Atnaujintas 2006 liepos 5 d.
Nr.51
(1451)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Boružių suolelis – meilei

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

...Kai saulužė šviečia,
Aš į ją nežiūriu,
Nes mana širdelė
Savą Saulę turi...

        (iš Valdemaro Karulio padainuotos palangiškių,
Sermiesčio vaikinų gitaristų, sovietinių laikų dainos)

Kilniasielė, pasiaukojanti, gėlėtoji, o kai kada net ir „dilgėlėtoji“ tikroji meilė yra tyli, kaip nuostabiai, muzikaliai kvepiantis jazminų žydėjimas „pabiručiuose“, Palangoje, netoli jūros. Gerumas nesigarsina tuštybe anei pinigais, jis palaimingai apglėbia saulėžaidos besiilginčią ir varganiausiais drabužiais vilkinčią sielą, angelų rankos įduoda sparnus net ir ligoniui, tarsi stabtelėjusiam ant būties ir nebūties slenksčio... Meilės apraiškų mūsų kasdienybėje – daug. Tad keista, kai kolegos, deja, pseudožurnalistai, ypač „amoraliosios žurnalistikos“ atstovai, „tualetiniai žvaigždūnai“, bando (ne už dyką!) įpiršti, jog nėra Lietuvoje nei meilės, nei mylinčių kūrėjų, vienas kitam gyvenimais atsidavusių sutuoktinių, tik... „bardakas, o bardake – gaisras“.

„Dramatink savo tekstus, kitaip nespausdinsim ir liksi neėdęs“, – atvirai ciniškai patarė vieno uostamiesčio laikraštėlio redaktoriaus pavaduotojas G.A. 2001 metais. „Jeigu dar pamatysim „gražius“ G.G. tekstus – pats savo rankomis nuplėšiu iš paruošto numerio, ir jų vieton „įmesiu“ pornografines nuotraukas“, – tų pačių metų pavasarį pareiškė ir kito dienraščio dabartinis vyriausiasis. Daug šunelių „aplojo“ mano plunksną nuo 1961-ųjų, daug cenzorių grasino uždrausti rašyti, bet... Atleiskite: prieš raudonuosius „tualetus“ „klaupiausi“ tik po labai didelių, nedovanotinai pačiam sau nesaikingų vaišių, kol galutinai išblaivėjau ir supratau, kad privalu būti ne su „sotaus lovio patriotais“, o tik su savaisiais „mažojo skruzdėlyno galiūnais“, kurių pusėje – nors ir nedaug pinigų, bet daugiau saulėtos meilės ir neperkamos tiesos. Todėl niekaip nesudramatinama tai, kas išties švaru, tikra, kilnu, nes gyvenime telpa visa dvylikos mėnesių spalvodara – ir birželis, ir lapkritis turi savų spalvų, ir jų, taip pat garbingo žmogaus idealų garbingai gyvenančiam lietuviui parduoti nevalia.

Sunku fakelams švytuliuoti tarp „fekalijų“, kurios net tautos garbę ir ateitį veža parduoti „kniaziui“ į šalį, kuri daugybę dešimtmečių žudė lietuvius. Kubilinskų ir „durnalaivio“ metraštininkų apstu ir dabar, bet tai – nebe žurnalistika, o „zulusiška“, agresyvi, bemeilė ir besąžinė dvasinė prostitucija.

...Kur tu, meile? Ji – šalia, vos per metrą nuo manęs, mylinčių mūsų namų kūrėja, ponia be tarnų, sąžiningumui, teisybei mane ir vaikus jau 35 metus įkvepianti žmona Vlada Marija, saulėtoji aukštaitė, prieš kurią nublanksta net visi visų metų „Teleloto“ prizai. Esu laimingas, jog Viešpats skyrė tokią nuostabią likimo draugę.

Meilės ir gėrio apraiškos – ir per du šimtus metrų nuo mano rašomojo stalo, ant kurio gimsta šios teksto eilutės. Visos mylinčios širdys turi savą saulę. Saulėtekio take, trečiuoju numeriu paženklintame name, gyvena, galingų meilės sparnų skraidinama, Irenos ir Viliaus Bučių šeima.

Spalvingi likimai!

Šį (kaip ir prieš tai keletą!) pavasarį Vilius bajoriškai oriai ir laisvai dažė priešais jų daugiabutį esantį suoliuką, į sniego spalvą pažerdamas keletą spalvotų boružėlių. Tos „dievo karvytės“ sušildo kiekvieno praeivio širdį: „Kam tai skirta?“ – teiraujasi palangiškiai ir vasarotojai. Prieš daug dešimtmečių baigusio Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, buvusio Palangos prekybos valdybos reklamos biuro viršininko, aistringo Lietuvos patrioto V.Bučio Boružių suolelis yra skirtas jo žmonai Irenai, didžiajai gyvenimo meilei, sūnų Arūno ir Giedriaus mamai, kurią lyg žaibai išgąsdino net trys insultai. Patys medikai nebetikėjo Irenos gyvenimo „atvelykiu“, o vyras tikėjo ir šventai tebetiki, garbė jam už tai.

V.Bučys slaugo mylimą moterį, jo atsidavimas sugrąžino šypseną Irenos lūpoms ir skruostams. Ją vyras atneša ir iki Boružių suolelio, kad ji galėtų gėrėtis birželiu ir alyvų kvapais Saulėtelio take – gyvenime.

„Ar gali būti kitaip? Jeigu mudu prisiekėme Dievui prie altoriaus, aš neturiu teisės dvejoti meile, nes... „Mylėk savo artimą, kaip pats save“, – tvirtai laikosi savo įsitikinimų kaimynas Vilius. Jo tėvelis – Liudvikas Bučys (1903-1993), buvęs Nepriklausomos Lietuvos pasienio tarnautojas, padėjo Lietuvos saugumui išaiškinti rengiamą hitlerininkų sąmokslą Klaipėdos krašte, net dirbo pasienio policijos poste, buvusiame Lietuvos karo laive „Antanas Smetona“. Meilė prikelia gyvenimui iš ligų patalo, ji atleidžia paklydėliui, kuria šeimas, ji...

Iš Šv. Antano atlaidų, vykusių Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M.Marijos bažnyčioje birželio 11-ąją, į Palangą parsivežiau šias meilei skirtas eilutes:

Šitiek

Dangaus

Amžinumo –

Ar man,

Ar mums,

Dieve?

Šitiek

Mylinčių

Širdžių,

Žingsnių

Ir žvilgsnių

Dangaus

Vyzdžiais, –

Ačiū Tau,

Dieve!

Laisvaminčiai

Balandžiai

Iš kunigų rankų,

Virš šventoriaus

Klevų

Nusivejantys

Mūsų

Amžinąjį

Gyvenimą, –

Su Viltimi

Prisikelti

Žydint

Vėl meilei.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija