, kurie čia gimę, užaugę, išsimokslinę ir kai ką dar dirba?
Pirmiausia daugiau kaip trečdalis Lietuvos piliečių automobiliais laksto po Lietuvą. Vilniuje visą dieną beveik visos gatvės tiesiog užkimštos. Kur jie važiuoja, niekas nežino, nes gausiai važinėja ir darbo metu. Kituose miestuose tas pats. O atšilus kelias Palangos link užkemšamas nuo penktadienio pavakario iki pirmadienio ankstyvo ryto. Ką jie Palangoje, užkimšę to miestelio gatveles, veikia, niekas nežino, nes per minios galvas sunku pamatyti net per kelis metrus, bet pirmadienio rytą daug kam malonu pasakyti: Buvau Palangoje!..
Skrydžius į Vakarus, atsikūrus Lietuvos valstybei, pirmiausia vykdė pirmoji nepriklausomos Lietuvos ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė. Netrukus įkandin jos, išgirdę, kad Vakarų vartai jau atidaryti, nuskubėjo ir kiti, net paprasčiausi žmogeliai. O didžiūnai, tokie kaip buvęs prezidentas ir buvęs ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, nuvyko net į Afriką. Ko? Medžioti! Šiemet ministro pirmininko pėdomis pasekė Seimo narys V.Bradauskas. Spjaut jam į Seimo posėdžius, nors ten kartais svarstomi ir labai svarbūs valstybės reikalai. Seimo nariai iš viso neretai veržiasi į Seimą tik dėl seimūno atlyginimo. Dar nebuvo tokio Seimo posėdžio, kuriame būtų dalyvavę visi jo nariai. Dažnai net ir svarbius sprendimus priima tik keliasdešimt narių. Vieną kartą girdėjau, kad gana svarbų nutarimą priėmė tik dvylika Seimo narių. Tiek tada dalyvavo Seimo posėdyje.
Toks požiūris į savo pareigas neretai gajus ir tarp kitų Lietuvos valstybinių įstaigų darbuotojų. Pavyzdžiui, mokytojų. Gimnaziją aš baigiau dar prieškario Lietuvoje. Ir gimnazijos mokytoju dar Nepriklausomoje Lietuvoje dirbau dvejus metus. Tačiau niekad negirdėjau, kad tada kuris nors seminaras ar kursai mokytojams būtų rengiami mokslo metais. Jie buvo rengiami tik atostogų metu. Jau ir man 1940 metais per Velykų atostogas teko dalyvauti viename dviejų dienų seminare Kaune.
Dabar ne tik mokytojai, bet ir kitų specialybių tarnautojai, pavyzdžiui, gydytojai, visokiuose kursuose, seminaruose dalyvauja tik darbo metu. Atostogos šventas dalykas, ir per atostogas labai retai kas siunčiamas į seminarus ar kursus. Jeigu kam nors toks užsiėmimas pasitaiko, už tai atlyginama papildomomis atostogomis ar kaip nors kitaip. Taigi dabar visi pareigūnai, dirbantys valstybinėse įstaigose, atlyginami daug geriau, negu taip buvo daroma prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje. Tik kažin kodėl jie visi skundžiasi, kad dabar Lietuvoje jų gyvenimas esąs labai blogas.
Senam žmogui sunku įsivaizduoti, kodėl šių dienų valstybės pareigūnai daug kuo skundžiasi. Juk dabar ir atlyginimai ar darbo aplinkybės labai skiriasi nuo senųjų laikų. Pavyzdžiui, mokytojas Nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat ir sovietiniais laikais per savaitę turėjo 24 pamokas. Mokinių klasėje būdavo iki penkiasdešimt ir daugiau. Kai aš 1940 metais pradėjau dirbti valstybės išlaikomoje gimnazijoje Alytuje ir dirbau šešiose klasėse, tai dviejose klasėse buvo po 50 mokinių, trijose po 48 ir tik vienoje 34. 1941 metais į tos gimnazijos pirmąją klasę buvo priimta 350 mokinių, visi padalyti po 50 septyniose klasėse. Šiandien mokytojas per savaitę turi 18 pamokų, o klasės normos viršūnė 30 mokinių. Bet kai kurių dalykų ta norma dažnai mažinama per pusę, o kartais ir į tris grupes po dešimt mokinių. Dabar kaimuose pasitaiko pradinių mokyklų, kuriose mokosi vos du-keturi mokiniai. Neteko girdėti, kad Lietuvoje mokytojas dirbtų su vienu mokiniu, bet praeitą rudenį girdėjau, jog Estijoje, kažkur netoli Latvijos sienos, mokytoja dirba mokykloje, kurią lanko tik vienas mokinys. Toje mokykloje dirba penki darbuotojai: mokytoja, valytoja, virėja, kūrikas ir dar kažkoks penktas pareigūnas.
Visa tai rodo, kad dabar mokytojui dirbti daug lengviau, negu buvo dirbama prieš karą ar net sovietiniais okupacijos metais. Bet mokytojai vis tiek skundžiasi ne tiek dėl pamokų krūvio, kiek dėl atlyginimo, taip pat ir dėl dabartinių mokinių elgesio. Nors, tiesa, mokytojų atlyginimai niekada nebuvo dideli. Mokytojas būdavo vienintelis raštingas žmogus didelėje apylinkėje, parapijoje, net valsčiuje, kur raštingi žmonės buvo kunigas, valsčiaus raštininkas, kai kur pasitaikydavo ir koks nors felčeris ar net gydytojas.
Dabar šviesuolių, baigusių aukštuosius mokslus, pilna ne tik rajonų centruose, bet tokių jau yra ir seniūnijose ar net kaimuose, pavyzdžiui, girininkas ar agronomas, savarankiškai ūkininkaująs kur nors pagiryje ar paežerėje. Todėl mokytojo aukštasis išsilavinimas jau nieko nestebina. Bet mokytojas skundžiasi, ir pagrįstai, ne dėl to, kad šalia dirba daug tokių išsilavinusių žmonių, kurių vaikus jis moko. Ir blogiausia būtent tai, kad tokių šviesuolių vaikai mokyklose dažnai iš mokytojų tyčiojasi, neklauso, o kartais pasielgia ir dar blogiau: klasėje elgiasi taip įžūliai, kad net išdrįsta sviesti į mokytoją kokį nors apelsiną, obuolį, kartais gal net kokį dar kietesnį daiktą. Toks netikęs mokinių elgesys būna toks įžūlus, kad mokytojui jau darosi nebeįmanoma dirbti..
Tai štai kaip dabar gyvename mes, lietuviai, savo laisvoje tėvynėje. Tai tik dalelė atsakymo į klausimą: Kaip gyveni, lietuvi? Kitą kartą pamėginsiu papasakoti ir apie kitus mūsų dabartinio gyvenimo nekasdieniškus bruožus.
Viktoras ALEKNA
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|