Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Nebėkime nuo savo kalbos“

Lietuvių kalbos instituto ilgametis Žodynų skyriaus vadovas, dabar dirbantis pagal sutartį, Muzikos akademijos lietuvių kalbos dalykų dėstytojas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys habil. dr. Vytautas Vitkauskas

Lietuvių kalbos instituto ilgametis Žodynų skyriaus vadovas, dabar dirbantis pagal sutartį, Muzikos akademijos lietuvių kalbos dalykų dėstytojas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys habil. dr. Vytautas VITKAUSKAS prieš metus atšventė savo septyniasdešimties metų sukaktį. Su iškiliuoju kalbininku, akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ keleto tomų autoriumi ir redaktoriumi, „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno“, „Lietuvių kalbos kirčiavimo žinyno“, „Vietovardžių kirčiavimo žinyno“, „Druskininkų tarmės žodyno“ parengėju, populiarių knygų „Liaudies kalbos grožis“, „Juozas Balčikonis“ ir daugybės mokslinių straipsnių iš lietuvių dialektologijos, kalbos kultūros, teatrologijos autoriumi kalbamės apie kalbos kultūrą ir ne tik apie ją.

Gerb. daktare, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dėl lietuvių kalbos kultūros neturėtume skųstis: Seime priimtas Lietuvių kalbos įstatymas, veikia Lietuvių kalbos komisija. Tačiau iš tiesų visa tai yra tarsi šalia mūsų. Praktiniame gyvenime į kalbos kultūrą beveik niekas nekreipia dėmesio. Štai neseniai vykusioje konferencijoje Seime Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius dešimties minučių kalboje vieną po kitos bėrė kalbos „puošmenas“: ryšium su tuo, ko pasekoje, geriau perlaikyti negu skaityti nesąžiningus egzaminus ir t.t. Atrodo, būtų ką tik atėjęs iš sovietinio laiko, ištikimas rusicizmams, nesiklausantis per radiją net kalbos valandėlių...

Nė kiek neabejoju, kad girdėjote Viktoro Uspaskicho arba buvusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo kalbas. Už tokį kalbėjimą galima skirti pabaudas. Tačiau niekas tokių kalbėtojų nebaudžia, jų net neįspėja, kad taip kalbant viešose vietose, pavyzdžiui, Lietuvos televizijoje rodytis ir prabilti nepadoru. Juk Lietuvos televiziją žiūri ir klausosi vaikai, jaunimas, kurie mokosi iš suaugusių ir aukštas pareigas einančių žmonių.

Lietuvių kalbai atėjo sunkūs metai. Net per radiją kalbantys rašytojai neteisingai kirčiuoja žodžius. Spektaklių kalba taip pat prasta. Gal matėte spektaklį „Gagarino gatvė“? Pjesė versta iš anglų kalbos. Baisus žargonas...

Muzikos akademijoje per pusę sumažino lietuvių kalbos dalykų kursą. Buvau parengęs keturių semestrų programą. Dabar iš keturių semestrų beliko du. Per metus turiu išmokyti akcentologijos, stilistikos. Per tiek laiko neįmanoma išmokyti. Manęs nebekviečia į repeticijas, į valstybinius egzaminus.

Visiškai sutriko lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai knygų leidyboje. Kas kaip nori, tas taip rašo. Daug knygelių išeina parašytos žvėriška kalba. Taip negali pasakyti apie Rašytojų sąjungos leidyklos ir „Vagos“ išleistas knygas. Ten dirba savo darbą išmanantys redaktoriai.

Pastebimas studentų nenoras mokytis. Jiems reikia tik diplomų. Su tuo imta taikstytis. Kai kurios aukštosios mokyklos rimtus kalbos dalykus – dialektologiją, istorinę gramatiką – paliko vos ne kaip fakultatyvus. Silpnai parengiami studentai. Jie, tapę mokytojais, nebeišmoko vaikų rašybos. Lietuvių kalbos komisija norėtų keisti, supaprastinti rašybą. Gerai, kad prieš tai sukilo patys žmonės. Dabar tie kalbos reformatoriai aptilo.

Į lietuvių kalbą viešajame gyvenime skverbiasi tarptautiniai žodžiai, niekas nebeieško jų lietuviškų atitikmenų. Kartą vieną dieną klausydamasis radijo, suskaičiavau tūkstantį kartų pasakytą žodį prognozuoti. Kodėl ne numatyti, spėti? Dažnai tarptautiniai žodžiai vartojami nesuprantant jų reikšmės. Pavyzdžiui, verdiktas, nominacija, fazenda ir t.t. Lietuviški tų žodžių atitikmenys skambėtų ir gražiau, ir tiksliau.

Nebėra susirūpinimo lietuvių kalba, nebėra tvirtos įstaigos, kuri gintų lietuvių kalbą. Dėl to degu iš nekantrybės, bet nieko negaliu padaryti.

Dėl ko taip atsitiko? Net sovietmečiu, atrodo, buvo labiau rūpinamasi lietuvių kalba, jos švara, grynumu, noru palikti ją būsimoms kartoms kuo mažiau suterštą.

Priežastis ne viena. Sovietmečiu priešinomės, norėjime išlikti – tokį tikslą sau kėlėme. Priešindamiesi galėjime ką nors gera padaryti. Dabar kopijuojame užsienį, užmirštame, kad užsienio šalys nepatyrė okupacijos, kad jų bendrinė kalba nebuvo varžoma.

Lietuvoje nuo 1975 iki 1990 metų nebuvo lietuvių kalbos aspirantūros. Manyta, jog kalbininkų yra per daug. Tai buvo klaida. K.Ulvydas vieną kitą siųsdavo į Maskvą pas žymius baltistus Toporovą, Stepanovą. Dabar Toporovas jau miręs. Užauginti mokslininką nėra lengva. Tam reikia ne vienerių metų. Mokslo pasaulis neužsiaugino viduriniosios kartos kalbininkų, pasiaukojusių mokslui.

Iš aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų išgujami vyresniosios kartos patyrę kalbininkai, kurie dar galėtų dirbti. Jų vietas užima jaunieji, su kuriais nesiseka susikalbėti. Pildosi prof. J.Balčikonio kadaise pasakyti žodžiai: „Dabar daug mokytų. Mūsų greitai nebereikės“.

Ant jūsų darbo stalo visi dvidešimt didžiojo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai. Šiam žodynui užrašėte per trisdešimt tūkstančių žodžių. Ar išėjus paskutiniajam tomui atsikvėpėte ir pasakėte: „Ačiū Dievui, šį darbą pabaigėme“?

Nei atsikvėpiau, nei taip pasakiau. Tai nepabaigiamas darbas. Žodžius reikia užrašinėti toliau. Šio darbo vėlesniam laikui atidėlioti negalima. Miršta vyresniosios kartos žmonės, nyksta tarmės. Kol tauta gyva, jos gyvas žodis neturi būti užmirštas. Tebėra daug kaimų – Panoteriai, Pasodai, Apytalaukis ir kt., kuriuose užrašyta labai mažai žodžių. Reikia kuo skubiau rengti ekspedicijas... Šią vasarą dėl lėšų stokos ekspedicija neorganizuojama. Žodžių rinkimas sustojo. Prof. J.Balčikonis kiekvienoje parapijoje turėjo po du tris žmones, kurie užrašinėjo žodžius. Šį darbą mielai dirbo kunigai, klierikai. Kalbinu ir dabar juos tai daryti, bet nesutinka. Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriuje iš dvylikos žmonių liko tik du. Taigi žodžių rinkimas sustojo. Nebėra ugnelės juos rinkti.

Esate tikintis žmogus, sekmadieniais lankote bažnyčią, dalyvaujate šv. Mišiose, klausotės pamokslų. Ar pastebite jūsų ausiai nemalonius, netaisyklingai tariamus kunigų žodžius?

Kunigų kalba pagerėjo. Tačiau išlieka pareiga artinti žmones prie savo kalbos. Kartą bažnyčioje jaunas kunigas sako: „Dabar kontempliuokime“. Senutė manęs klausia: „Tai ką dabar reikės daryti?“ „Susikaupti“, – atsakiau. „Tai tegul taip ir sako“, – ji jau žinojo, ką daryti. Labai nemalonu iš kunigo lūpų girdėti netaisyklingą lietuvišką kalbą: „kad“ vartojimą su bendratimi, o ne su tariamąja nuosaka, „tikėti į Dievą“, o ne „tikėti Dievą“ ir t.t.

Dabar dažniausiai lankausi Vilniaus Arkikatedroje. Man patinka kun. Ričardo Doveikos pamokslai, jo gražus lietuviškas žodis.

Kita vertus, dvasininko žodis turėtų būti ne piktas, o geras. Gyvenimo nemalonumų iškamuoti žmonės į bažnyčią ateina ieškoti dvasinės atgaivos, nusiraminimo, vilties. Bažnyčia – didelės vertės, kultūros ir dvasingumo vieta. Iš čia turėtų sklisti gėris, kultūra, susirūpinimas tautos reikalais. Norėtųsi, kad kunigai būtų atsidėję savo darbui, be pykčio, be šaltumo.

Esate Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Kaip vertinate šios institucijos veiklą?

Teka tarsi požeminė srovė. Tai nėra galinga, visiems matoma srovė. Kalbos dalykų pozicijos nematyti.

Ar skaitote grožinę prozą? Jeigu taip, kurių rašytojų kalba jums gražiausia? Kurių rašytojų kūriniai jums labiausiai patinka?

Taip, skaitau. Labai patinka R.Granausko kūryba. Taip pat J.Mikelinsko, V.Juknaitės, V.Bubnio, M.Martinaičio. Jaunuosius sunku suprasti, ką jie nori pasakyti.

Parašėte knygą apie prof. Juozą Balčikonį. Ji išleista sovietmečiu. Be abejo, tuomet cenzūros varžtai buvo kietai suveržti, ne viską, ką nori, buvo galima parašyti. Prof. J.Balčikonis buvo ne tik jūsų Mokytojas studijuojant Vilniaus universitete, bet ir mylimas profesorius, artimas žmogus. Ką norėjote apie jį parašyti, bet sovietmečiu negalėjote?

Apie prof. J.Balčikonį norėčiau parašyti knygą be nutylėjimų. 1959 metais Vilniaus universiteto partinė organizacija pasmerkė jį, kaltino, kad ne taip moko studentus, kad jo paskaitoms trūksta idėjiškumo. Tuometinis rektorius Jonas Kubilius siūlė jam rašyti paskaitos tekstus, nunešti juos partorgui. Jeigu šis leis, tada eiti į auditoriją pas studentus. Žinoma, su tokiu pasiūlymu prof. J.Balčikonis negalėjo sutikti. Nebūtų sutikęs joks save gerbiantis profesorius. Ką tas partorgas, nebūdamas kalbininku, galėjo profesoriui pasakyti? Tuomet partinės organizacijos susirinkimas vienbalsiai nutarė prof. J.Balčikonį išvaryti į pensiją. Balsuojant susilaikė tik viena Elena Grinaveckienė. Aplankydavau profesorių, jau nebedirbantį universitete. Niekas nebenorėjo spausdinti jo straipsnių, iškeliančių lietuvių kalbos grožį, saugančių kalbą nuo svetimybių, tuomet besiskverbiančių rusicizmų. „Gerai, kad turiu pasakas“, – sakydavo. Jas vertė, redagavo.

Prof. J.Balčikonis dabar yra nepelnytai užmirštas. 1930-1952 metais jis buvo didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius; su talkininkais sukaupė dviejų milijonų lapelių žodyno kartoteką, pats užrašė dešimtis tūkstančių žodžių ir sakinių iš gyvosios kalbos, tautosakos. Jis suredagavo „Lietuvių kalbos žodyno“ I (1941) ir II (1947) tomus. Juose žodis „Dievas“ rašomas didžiąja raide, yra posakių: „Tėvai buvo dori žmonės, o vaikai bolševikai“. Žinoma, sovietmečiu „Lietuvių kalbos žodynas“ pradėtas leisti nuo I tomo. Autoriai dabar taip ir nurodo „Lietuvių kalbos žodynas I-XX, Vilnius. 1968-2002“. Tarsi anų pirmųjų dviejų tomų nebūtų buvę.

Lietuvių kalbos teršalai žeidžia ne tik profesionalių kalbininkų ausį. Jūs primenate Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos žodžius, kadaise pasakytus prof. J.Balčikoniui: „Kai paprastas žmogus ne taip pasako – nieko, kai valdžios žmogus – varo nutautinimo darbą“. Taigi tą nutautinimo darbą dabar varo Seimo nariai, ministrai, jų pavaduotojai ir visi, kurie nekreipia jokio dėmesio savo viešai sakomiems žodžiams. Tad kas eis gaivinti nusmukdytą lietuvių kalbą?

Už savo kalbą kalnu turi stoti inteligentai. Nuo pat XIX amžiaus iki sovietinės okupacijos jie keitė skolinius, ieškojo atitikmenų. Pirmiausia kiekvienas turi susirūpinti savo kalbos taisyklingumu, nesidrovėti pataisyti pašnekovų kalbą, vengti tarptautinių žodžių, vietoje jų vartoti lietuviškus. Nebėkime nuo savo kalbos.

Esate ilgametis „XXI amžiaus“ skaitytojas ir rėmėjas. Kaip vertinate šį laikraštį?

Laikraštis neblogas, tik man nepatinka per aštrios politinės apžvalgos.

Dėkojame už pokalbį. Linkime geros sveikatos, Dievo palaimos, gerų, ramių laikų, kad galėtumėte įgyvendinti visus savo sumanymus.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2006 „XXI amžius“