|
Susidomėjimas prokuroro praeitimi
Tėvynės sąjungos frakcija Seime sunerimo sužinojusi, kad vienas Generalinės prokuratūros prokurorų praeityje galėjo dirbti represinės sovietų struktūros KGB tardytoju. Parlamentarai praėjusią savaitę dėl šio fakto kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri patvirtino, kad Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Stepučinsko tarnyba tardytoju SSRS valstybės saugumo komitete prokuratūrai buvo žinoma.
Pasak Generalinės prokuratūros, prieš septynerius metus A.Stepučinskas pats kreipėsi į tuometinį generalinį prokurorą Kazį Pėdnyčią prašydamas įvertinti jo buvusią tarnybą SSRS valstybės saugumo komitete. Pranešime A.Stepučinskas nurodė, kad jis tardytoju dirbęs, tačiau tyrė tik kriminalines bylas. Konservatoriai teiravosi generalinio prokuroro, ar A.Stepučinskas yra buvęs SSRS KGB tardytojas, kokias bylas jis tyrė tarnaudamas KGB ir ar tada tardė kuriuos nors būsimuosius Kovo 11-osios Akto signatarus, kodėl tuo atveju, skirtingai nuo kai kurių kitų asmenų, Stepučinskas nebuvo atleistas iš tarnybos Generalinėje prokuratūroje vykdant Lietuvos Respublikos įstatymą dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos, t. y. kokiu įstatyminiu pagrindu jis liko Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje.
K.Pėdnyčia 1999 m. sausio 4 d. raštu yra kreipęsis į tuometinį Valstybės saugumo departamento direktorių Mečį Laurinkų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovę Dalią Kuodytę. Iš šių institucijų vadovų tų pačių metų lapkričio 15 dieną buvo gauta bendra išvada, kurioje konstatuota, kad A.Stepučinskui netaikomi įstatymo Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos numatyti apribojimai, todėl jam leista dirbti valstybės tarnyboje.
Pasak Generalinės prokuratūros, A.Stepučinskas buvo vienas pirmųjų 1990 metais savanoriškai iš SSRS valstybės saugumo komiteto pasitraukusių darbuotojų. Minėtas prokuroras pavyzdingai atliko savo tiek prokuroro, tiek administratoriaus pareigas - be kitų, ištyrė ir perdavė teismui labai didelės apimties ir sudėtingas Panevėžio Tulpinių, Alytaus Baublių, Šiaulių Princų ir Klaipėdos Gaidjurgių baudžiamąsias bylas. Prokuroras A.Stepučinskas prisidėjo tiriant 1991 m. sausio-rugpjūčio mėnesių įvykius, tardė omonininkus.
Tačiau, redakcijos žiniomis, yra nepaneigiamų įrodymų, kad A.Stepučinskas sovietinės okupacijos metais dirbdamas KGB užsiiminėjo politinėmis bylomis, darydavo kratas ieškant nelegalios tautinės ir religinės spaudos, vadovaudamas kratoms, tardydamas suimtuosius, vadinamuosius liudytojus ar įtariamuosius. Pažymėtina, kad A.Stepučinsko darytos kratos vyko jau perestroikos metais. Apie jo darytas kratas ir tardymus pranešdavo ir tada pogrindyje leista LKB kronika. Pavyzdžiui, Kronikoje (Nr. 71, išleista 1986 metų rugpjūtį) pranešama, kad 1986 metų gegužę Vilniaus KGB būstinėje A.Stepučinskas tardė A. ir D.Kelmelius klausinėdamas apie Vilkaviškyje kratos metu pas juos paimtus daiktus (tai buvo įvairūs rankraščiai ir knygos religine bei tautine tematika). Kronika (Nr. 73, 1987 m. kovo 19 d.) pranešė, kad A.Stepučinskas 1986 m. lapkričio 4 d. tardė suimto A.Patacko žmoną N.Patackienę klausinėdamas apie vyro religines ir politines pažiūras, apie jam priskiriamus nelegalius leidinius Ethos ir Lietuvos ateitis.
O 1987 m. sausio 12 d. A.Stepučinskas informavo N.Patackienę, kad A.Patacko byla dėl pogrindžio leidinio Lietuvos ateitis (Nr.6) redagavimo jau užbaigta ir perduota teismui. A.Stepučinskui priklauso net turbūt paskutinieji Sovietų Sąjungoje tardymai: 1987 m. kovo 18 d. Vilniaus KGB pastate jis tardė dėl Vilkaviškio bylos iš Kybartų iškviestą O.Šarakauskaitę klausinėdamas apie pogrindžio leidinių platinimą ir dauginimą, apie O.Kavaliauskaitės bute paimtus daiktus, reikalavo pasakyti įvairiausias smulkmenas apie nužudyto kun. J.Zdebskio laidotuves ir metines: kas dalyvavo, kas sakė pamokslus, kalbas (netgi paėmė tardomosios pirštų atspaudus), kitą dieną jis tardė O.Kavaliauskaitę klausimai buvo beveik tie patys (apie tai informavo Kronika, Nr. 74, liepos 12 d.), o dar vėliau, 1987 m. rugsėjo 8 d., vadovaujant Vilniaus saugumiečiams A.Stepučinskui ir V.Baumilai buvo padarytos kratos pas Kybartuose gyvenančias O.Šarakauskaitę, B.Briliūtę, O.Kavaliauskaitę paimta rašomoji mašinėlė, keletas knygų (grynai religinio turinio) ir kita (Kronika, Nr. 75, 1987 m. lapkričio 1 d.). Akivaizdu, kad A.Stepučinsko darbas buvo susijęs ne su kriminalinėmis, o politinėmis bylomis.
Praėjusią savaitę per Lietuvos televiziją kalbėjęs Genocido ir rezistencijos centro atstovas, Specialių tyrimų skyriaus vedėjas V.Norvidas aiškino, kad pažymą apie A.Stepučinsko veiklą jis parengęs teisingai. Tačiau aiškiai matyti, kad pažymą apie A.Stepučinsko darbų kryptį KGB V.Norvidas yra parengęs klaidingai, tikriausiai netgi sąmoningai. Tas nelabai ir stebina, nes prieš keletą metų žiniasklaidoje buvo atskleisti faktai apie Norvido dviprasmiškus darbus tame skyriuje ir apskritai apie jo nepatikimumą.
Per visą prokuratūroje darbo laiką A.Stepučinskas skatintas 18 kartų, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, policijos Angelo Sargo žvaigžde, už nuopelnus jam įteiktas vardinis ginklas.
XXI
© 2006 XXI amžius
|