|
Permainos be pokyčių
Petras KATINAS
Seimas, nors ir labai nedidele balsų persvara patvirtinęs naująją Vyriausybę ir jos gana deklaratyvią programą, pagaliau išsiskirstė taip ilgai lauktų atostogų. Seimo pirmininkas V.Muntianas džiaugėsi, kad dabar parlamentinė kontrolė Vyriausybei pasikeis iš esmės, nes kai kuriems komitetams vadovaus opozicijos parlamentarai. Vadovaus ar nevadovaus pamatysime. Tuo labiau jog neaišku, kas bus ta opozicija. Vis dar purkštaujantys darbiečiai, kurių frakcija kol kas dar tebeturi 29 narius, užsimojo, kad jų naujasis frakcijos vadovas J.Pinskus taptų opozicijos lyderiu. Bet ir to dar maža. J.Pinskus prabilo net apie naujo Seimo Pirmininko perrinkimą. Žinoma, tai turėtų būti darbietis. Na, gal dar koks nors paksininkas. Taigi naujajam Seimo Pirmininkui džiaugiantis, jog praėjusios parlamento sesijos metu, nepaisant visų peripetijų, skandalų Seimo kanceliarijoje, Seimo vadovo perrinkimo, Vyriausybės krizės, esą priimta daug įstatymų ir poįstatyminių aktų ir pan., dabartinio Seimo darbas tebuvo, geriausiu atveju, tik to darbo imitacija. Aišku, V.Muntianas, skaičiuodamas, kiek įstatymų buvo priimta, kas turėtų rodyti parlamentarų darbštumą, nepasakė nieko nauja. Ypač mėgo skaičiuoti tokius dalykus Č.Juršėnas. Tačiau pamirštama, koks gi buvo Seimo darbo efektyvumas, kaip įstatymų leidžiamoji institucija kontroliavo vykdomosios valdžios Vyriausybės darbą, kaip pagaliau reagavo į akivaizdžius Brazausko-Uspaskicho koalicijos veikėjų privačių ir viešųjų interesų supainiojimus. Juk faktiškai ir A.Paulauskas krito iš Seimo Pirmininko kėdės todėl, kad ėmė kalbėti apie valdančiųjų etiką bei moralę, kas bemat buvo įvertinta kaip Vyriausybės autoriteto griovimas. Taigi V.Muntianui viliantis, jog rugsėjo 10 dieną prasidėsiančioje rudens sesijoje prasidės ir griežtesnė Vyriausybės parlamentinė priežiūra ir kontrolė, vargu ar tos viltys išsipildys. Juk niekas nedraudė kontroliuoti ir anksčiau. Įvairios laikinosios komisijos buvo kuriamos tiesiog konvejeriu. Tik kas iš to? Štai Turniškių skandalą tyrusi laikinoji Seimo komisija, vadovaujama pačios uoliausios ir ištikimiausios, anot vienos profesorės, komunistinės davatkos L.Graužinienės, taip ir nedrįso įvardyti buvusio Premjero bičiulio ir Vyriausybės kanclerio Z.Kaminsko, kuris faktiškai ir tvarkė tuos nomenklatūrinio Turniškių draustinio reikalus. Turime sukurti nepakantumo atmosferą tokiems dalykams kaip nebaudžiamumas, įstatymų pažeidinėjimams bei panašiems reiškiniams, - sakė V.Muntianas. Tik kas gi sukurs tą atmosferą, jeigu daugelis seimūnų surišti viena grandine su valdančiuoju klanu?
Naujosios Vyriausybės ministrai deklaruoja, jog būsiantys atviri, tarsis netgi su opozicija svarbiausiais klausimais ir net pasivadino pasitikėjimo Vyriausybe. Tačiau koks gali būti pasitikėjimas kad ir naujuoju sveikatos apsaugos ministru R.Turčinsku, kurį visai nustekenęs tą sveikatos apsaugą jo pirmtakas Ž.Padaiga liaupsino kaip jo pradėto reikalo tęsėją. Ir kaip neliaupsinsi, juk abu išsirutuliojo iš tame pačiame lizde V.Uspaskicho padėtų kiaušinių. Ir visai nesvarbu, kad Ž.Padaiga pasiliko darbiečiu ir net ketina užimti tūnančio Rusijoje V.Uspaskicho vietą, o R.Turčinskas tapo pilietininku. Tai tiktai plunksnų persidažymas, ir daugiau nieko.
Kiek pavėlavęs Prezidentas paminėjo savo antrosios kadencijos antrųjų metų sukaktuves. Kaip ir įprasta, pasigyrė laimėjimais. Žinoma, valstybės vadovo reitingai visuomenėje gana aukšti. Jie žymiai aukštesni nei, pavyzdžiui, JAV prezidento Dž.Bušo populiarumo reitingas, siekiantis vos 36 proc. O ką jau kalbėti apie Prancūzijos prezidentą Ž.Širaką, kuriuo pasitiki mažiau nei 20 proc. piliečių! Taigi pasididžiuoti yra kuo iš tiesų. Tuo labiau žinant, kokį palikimą jis gavo iš savo pirmtako nušalintojo prezidento R.Pakso ir jo sukurtos komandos. Per Pakso-Borisovo-Šurkaus šeimininkavimo laikotarpį Prezidentūros autoritetas buvo visiškai sugriautas. Tačiau neabejojant galima pasakyti, jog, palyginti su pirmąja V.Adamkaus kadencija, Prezidento patarėjų komanda dabartinėje kadencijoje pasirodė gana prastai. Vien jau tai, kad Prezidentas bandė prastumti į ambasadorius JAV susikompromitavusį ir atsistatydinusį savo patarėją E.Bagdoną, nemažai pasako. Niekas jau nebesistebi, kai savo favoritus į šiltas vietas sodina senoji nomenklatūra, bet kai tai daro asmuo, neturėjęs nieko bendra su komunistine nomenklatūra, tai nelabai suprantama. Pagaliau, formuojant naująją G.Kirkilo pasitikėjimo Vyriausybę, Prezidentas visai tautai aiškiai pasakė, kad į tą Vyriausybę nepaklius nė vienas neskaidrus ministras. Ir ką gi matome? Vien tiktai sveikatos apsaugos ministras ką reiškia. Bet savo ataskaitoje apie dvejų metų darbą Prezidentas paminėjo daugiau negu keistą dalyką: patarė opozicijai nesikabinti prie Vyriausybės ir netrukdyti jai konstruktyviai dirbti! Tai, beje, nieko neturėtų stebinti. V.Adamkaus orientacija į vieną pusę buvo matoma ir pirmojoje, ir dabartinėje jo kadencijoje. Pagaliau kaipgi galėjo atsitikti, kad Valstybės dieną, liepos 6-ąją, Vyčio kryžiaus ordino medaliu už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas kadrinis KGB karininkas, dabar besidarbuojantis Generalinėje prokuratūroje Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, Antanas Stepučinskas. Dabar aiškinama, jog tuoj po Kovo 11-osios šis buvęs KGB tardytojas nutraukė savo darbą KGB, be to, ten tyręs tiktai kriminalines bylas. Gal ir buvo taip, kad taip aukštai įvertintas dabartinis prokuroras iš tiesų tyrė KGB tiktai kriminalines bylas, bet juk pakankamai gerai žinoma, jog KGB puikiai sugebėdavo apkaltinti disidentus ir šiaip drįsusius kritikuoti komunistinį režimą kriminaliniais nusikaltimais. Tiems, kurie tiki tokiais naiviais paaiškinimais, patartina perskaityti buvusių SSRS KGB generolų ir pulkininkų, pasitraukusių į Vakarus, prisiminimų knygas. Pirmiausia generolo O.Kalugino, kurio kompetenciją ir memuarų sąžiningumą pripažino netgi B.Jelcino laikų rusų saugumo aukšti pareigūnai. Negalima pamiršti ir to, kaip kruopščiai buvo atrenkami kadrai darbuotis toje represinėje institucijoje. Pirmiausia darbais reikėjo įrodyti savo begalinį atsidavimą okupacinei valdžiai. O kaip geriau įrodysi, jeigu neskųsi savo draugų, bendradarbių, netgi giminių. Aišku, apdovanotasis Vyčio kryžiaus medaliu prokuroras yra smulki žuvis, palyginti su politinės nomenklatūros šulais, kurių ne vienas irgi gavo nepriklausomos Lietuvos valstybinius apdovanojimus arba tebesėdi aukščiausiose Lietuvos valdžios struktūrose. Be prokuroro, apdovanotas ir išliaupsintas toks sovietinės armijos veteranas Vytautas Eidukaitis, besidedantis dideliu nužudyto pirmojo Čečėnijos Respublikos-Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo draugu. Tas pats, kuris savo publikacijose pasisakė prieš Lietuvos narystę NATO ir dabar tebegauna iš Rusijos sovietinės armijos veterano pensiją. Tokių nusipelniusių veteranų, mūsų valdžios pamalonintų ordinais ir medaliais, ne vienas. Belieka tiktai pasiguosti tuo, kad mūsų piliečiai pasitiki savo Prezidentu. Kita vertus, kuo gi daugiau pasitikėti, jeigu ne pačių rinktu Valstybės vadovu? Aišku, tik ne jo patarėjų korpusu, kurio nariai, atvirai sakant, savo pasisakymais dažnai ne tik glumina, bet ir juokina.
D abar moralistai ir vis dar neišnykę idealistai aiškina, jog iki tol, kol neatsiras pilietinė visuomenė, bent jau jos dalis, apie tikrąją demokratiją, valdžios padorumą ir atsakomybę nėra ko ir kalbėti. Ne tik taikstysimės su buvusių okupantų tarnais ir tarnaitėmis, bet ir vėl rinksime valdžion vis naujus gelbėtojus, netgi iš svetimų šalių atklydusius. Tik tokios visuomenės kūrimas bus labai sunkus, gal net utopinis procesas. Todėl tenka sutikti su labai taikliu Rusijos vicepremjero ir gynybos ministro Sergejaus Ivanovo pastebėjimu, kai užsienio žurnalistai paklausė jo, kodėl Rusijoje nėra demokratijos. Štai ką jis atsakė: Neverta sodinti demokratijos daigų kaip kokių bulvių į tokią dirvą, kurioje tos bulvės niekada neaugo
Išties įdomus dalykas ta demokratija! Štai tokioje Norvegijoje, už Poliarinio rato, tokios bulvės auga ir veši, o nei pas buvusį didįjį brolį, nei jo kolonijose, kur klimatas žymiai šiltesnis, neprigyja. Arba tie daigai kalasi labai sunkiai, arba išauga ne bulvės, o nežinia į ką panašus augalas.
Prezidento pareikštas įsitikinimas, kad naujoji G.Kirkilo Vyriausybė dirbs tiktai Lietuvai, gali sukelti tik ironišką šypseną. Juk vien tai, kad naujasis Premjeras žadėjo tęsti savo pirmtako politiką, labai daug ką pasako. Apie kokį darbą Lietuvos labui galima kalbėti, jeigu dėl ministro portfelio ar mažesnio portfeliuko daugelis be jokių skrupulų keičia partijas tarsi pirštines? Tad nereikia juokinti žmonių, jog bent jau dabartinis valdantysis klanas galvoja apie Lietuvą. Vien tai, kad G.Kirkilas savo pirmuoju patarėju, sekdamas savo viršininku, irgi pasirinko A.Brazausko numylėtinį J.Bernatonį, labai daug ką pasako. Taip visos šnekos apie pasitikėjimo Vyriausybę kalbomis ir liks. Kol kas viskas eina sena partine-komjaunuoliška vaga. Taigi tie, kurie turėjo tam tikrų iliuzijų, vėl liko su didele nosimi.
© 2006 XXI amžius
|