Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Likę gyvi žmonių atmintyje

Petras KATINAS

Nepriklausomybės Akto signataras S.Banaitis tarp artimųjų. Iš kairės priekyje: Danutė, Giedrutė (būsimoji kompozitorė Giedra Gudauskienė) ir Salytė Nasvytytės, sėdi J.Pranaitytė, M.Banaitienė, S.Banaitis, S.Nasvytienė, M.Nasvytis; stovi: K.V.Banaitis, J.Banaitis, I.Banaitienė, J.Banaitienė, V.Banaitis, B.Banaitis (1923 m.)

Jeigu rūbai suplyšo – susilopykit,

jeigu batai prakiuro – pasitaisykit,

bet Lietuvai niekada pinigų nepagailėkit.

Saliamonas Banaitis,

Vasario 16-osios Akto signataras

Sintautuose (Šakių r.) lankėsi didelė grupė Kauno kultūros keliautojų klubo „Atžalynas“ narių. Šio klubo vadovo Česlovo Mažeikos ir jo nenuilstančios žmonos Laimos iniciatyva, „Atžalynas“ pasirengęs aplankyti visų Vasario 16-osios Akto signatarų gimtines, jų amžinojo poilsio vietas bei kitas su jų gyvenimu susijusias vietoves. Jie ne tik lanko visiems Lietuvos patriotams brangias vietas, bet ir tvarko aplinką, sodina gėles, uždega žvakeles. O L.Mažeikienė visada parengia išsamius pranešimus apie tų žmonių pasiaukojimą ir jų indėlį, kad Lietuva ir po daugelio okupacijos metų nepražuvo.

Šį kartą „Atžalyno“ vadovų, o ypač Šakių mokytojos Marijos Puodžiukaitienės iniciatyva, kuriai labai pritarė ir jaunasis Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas, vietiniai inteligentai ir ūkininkai, kuriems brangus signataro atminimas, surengė Sintautuose S.Banaičio 140–ųjų gimimo metinių minėjimą. Sintautų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, o po jų seniūnijos salėje surengta konferencija S.Banaičio ir kitų žymiausių Sintautų kraštiečių nuopelnams Lietuvai priminti. Beje, seniūnas K.Birbilas sakė, kad dar niekada seniūnijos salėje nebuvo susirinkę tiek daug žmonių, kaip šį kartą.

Iš Sintautų parapijos kilę net du Vasario 16-osios Akto signatarai – Saliamonas Banaitis ir Jonas Vailokaitis. Abu juos pakrikštijo 35-erius metus Sintautų klebonu buvęs didelis Lietuvos patriotas, knygnešių globėjas ir vyskupo M.Valančiaus blaivystės idėjų propaguotojas kun. Juozas Vasiukevičius, kurio palaikai irgi ilsisi Sintautų kapinėse. Kun. J.Vaisiukevičius buvo kito žymaus kunigo ir rašytojo, vieno žymiausių XIX amžiaus Sūduvos švietėjų Antano Tatarės bičiulis ir bendramintis. Kai po 1863 metų sukilimo kun. A.Tatarė buvo ištremtas į Penzos guberniją, vyskupui M.Valančiui prašant Sintautų klebonu 1864-aisiais buvo paskirtas kun. J.Vasiukevičius. Be šių dviejų signatarų, kunigas pakrikštijo dar nemažai žmonių, įėjusių į Lietuvos istoriją. Tai būsimasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, būsimasis skulptorius Antanas Juraitis, būsimieji poetai Pranas Vaičaitis ir Edmundas Steponatis, daugelis būsimų mokytojų, knygnešių ir tautos švietėjų, kurių buvo labai gausu zanavykų žemėje. Šių ir kitų iškiliųjų zanavykų atminimu nuo pat ankstyvos jaunystės rūpinosi nepaprasto darbštumo ir energijos mokytoja Marija Puodžiukaitienė. Dar niūriais 1954 metais ji padėjo rinkti medžiagą būsimajam poeto P.Vaičaičio muziejui. Tai jos dėka užrašyta daug atsiminimų apie signatarą S.Banaitį, ir ta medžiaga saugoma mokyklos muziejuje.

S.Banaičio 140-ųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo signataro giminaitė kaunietė istorijos mokytoja Liucija Butkienė. Ji dabar renka medžiagą apie tuos pastatus Kaune ar jų buvimo vietas, kuriuose S.Banaitis Pirmojo pasaulinio karo metais įsteigė ne tik lietuvišką gimnaziją, bet ir dvylika pradžios mokyklų. Tai buvo žygdarbis, kaip ir pirmosios lietuviškos spaustuvės įkūrimas Kaune 1905 metais. S.Banaitį visai pagrįstai galima vadinti ir vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Tai jis 1918-aisiais iš Šakių apylinkių surinko daugiau kaip 120 savanorių, su kuriais atžygiavo į Kauną. Tai buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės branduolių. Šį savanorių būrį S.Banaitis netrumpą laiką išlaikė savo lėšomis.

Visą savo gyvenimą S.Banaitis skyrė nepriklausomos Lietuvos valstybei atkurti. Iš pradžių jis tą valstybę įsivaizdavo kaip bendrą lietuvių, gudų, iš dalies ukrainiečių Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Nors tikslių duomenų nėra, bet, daugelio istorikų nuomone, S.Banaitis 1918-aisiais organizavo iniciatyvinę grupę, kuri 1915 m. gruodžio 13 d. parengė ir lietuvių, baltarusių, žydų ir rusų kalbomis paskelbė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konferencijos Laikinosios tarybos atsišaukimą. Tai išties įdomus dokumentas, kuriame raginama atkurti DLK ir pabrėžiama „visiška teisių garantija visoms tautoms, tame krašte gyvenančioms“. Atsišaukimas užbaigiamas žodžiais: „Tuo tikslu susitelkusieji konferencijon jos nariai šaukiasi į visas tautas, visus luomus, visas esamas organizacijas ir visus krašto piliečius, idant jei, atsiminę visą šios didelės istorijos valandos svarbumą, pamiršę pritirtas nuoskaudas, metę šalin prietarus ir nepasitikėjimą, dėlei bendrosios tėvynės labo dėtųs Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijon“.

Įdomu, kad okupuotos Lietuvos enciklopedijos leidiniai - „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ir „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ – nė žodeliu nepamini S.Banaičio. Ne kaip Vasario 16-osios signataro, o bent jau kaip didelio švietėjo, lietuviško spaudos leidėjo, mokyklų kūrėjo. Šiose „tarybinėse“ enciklopedijose kukliai minimas tiktai S.Banaičio sūnus kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis (1896-1963), Kauno konservatorijos direktorius. Apie kitus S.Banaičio vaikus, kurie irgi buvo žymūs žmonės, – nė žodžio. Užtat paminėtas visas pulkas „revoliucinio judėjimo“ veikėjų, nešiojusių Banaičių pavardes, kurių vienintelis nuopelnas buvo uolus tarnavimas Maskvos bolševikams.

Kaip vietiniai kolaborantai norėjo visiškai ištrinti iš žmonių atminties signataro S.Banaičio atminimą rodo tai, jog ne stalininio teroro laikotarpiu, o jau brežnevinės stagnacijos metais Šakių valdžios įsakymu buvo suskaldyti netgi S.Banaičio sodybos pastatų akmenys, užverstas šulinys ir nepalikta nieko. Dabar toje vietoje vietinių patriotų iniciatyva pastatytas paminklinis akmuo.

© 2006 „XXI amžius“