|
Ar pramogaujame kaip europiečiai?
Juozas Papartis
Tokia antrašte žurnale Veidas (gegužės 4 d., Nr. 18) buvo išspausdintas Ingridos Mačėnės rašinys.
Tą dieną Vilniuje kaip tik rinkosi būrys įvairių Europos valstybių vadovų, atvyko ir Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas, o tos dienos Veido leidėjai pasirūpino šiam reikalui skirti net 36 puslapius, net aštuoniems įvairių temų rašiniams. Taigi lietuvių žurnalas tinkamai pasitiko Europos vadovus.
Jau pati I.Mačėnės antraštė sako, kad mėginama pažvelgti, ar Lietuvos gyventojai pramogaudami panašūs į kitų Europos valstybių gyventojus. O gal skiriasi? Ką autorė yra mačiusi Lietuvoje ir Europoje?
Perskaitęs straipsnį supratau, kad autorė statistiškai buvo sužinojusi, kiek europiečių, tai yra kitų Europos Sąjungos gyventojų, lanko kiną, koncertus ir spektaklius ir kiek Lietuvos gyventojų lanko tuos pačius renginius.
Šitokius renginius rengti ir paprasta, ir kartu sunku. Visiems jiems pirmiausia reikia turėti atitinkamas patalpas, taip pat tam tikros technikos ir, žinoma, kūrybos bei kūrybos vykdytojų aktorių, muzikantų, kartais net šokėjų. Taip pat reikia ir rengėjų šių renginių mėgėjų, net bilietų pardavinėtojų, tikrintojų ir drabužinių darbuotojų. Patiems tų įstaigų darbuotojams dažniausiai jų kasdieninis darbas, pavyzdžiui, kasoje pardavinėti bilietus, prie durų sutikti lankytojus, aprengti atlikėjus ar prižiūrėti techniką tai vis paprasčiausia darbo kasdienybė.
O kaip jaučiasi lankytojai?
Nežinau, kaip elgiasi ir supranta lankytojai. Nežinau, kaip elgiasi kitų Europos šalių gyventojai, o kaip supranta muziką, teatrą, kiną Lietuvos gyventojai, galiu spręsti iš savo patirties.
Šiuolaikinio teatro aš nelankau ne dėl to, kad aš nemėgčiau teatro, o todėl, kad šiuolaikinis lietuvių teatras dažniausiai yra atlikėjų išdaigavimas ir toks išdaigavimas, kad žiūrovui jis kelia ne tik nepriimtiną nuostabą, bet tiesiog pasipiktinimą. Protingas žmogus jokiu būdu nepasakys, kad jam buvo malonu pamatyti šiuolaikiniame Lietuvos teatre spektaklį. Net užsienio žiūrovai, kaip kartais praneša spauda, nušvilpia mūsų išgirtuosius modernius spektaklius. Anksčiau aš lankydavau visus Lietuvos teatrus. Gal tik Marijampolės teatre nebuvau nė karto. Ir Lietuvos teatruose visada matydavau žiūrovų pilnas sales. Dabar yra kitas vaizdas. Ir tai yra todėl, kad jau prieš keliolika metų pastebėjau, jog scenos aktoriai scenoje gyvena sau, o ne žiūrovams. Ir gyvena ne romantiškai ar simboliškai, o gana uždarai ar net vulgariai. Ar eiti žiūrėti spektaklio, kur scenoje pamatysi aktorių, kuris lyg paklydęs, lyg pamišęs ir rūpinasi tik savo dažnai labai nejaukia laikysena?
Bet iš kur aš žinau, jei nelankau dabartinio teatro?
Spektakliai rodomi ir per televiziją, ir jei kada pradžią pamatau, tai greitai išjungiu, nes šiandieninė vaidyba dažniausiai būna nepriimtina, jei scenoje nori pamatyti vaizdų, padedančių atsigaivinti savo per darbo dieną pavargusią dvasią.
Nuo mažų dienų mėgau dainuoti, mokiausi groti net keliais instrumentais. Sulaukęs dvidešimties metų pamėgau simfoninę muziką, jos ir tebesiklausau. Bet simfoninę, o ne laukinį džiazą ar dar svetimesnių šalių muziką. Manau, kad ta muzika, kurią mes šiandien beveik visą laiką girdime per radiją ar televiziją, nieko bendra neturi su lietuviška muzika, daina, viena gražiausių pasaulio dainų. Tad ar verta bukinti savo lietuvišką dainos pomėgį kokiame nors šiuolaikiniame koncerte? Tiesa, muzikos mokyklose, konservatorijoje jaunuoliai išmoksta gražios ne tik lietuviškos, bet ir pasaulinės muzikos. Tai kodėl jiems lankytis ten, kur grožio nėra?
Tik kyla klausimas, kodėl kartais ir pagyvenę Lietuvos aktoriai, dainininkai išdaigauja, pamėgdžiodami juodaodžius ar kokių nors kitų tolimų kraštų muziką, nieko bendra neturinčią su paprasta lietuvių vadinamąja liaudies, o iš tikrųjų tautos muzika.
Lietuviai moka džiaugtis ir savo tautine muzika. Prisiminkime kas penkeri metai vykstančias didžiąsias Dainų šventes. Šitokių gausių ir muzikalių dainų švenčių nesugeba surengti nė viena kita tauta, išskyrus mūsų kaimynus latvius ir estus. Tokioms šventėms ištisus ketverius metus rengiasi visa tauta. O kiek klausytojų susirenka į Dainų šventę Vilniaus Vingio parke! Ar gali kas nors visame pasaulyje bent iš dalies prilygti lietuvių tautos Dainų šventėms?
Taigi europiečiai ne pramogauja, kaip sako I.Mačėnė, o tik kur nors sėdi ir žiūri, kaip būreliai mėgėjų mėgina juos linksminti.
Lietuviai gausiai pramogauja ir kituose savo tautiečių renginiuose: per Užgavėnes, Jonines. Atmintinas ir Velyknaktis ar Vėlinių diena. Kadaise buvo ir vasaros bei rudens dienų pabaigtuvės, kurias rengdavo kiekvienas ūkininkas.
Šiandien gal visa prapuolė, tik ant lauko pliko... Ne, neprapuolė, dar yra!
© 2006 XXI amžius
|