Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prievartos eskalavimas negali nešti taikos Artimiesiems Rytams

Mindaugas BUIKA

Po Izraelio karinės aviacijos bombardavimų ištisi Libano miestų kvartalai virto griuvėsiais

Popiežius remia G8 nuostatas dėl konflikto sprendimo

Kaip paprastai, paaštrėjus permanentinei krizei Šventojoje Žemėje ir Artimuosiuose Rytuose po radikalios musulmonų šiitų „Hizbollah“ grupės išprovokuotos prievartos Izraelio kariuomenei pradėjus operaciją Libane, popiežius Benediktas XVI, Šventasis Sostas ir vietinių Bažnyčių hierarchai paragino melstis už taiką ir imtis aktyvių diplomatinių pastangų, kad būtų sustabdyta konflikto eskalacija. Štai ir praėjusį sekmadienį su Šventojo Tėvo paskata daugelyje pasaulio vyskupijų ir parapijų buvo meldžiamasi ar net pasninkaujama „už taiką Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose“, kad abi konflikto pusės neatidėliotinai sustabdytų kovas, kurių aukomis daugiausia tapo civiliai gyventojai.

Minėtame pareiškime, Vatikane paskelbtame liepos 20 dieną, taip pat kviečiama sudaryti vadinamuosius „koridorius“, kuriais gausius pabėgėlius pasiektų reikalinga humanitarinė pagalba. Reikalaujama pradėti „išmintingas ir atsakingas derybas, kad regione būtų ištaisyta neteisingumu persmelkta padėtis“. Šventasis Sostas pabrėžia, jog turi būti gerbiamas Libano integralumas ir suverenumas, Izraelio valstybės teisė gyventi saugiai ir taikiai, taip pat palestiniečių teisė turėti „laisvą ir nepriklausomą tėvynę“. „Visai žmonijai prašydamas Dievo meilės jėgos, raginu visus melstis, kad mylimieji Artimųjų Rytų gyventojai sugebėtų atsisakyti ginkluotų susirėmimų kelio ir drąsiu dialogu kurtų teisingą ir nuolatinę taiką, - kalbėjo Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį, liepos 23 dieną, per jo vadovautas Maldos už taiką apeigas. – Maldauju Dievą, kad kuo greičiau išsipildytų to regiono žmonių taikos troškimas. Taip pat dar kartą raginu humanitarines organizacijas solidariai padėti tiems kenčiantiems žmonėms“.

Kiek anksčiau popiežius Benediktas XVI, kuris šiuo metu atostogauja Italijos šiauriniame Lekombo kalnų kurorte, susitikimuose su tikinčiaisiais bei žurnalistais pasmerkė tiek „Hizbollah“ teroristinį išpuolį pagrobiant izraeliečių karius, tiek ir neproporcingai galingą Izraelio karinių pajėgų atsaką, kai per bombardavimus buvo sunaikinta Libano infrastruktūra ir žuvo šimtai taikių gyventojų. „Nei teroristiniai išpuoliai, nei atsakomieji smūgiai, ypač kada jie turi tragiškų pasekmių civiliams gyventojams, negali būti pateisinti, – sakė Popiežius. – Skaudus patyrimas rodo, kad einant šiuo keliu negalima pasiekti pozityvių rezultatų“.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad jis „visiškai pritaria G8 komunikatui“, kurį paskelbė aštuonių didžiųjų valstybių vadovai liepos 17 dieną baigdami savo susitikimą Rusijos mieste Sankt Peterburge. Šioje deklaracijoje teigiama, jog už regiono destabilizaciją yra atsakingos „ekstremistinės jėgos“, tai yra palestiniečių Gazos zonoje veikiantys „Hamas“ grupuotės būriai, birželio pabaigoje pradėję raketų išpuolį prieš Izraelio teritoriją ir pagrobę izraeliečių karį, bei minėta „Hizbollah“ grupė, surengusi išpuolį iš Libano liepos viduryje. Taip Izraelis atsidūrė tarsi prieš du frontus, - šalies šiaurėje ir pietuose, - kurių pavojingumas akivaizdus, ypač žinant, kad tiek „Hamas“, turinti centrą Sirijoje, tiek Irano dosniai remiamas „Hizbollah“ oficialiai nepripažįsta Izraelio valstybės egzistavimo teisėtumo ir siekia ją sunaikinti.

Primenamos neįgyvendintos Jungtinių Tautų rezoliucijos

„Šiems ekstremistiniams elementams ir tiems, kurie juos remia, negali būti leista panardinti Artimuosius Rytus į chaosą ir išprovokuoti platesnį konfliktą, – teigiama G8 dokumente. – Ekstremistai turi tuoj pat nutraukti savo išpuolius“. Sankt Peterburgo viršūnių susitikimo dalyviai savo kritiką nukreipė ir į Izraelį, kuris, įgyvendindamas teisę gintis, privalo „turėti omenyje savo veiksmų strategines ir humanitarines pasekmes“. Todėl Izraelis kviečiamas būti kiek įmanoma nuosaikesnis, vengti nekaltų civilių aukų ir infrastruktūros naikinimo.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas, liepos 18 dieną kalbėdamas Vatikano radijui apie minėto G8 pareiškimo pozityviąsias puses, ypač pabrėžė didžiųjų valstybių „pasirengimą bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Organizacija, jog būtų įtvirtinta taika Artimuosiuose Rytuose ir konkrečiai realizuotos Libanui skirtos JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1559 bei 1680“. Minėta 2004 metų rezoliucija 1559, be kita ko, reikalauja, kad Pietų Libano teritorijoje „būtų išformuotos ir nuginkluotos visos libanietiškos ir nelibanietiškos kilmės karinės grupuotės“ ir kad čia, kaip ir visoje šalyje, kontrolę paimtų Libano valstybinė kariuomenė ir vyriausybė.

Pažymėtina, jog Izraelio premjeras Ehudas Olmertas yra pareiškęs, kad svarbiausia sąlyga dabartinio konflikto Libane „paliauboms“ būtent yra tos Jungtinių Tautų rezoliucijos įgyvendinimas. Joje kalbama apie „Hizbollah“ grupuotės išformavimą, kuri bendru Sirijos ir Irano sutarimu buvo įkurta 1982 metais kovoti su Izraelio įvykdyta Pietų Libano okupacija. („Hizbollah“ yra arabų kalbos žodžių Hizb Allah junginys, reiškiantis „Dievo partiją“. Pradžią šiam radikaliam junginiui, kuris savo ideologija vadovaujasi Irano revoliucijos lyderio ajatolos Homeinio nuostatomis, padarė pusantro tūkstančio Irano revoliucijos gvardiečių dislokavimas musulmonų šiitų apgyvendintame Bekaa slėnyje Pietų Libane.)

2000 metais Izraelio kariuomenei pasitraukus iš Pietų Libano buvo laukiama teroristiniais metodais besivadovaujančios „Hizbollah“ grupuotės veiklos nutraukimo. Tačiau, gaudama kasmetinę 100 milijonų dolerių Irano paramą bei ginkluotę, tarp jos - ir „Katiušų“ tipo raketas, galinčias pasiekti Izraelio teritorijos gilumą, ši organizacija visiškai įsitvirtino Pietų Libane, tapdama „valstybe valstybėje“ ir toliau vykdydama išpuolius prieš Izraelį. Dėl šių provokuojančių ir nelegalių veiksmų JT Saugumo Taryba neseniai, gegužės mėnesį, priėmė rezoliuciją nr.1680, dar kartą priminusią poreikį Libano vyriausybei įvesti tvarką pietinėje šalies teritorijoje, ypač kada teroristinėms struktūroms, faktiškai be jokios kontrolės, tiekiama ginkluotė iš Irano ir kurios faktiškai integruojasi į politinį gyvenimą, atitinkamai jį radikalizuodamos. („Hizbollah“ su sąjungininkais turi apie trečdalį vietų Libano parlamente ir savo ministrus šalies vyriausybėje. „Hamas“ neseniai laimėjo parlamento rinkimus Palestiniečių teritorijoje ir sudarė vyriausybę, kurią ignoruoja tarptautinė bendruomenė.)

Pavojai, reikalaujantys teroristų ir jų rėmėjų neutralizavimo

Jungtinių Valstijų nacionalinis katalikų laikraštis „Our Sunday Visitor“ liepos 19 dienos redakciniame komentare ta proga pastebi, kad Izraelis nuolat raginamas pasitraukti iš okupuotų palestiniečių (Jordano Vakarinio Kranto) ir Sirijos (Golano aukštumų) žemių prie savo iki 1967 metų turėtų valstybinių sienų, ir tik tada bus įmanoma galutinė taika Šventojoje Žemėje bei Artimuosiuose Rytuose. Tačiau kaip rodo patyrimas su Izraelio kariuomenės pasitraukimu iš Pietų Libano, jo saugumas dėl okupacijos pabaigos nepadidėjo, kol nebaudžiamai veikia tokios ekstremistinės grupuotės kaip „Hizbollah“ arba „Hamas“.

Taigi islamo džihado arba „revoliucinio teisingumo“ organizacijų bei jas remiančių režimų neutralizavimas Šventojoje Žemėje, Libane, Irane, Irake ar Sirijoje yra viena svarbiausiųjų tarptautinės bendruomenės užduočių siekiant tikro pasitikėjimo tarp Izraelio ir jo arabiškųjų kaimynų, kas yra pagrindas visaapimančiai taikai Artimųjų Rytų regione. Kardinolas R.Martinas minėtame interviu Vatikano radijui pabrėžė, kad islamo fundamentalistinių sąjūdžių, tokių kaip „Hamas“ ir „Hizbollah“, samplaika su Irano ir Sirijos valstybiniais režimais kelia dar didesnį susirūpinimą, nes „skatina ideologinę priešpriešą bei stiprią Izraelio reakciją“.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas perspėjo, jog „neatmestina branduolinio ginklo arba masyvaus naikinimo rizika, kas gali ženklinti dar vieną tragišką puslapį žmonijos istorijoje“. Kalbama apie vadinamojo globalinio karo prieš terorizmą galimą peraugimą į trečiąjį pasaulinį karą, ką teigia kai kurie ekspertai ir politiniai veikėjai. Kardinolas R.Martinas, kuris daugiau kaip du dešimtmečius buvo Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinėse Tautose, dar kartą priminė šios didžiausios tarptautinės struktūros misiją, arba pašaukimą, įtvirtinti taiką ir saugumą pasaulyje, kas ypač aktualu dabartinėje epochoje.

„Šiuolaikiniame pasaulyje nė vienas konfliktas neturėtų būti priimtas tik kaip vietinio pobūdžio dėl jo plataus žmogiškojo, politinio ir ekonominio veikimo bei galimų efektų tarptautinei taikai ir saugumui“, - sakė kardinolas R.Martinas. Tai suvokdamos valstybės ir tautos turi imtis neatidėliotino Artimųjų Rytų krizės taikaus sprendimo, teikdamos prioritetą aiškiam tarptautinės teisės nuostatų laikymuisi ir humanitarinės paramos suteikimui Artimųjų Rytų civiliams gyventojams.

Amerikiečių vyskupų paraginimai šalies vyriausybei

Didžiausią įtaką tarptautinei politikai turinčių Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupai savo kreipimesi į šalies vyriausybę irgi paragino ją su neatidėliotina sparta ir ryžtu imtis naujo konflikto Artimuosiuose Rytuose sprendimo, kad „būtų sustabdyta prievarta ir garantuotas ugnies nutraukimas“. JAV vyskupų konferencijos Tarptautinės politikos komiteto Orlando (Floridos valstija) vyskupo Tomo Venskio pasirašytame kreipimesi pabrėžiama, jog nors konfliktai Šventojoje Žemėje ir Libane yra skirtingi, tačiau turi daug panašumų. Pirmiausia dėl ekstremistinių grupių „Hamas“ ir „Hizbollah“ provokacinių veiksmų prieš Izraelio karinį personalą, už ką atsakomybė tenka ir teroristų rėmėjams Irane ir Sirijoje.

„Atrodo, yra aišku, kad šiais veiksmais siekta sumenkinti derybų perspektyvas ir išprovokuoti stiprų atsaką, kas susilpnintų dialogo, susitarimo ir pažangos galimybes, – rašo amerikiečių katalikų ganytojai. – Šie išpuoliai išprovokavo Izraelio karinį atsaką, kuris yra suprantamas pagal teisę į gynybą, tačiau kai kuriais atžvilgiais neproporcingas ir nedarantis skirtumo (tarp karinių ir civilių objektų)“. Vyskupai pabrėžia, jog jie yra palestiniečių „įsipareigoję“ draugai, suprantantys okupacijos sunkumus bei jų norą turėti savo valstybę, tačiau negali paremti teroristų vykdomų raketų išpuolių, užtaisų sprogdinimų, nukreiptų prieš civilius izraeliečius, bei kariškių grobimų. Tokie veiksmai pažeidžia civiliams taikomą imunitetą bei menkina derybų galimybes galutiniam Izraelio ir Palestinos arabų konfliktui spręsti.

Vyskupai rašo, kad taip pat yra ir izraeliečių „stiprūs draugai“ bei dalijasi jų pykčiu dėl teroristų provokacinių išpuolių, todėl reikalauja, jog „Hamas“ ir „Hizbollah“ juos nutrauktų bei „pripažintų Izraelį ir gerbtų jo saugumą“. Nors ir pripažindami Izraelio savigynos teisę, JAV vyskupai negali paremti civilių objektų ir infrastruktūros bombardavimų Libane, taip pat Gazos zonos blokados, privedusios tenykščių palestiniečių būtį prie visiškos suirimo ribos. Visų gyventojų kolektyvinis baudimas dėl teroristinių grupių veiksmų yra neteisingas ir neproduktyvus, nes skatina prievartą ir priešiškumą plačiuose visuomenės sluoksniuose, kartu atitolina ir konflikto pabaigą.

Pagaliau ganytojai pabrėžia, jog yra ir libaniečių „tvirti draugai“, tikėdami tuo, kad jų šalis gali būti „pavyzdinė“ vieta, kur taikiai sugyventų skirtingų tikybų žmonės. (Libanas yra unikali arabų valstybė, turinti gausią krikščionių bendruomenę, kuri sudaro apie 40 proc. iš šalies 4 milijonų gyventojų.) Tačiau amerikiečių vyskupai perspėja, kad dabartinis konfliktas su Izraeliu gali pakirsti trapią Libano demokratiją ir pastangas išlaisvinti šalį iš užsienio dominacijos. (Po didelių vidaus ir tarptautinių pastangų praėjusį rudenį iš Libano pasitraukė Sirijos okupacinė kariuomenė, pagal tarpvalstybinę sutartį čia dislokuota daugiau kaip 16 metų.)

JAV vyskupų konferencija kviečia šalies vyriausybę pasinaudoti turima įtaka konflikto Artimuosiuose Rytuose pusėms, kartu jungiant daugiašales pastangas, kad būtų nutrauktos provokacijos ir prievartos aktai. Siektinų derybų tikslas yra Izraelio saugumas, palestiniečių valstybės sukūrimas ir Libano tikra nepriklausomybė. Visiems turi būti aišku, jog bet kurios pusės vykdoma prievarta dėl bet kurio tikslo „negali atnešti ilgalaikės ir teisingos taikos Žemei, kurią mes vadiname Šventa“.

AP-Reuters nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“