|
Seku seku pasaką...
Mano vaikystės metais motinos sektos pasakos prasidėdavo: Tai buvo labai, labai seniai... Tada lietuviui pagrindinis įstatymas buvo Dešimt Dievo įsakymų, meilė Lietuvai, tautiniam gyvenimo būdui. Lietuvis tada, deja, ir dabar, nesuprato, ką reiškia mentalitetinti, sponsorinti, kas tai per daiktas prodiuseris, sponsorius. Nesupranta, ką reiškia, kai išprususi radijo ar televizijos žvaigždė praneša, jog pakankamai greitai baigsis koncertas, nesuvokia, kodėl vyksta ne krepšinio ar futbolo rungtynės, o kažkoks krepšinio šou. Seniai iš LRT tvarkaraščių išbraukta lietuvių liaudies daina, ansamblių bei chorinės dainos. Dažniausiai tik per Dainų šventes parodomas lietuvių liaudies šokis, suskamba Tautiška giesmė ir televizoriaus ekrane suplevėsuoja trispalvė.
Prieš pirmąją sovietų okupaciją per trumpą nepriklausomybės laikotarpį buvo taip sumažintas nusikalstamumo lygis, kad Lietuvos ūkininkas, eidamas dirbti į laukus, nerakindavo savo pirkios. Kaimynas ar svečias, priėjęs medine velke užsklęstas duris, neperžengdavo slenksčio. Beveik visose Lietuvos gyvenvietėse buvo veiklūs šaulių būriai. Jie turėjo teisę sulaikyti pilietį ir į policiją pristatyti net menkiausią gyvensenos taisyklių pažeidimą. Buvo rikiai ir nerikiai šauliai. Dabar atsirado kažkoks ne rikiuotės šaulys. Niekaip nesuprantu, kodėl vienas vienintelis subūdvardėjęs daiktavardis taip niekšiškai išprievartautas, kai Dabartinės lietuvių kalbos žodyne mirga tokių žodžių rašymo pavyzdžių: nedorėlis, nebrendila, nebuvėlis, necenzūrinis, nedalijamas, nedarbas ir t.t.
Mano pasaka prasideda truputį kitaip... Tai buvo labai labai neseniai. XX a. pabaigoje, kai po 1990 m. kovo 11-osios tautos išgamos ir buvę kolaborantai pritilo, vengdami atpildo už savo juodus darbus.
Šia proga prisimintina okupacinio periodo LLKS, okupantų ir kolaborantų banditais, nacionalistais, buožėmis, fašistais ir kitais vardais vadintų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę spauda. LLKS nario Reikvyčio partizanų spaudoje skelbtame straipsnyje Išsilavinus (Keletas minčių ateities klausimais) 1952 metais rašyta: Svarstant dabarties rūpesčius ir klausimus, niekados negalima užmiršti ateities. Dabartis paruošia kelią ateičiai... Du stambūs veiksniai, kraštui išsilaisvinus, turės sueiti į artimą kontaktą. Iš vienos pusės, iškentėjusi baisius naikinimus ir vedusi didvyrišką kovą savo žemėje mūsų tautos dauguma, iš antros pusės toji mūsų tautos dalis, kuri, pasitraukus į Vakarus, kovoja dėl krašto laisvės ir nekantriausiai laukia tos dienos, kai galės grįžti Tėvynėn. Du stambūs organizaciniai vienetai šiuo metu apjungia tuos kovojančius veiksnius: užsienyje Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, o krašto viduje Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Abiejų organizacinių vienetų tikslas yra visiškai bendras, tačiau veikimo bei kovos sąlygos yra visai nepanašios. Todėl natūralu, kad dėl to sąlygų nepanašumo abiejuose sąjūdžiuose bus esminių skirtumų. (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Sudarytojas Algimantas Liekis. Vilnius, 1996. P. 437).
Šiandien galime teigti, kad tada komunistų ir kolaborantų beraščiu banditu, buože vadinto partizano būsima valstybės atkūrimo vizija, su mažomis išimtimis, buvo teisinga. Išeivijos lietuviai, bandę padėti Lietuvai žengti pirmuosius atkurtosios nepriklausomybės žingsnius, paremti politiškai išprususiais, priverstinėje tremtyje išugdytais, nuo priešokupacinių laikų išlikusiais valstybiškai mąstančiais, ištisus dešimtmečius atkakliai diplomatiniame kare kovojusiais su okupantu išeivijoje kadrais, buvo atstumti. Priešokupacinės Lietuvos priverstinės išeivijos politikai vietinių politikų buvo sąmoningai nesuprasti arba grubiai pastumti į valstybės valdymo kelkraštį. Mūsų politikams reikėjo tik jų dolerių, pagalbos beldžiantis į Vakarų valstybių vadovų duris. Okupacijos metais marksizmo pažeistos mūsų inteligentijos smegenys, vėl išlindę nebaudžiamumo būseną pajutę buvę kolaborantai, išaugusi nauja, sąžiningo darbo sampratą praradusi rinkėjų karta sukūrė beveik nevaldomos valstybės įvaizdį. Sąmoningai ar ne buvo pamiršta suteikti galimybę nors laikinai padirbėti kovose už tėvynės laisvę užgrūdintiems, konclageriuose ir tėvynėje kolaborantų drauge su okupantu kankintiems, mažiau raštingiems vadybos srityje, bet politiškai patikimiems, sąžiningiems Lietuvos piliečiams. Būtų nušauti du zuikiai: savo sąmoningą jaunystę paaukojusiems kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę bei jų šeimų nariams būtų nors iš dalies atsidėkota už jų kovą, kurios pasekmė Kovos 11-osios Aktas. Dirbdami greta Nepriklausomai Lietuvai nelojalių darbuotojų, jie būtų pristabdę komunistų ir nepartinių bloko kenkėjišką veiklą ir į valstybines įstaigas atvėrę duris naujai parengtiems, valstybei lojaliems, jauniems, jau nepriklausomybės sąlygomis išugdytiems darbuotojams. Pasinaudota tik žaliaraiščių paslaugomis mitingų metu, šaulių, kiek vėliau ir savanorių narsa ginant valstybinius objektus 1991-ųjų sausio ir rugpjūčio įvykių metu.
Dėl Sąjūdžio vedlių tarpusavio nesutarimų ir nuolankumo kolaborantams, atsisakius patyrusių (neskaitant keleto užsienyje dirbusių diplomatų) politinėje tremtyje buvusių mūsų tautiečių pagalbos, įvyko tai, kad mes dabar gyvename silpnai valdomos valstybės sąlygomis. Tai puikiai liudija šios kadencijos seimo (mažoji raidė sąmoningai) jau nuveikti darbeliai: pirmųjų posėdžių metu pasidaliję valdžios kėdes, pradėjo savanaudiškai ir išdavikiškai tobulinti įstatymus, suteikdami teisę gauti pensiją stribams, beveik uždraudė simbolį trispalvę, nekreipdami dėmesio į badaujančios tautos ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šeimų narių materialinę padėtį, įteisino šiam laikotarpiui milžiniškas rentas Kovo 11-osios Akto signatarams tik už vieną vienintelį rankos pakėlimą. Žvilgtelėkime į tai, kas, mūsų seimūnų požiūriu, gali gauti 16 kartų mažesnę rentą nei Kovo 11-osios Akto signatarai: 7 straipsnis. Kiti nuo okupacijų nukentėję asmenys... pasipriešinimo dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių, žuvusių kovos lauke, suėmimo ar trėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar įkalinimo metu, nuteistų mirties bausme (bausmė įvykdyta) artimieji tėvai (įtėviai), sutuoktiniai, vaikai (įvaikiai), žuvimo metu buvę nepilnamečiai broliai ir seserys (Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. 1997 m. birželio 30 d. Nr. VIII-342. Vilnius. Pasirašo Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas). Dabar dažnai daug metų tenka įrodinėti, kokiais keliais buvai vedamas į kartuves ir kodėl jų išvengei. O turėtų būti kitaip dar likę gyvi stribai turėtų atnešti dokumentą, liudijantį jo kankinio praeitį, visus nekaltumo įrodymus, įteikti jam signataro pažymėjimą ir bent jau atsiprašyti už savo purvinus darbus.
Purvais apdrabstė ir toliau drabsto pirmąjį po okupacijos Lietuvos Respublikos vadovą Vytautą Landsbergį, pamindami tautos teisę jį vadinti tuo, kuo jis tapo po Kovo 11-osios teisėtu Lietuvos Respublikos Prezidentu. Nepelnytai pamirštas ir ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Prie Krašto apsaugos ministerijos jam pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija. Tad kodėl šioje vietoje nutrūksta Lietuvos istorijos gija? Ji buvo rašoma miškų tankumynuose, bunkeriuose, nepamirštų valstybinių švenčių metu drąsuolių iškeltose trispalvėse ir žmonių širdyse. Ji buvo rašoma lageriuose, tremtyje, prievartinėje išeivijoje. Apie panašią praeitį byloja ir pogrindyje slėpta, paslapčiomis skaityta A.Šapokos Lietuvos istorija, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, už kurių turėjimą grėsė katorga.
Galima sakyti, kad žemgrobiai jau dingo iš teisinio horizonto. Seimo korupcijos skandalas taip pat taps pasakaite. Dabar jau pradėta sekti nauja pasaka apie anykštėnų laukiamą pokario įvykių teisinį įvertinimą, kai 1951 m. balandžio 14 d. netoli Niūronių kaimo buvo išžudyti Vytauto apygardos Liūto rinktinės Algimanto būrio partizanai ir jų ryšininkės. Su šio būrio veikla susieta šeimos tragedija. Tada mano tėvas Antanas Kojelis dirbo Anykščių gimnazijos direktoriumi ir buvo siunčiamas į Niūronis šio krašto žmones auklėti komunistine dvasia. To auklėjimo metu jis ir susipažino su Algimanto būrio vadu Antanu Bagočiūnu-Dūmu. Tiksliau, jiems susipažinti nereikėjo, nes Antanas kovoti su okupantu išėjo iš Anykščių gimnazijos suolo. Jų ryšininkė buvo Vanda Bagdonaitė- Žvaigždutė, tuomet gyvenusi Voješių kaime. Vėliau Žvaigždutė buvo areštuota (dar prieš mano tėvo areštą, kuris įvyko 1951 m. rugpjūčio 20 d.) ir bausmę už meilę tėvynei atliko tolimuose SSRS rajonuose. Mano tėvas buvo nuteistas 25 nelaisvės metams, bausmę atlikus, penkeriems metams jam atimtos visos pilietinės teisės.
Tad ar galima tikėtis, kad Lietuvoje tamsumos bus prašalintos ir kad šviesa ir tiesa mūs žingsnius tikrai lydės? Kol nebus surengtas komunizmo teismas, tol klaidžiosime politinėse ūkanose. Į Europarlamentą išsirinkome šaunų Lietuvos sūnų V.Landsbergį. Tad tikėkime, jog jis pajudins ant praeities nusikaltimų užridentą užmaršties akmenį ir kad Europos tautos surengs komunizmo teismą. Geriau pavėluotas, nei neįvykęs teismas. Priešingu atveju pasakaitės niekada nesibaigs.
Algimantas KOJELIS
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|