| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Be ginklo kovota, kova į sparnuotą žodį sudėta
Partizaninis pasipriešinimas įmanomas tuomet, kai jis turi visuomenės palaikymą: partizanų apsirūpinimas būstu, maistu, vaistais, ryšiais ir net ginklais galimas tik bendradarbiaujant su visuomene. Okupavusi Lietuvą SSRS žinojo, kad sulauks partizaninio pasipriešinimo, keršto už klastą, už tautos naikinimą, todėl ėmėsi masinių areštų ir tremčių, kad partizanai netektų paramos. O žmonės, nuo piemenėlio iki senelio, nuo nepilnametės mergaitės iki žilagalvės močiutės, stebimi ir persekiojami, teikė partizanams visokeriopą pagalbą. Iš tikrųjų priešinosi okupantui, dalyvavo partizaniniame kare visa tauta. Padedant ūkininkams, miškuose ir sodybose buvo įrengiami bunkeriai, partizanai buvo aprūpinami maistu, rūbais, ryšiais, reikalinga informacija. Ir ši beginklė kariuomenė rizikavo ne mažiau nei ginkluoti partizanai. Žūtys, kalėjimai ir tremtys palietė dešimtis tūkstančių beginklių laisvės kovotojų. Taigi kovojo artojas, kaip kovojo žagrę palikęs ir ginklą paėmęs artojo brolis ar tėvas, kovojo sena močiutė megzdama partizanui kojines, kovojo nepilnametė mergaitė, nešanti partizanams žinutę, laiškelį ar tvarsliavą. Partizanas dar turėjo ginklą atremti priešą, o, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, paskutinį šovinį sau, beginkliai kovotojai prieš smurtautoją neturėjo nieko. Ir tie beginkliai patriotai, atsidūrę lageriuose, kovos nenutraukė; be ginklų, be bunkerių, be apkasų kovojo, organizavo lageriuose streikus, sukilimus. Ir partizanų žygius aprašė, apdainavo, atminimą įamžina tie patys beginkliai laisvės kovotojai. Tokios mintys aplankė skaitant Onos Svetikaitės-Jurgelienės atsiminimų ir eilėraščių knygą Buvo tokie laikai (paantraštė Šis tas iš mano gyvenimo). Pusę 180-ies puslapių knygos užima erškėčiais žymėto lietuvaitės gyvenimo prisiminimai, kitą pusę tokio pat erškėčiuoto jos ir Lietuvos gyvenimo atspindys eilėse. Kai Lietuvą užplūdo raudonasis ir rudasis tvanai, autorei ėjo trylikti metai. Ji buvo baigusi keturis pradžios mokyklos skyrius ir privačiai išėjusi 5 6 skyrių kursą. Taigi būdama trylikametė, ji jau 1940 1941 metų žiemą platino atsišaukimus prieš sovietų valdžią, prieš Lietuvos okupaciją. Ir tai darė viena, niekieno neraginama ir neskatinama. Kaip prisipažįsta knygos autorė, tas jos žygdarbis buvęs labiau kvailas negu naudingas ir reikalingas. Atsišaukimų turinys buvęs teisingas ir nuoseklus, bet platinimo būdas visai netinkamas. Ir mergaitė, žinoma, įkliuvo. Ją areštavo. Tardė žiauriai: mušė liniuote per delnus ir sprandą, nuo antradienio iki sekmadienio nedavė valgyti, neleido atsigulti. Reikalavo pasakyti, kas davė, kas liepė platinti tuos lapelius. Kadangi niekas nedavė, niekas neliepė platinti, ji pasakyti nieko negalėjo. Paleistą iš arešto Onutę namiškiai bučiavo, glamonėjo, tačiau ir barė. Patirta pirma politinės veiklos pamoka nuo priešinimosi okupantui neatbaidė, 1944 metais sugrįžus sovietams veikla kartojosi... Autorė prisipažįsta, kad iki šiol negali nuspręsti, kas ją išmokė taip karštai mylėti Dievą ir Tėvynę tėvai ar mokytojai. Anot jos, seniau keturi pradinės mokyklos skyriai duodavo daugiau negu okupaciniais laikais visos vidurinės mokyklos kursas. Ji taip mylėjusi savo mokytojas ir mokyklą, jog ilgus dešimtmečius juos sapnuodavo. Mokytojai, nepasotinamas potraukis knygoms, jose aprašytos kovos su lenkais, bolševikais ir kolčakais, sujungtos su tėtės savanorio pasakojimais, mergaitės širdelėje įžiebė meilę Tėviškei, Tėvynei. Tris kartus per dieną girdimas Šiaulėnų bažnyčios varpas, katalikų tėvų gražus pavyzdys įžiebė meilę Dievui. Štai iš kur, pasirodo, atsiranda tikrųjų vertybių samprata, tvirtėja tikėjimas, formuojasi asmenybė, gimsta valstybės pilietis patriotas. Ir nereikia stebėtis, kad, pilnametystės nesulaukusi, Onutė jau siuvo ant partizanų rankovių raiščius su raidėmis LLA, parašė pirmąjį eilėraštį partizanams, rašė į pogrindyje leidžiamą Laisvės varpą, jį platino, partizanų akivaizdoje davė priesaiką Lietuvai, kurios per sunkiausius išbandymus nesulaužė. Jau nuo 1947 metų slapstėsi, gyveno nelegalų gyvenimą, buvo partizanų ryšininkė. Išklijuotuose skelbimuose už tą vargšę galvelę buvo siūloma nemaža červoncų suma. Partizanų ryšininkė 1950-aisiais buvo susekta, apšaudoma bandė pabėgti, tačiau nepasisekė buvo suimta su įkalčiais. Tardymas prasidėjo iškart: Kur štabas, kur spaustuvė? Pacituosime knygos ištrauką: Nusitempė į čia pat esantį mišką. Neužteko kumščių ir spardymo kojomis, vienas trenkė į vieną eglę, kitas į kitą. Šakos kruvinai subraižė veidą, sudraskė suknutę. Galop pastatė prie eglės ir suriko: Sakyk ble..., kur spaustuvė, o tai tuoj nudėsiu kaip kalę, banditų išpera. Prispaudė prie kaktos šaltą pistoleto vamzdį ir šovė... Bet šaudamas, matyt, pakėlė pistoletą aukštyn, nes prie eglės prisegė tik kuokštelį plaukų. Dar kartą šovė pro ausis. Kai tie gąsdinimai nepadėjo, surakino rankas ir įmetė lyg bulvių maišą į sunkvežimį. Jau buvo pavakarys, kai atvežė į Šiluvos saugumą. Aš visa sudraskyta, dulkina, nes sunkvežimyje buvo vežtas žvyras. Pasodino ant taburetės paties kampelio. Saugoti pristatė stribą. Na, ir atrodai ble... Ko neprisipažįsti? Čia yra toks tardytojas, kad tu jam pasakysi viską, net kad Staliną norėjai nušauti, - ir garsiai nusikvatojo. Na ir atėjo tas garsusis ruselis (gaila, neatsimenu pavardės). Nors kai jis mane daužė, aš jam kartojau tą patį. Keitėsi tardytojai, vėl kankino sadistas rusas, tarp tardymų pastatytas stribas neleido užmigti, užmiegančią daužė kumščiu, spardė... Iš Šiluvos sutinusiomis, mėlynomis nuo smūgių rankomis ir kojomis ryšininkė buvo nuvežta į Raseinių kalėjimą. Raseinių kalėjime tas pats žiaurusis tardytojas ir dar du raseiniškiai spardė, valkiojo už plaukų, mušė per sprandą, kad net per akis ir ausis ištryško kraujas. Iš Raseinių išvežė į Šiaulių kalėjimą. Sukurpus bylą, Maskvos troikos už akių nuteista dešimtį metų kalėti, Onutė atsidūrė Krasnojarske. Sunkus miško paruošų darbas, regėjimą alinantis darbas žėručio pramonėje. Užmokestis už darbą kalinio skurdus maisto davinys, o, nustatytos užduoties neįvykdžius, - be pietų, be duonos. Jau būdama kalinė, Onutė dar kartą buvo teista. Du teisiami partizanai prisipažino, kad jie užeidavo į jos tėvų namus, o jinai kad ginkluotiems vyrams yra davusi duonos kepalą. Teismas partizanus nuteisė sušaudyti (nuosprendis įvykdytas Vilniuje 1951 m. birželio 9 d.), o Onutei atseikėjo 25 metus kalėti. Kokios sąlygos, kokia buvo priežiūra lageryje, knygos autorė iliustruoja kraupiu faktu. Pamenu vieną tragišką įvykį 0-49 lageryje. Vasarą taigoje žydi nuostabios orchidėjos. Didžiulės, aksominės, tik nekvepiančios. Viena latvaitė, eidama namo, pasilenkė nusiskinti kelis žiedus. Ranka jau buvo už zaprietnos zonos (uždraustos ribos). Mat sargybiniai, nuvedę kalines į darbą, atmatuodavo 30 ar 50 metrų kvadratą, ant kampų atsistodavo saugoti, kad kas nepabėgtų. Jei žengsi žingsnį už jų įsivaizduojamos, bet neaptvertos linijos, iškiši ranką ar galvą šauna be įspėjimo. Jų požiūriu, tai jau pabėgimas. Taip nušovė ir tą latvaitę, kuriai buvo likusios kalėti vos kelios dienos. Į lagerį grįžome verkdamos ir labai prislėgtos, o pasipriešinti tokiam smurtui mes negalėjome. Man taip buvo šiurpu po tokio įvykio, kad norėjau šaukti visam pasauliui: Žiūrėkit, kas čia darosi! Čia, šioje šalyje, už žiedą, už gėlės žiedą žudo žmones! Ar galėjo tokiose sąlygose rastis vietos šypsenai, poezijai, dainai, visaverčiam bendravimui tarp kalinių? O.Svetikaitės-Jurgelienės knygoje nevilties, raudų, nusiskundimų likimu, priekaištų ar pasmerkimo prievartautojams nerasime. Ji, kaip ir dera tvirtai laisvės kovotojai, viltį atgauti laisvę sau ir Tėvynei nešiojo širdyje, ja dalijosi su likimo draugėmis, taurias mintis, gilius jausmus dėjo į maldą, išreiškė sparnuotu žodžiu savo poezijoje. Poezijos, rašytos laisvėje ir nelaisvėje gyvenimu, pasakojimu neperteiksi, ją reikia skaityti. Skaitytojui pateikiame eiles, parašytas Baisogaloje 1999 metais, 1949 metų Laisvės kovotojų Deklaracijos penkiasdešimtmečiui paminėti. 50-mečiui nuo Deklaracijos paskelbimo
Jau išaugo toje vietoje pušynas. Paslaptingai ošia eglės žaliaskarės. Tik nedaugelis šiandieną žino, Ką kadaise vyrai buvo čia nutarę:
Čia gimtoji mūsų žemė. Ją nuo priešų ginti mūsų pareiga! Sunkią kovą mums likimas lemia, Bet mes tikime laiminga pabaiga!
Ir parašė svarbų dokumentą. Tūkstančiai kovotojų patvirtino krauju! Tad visoms kartoms tai turi būti šventa, Turi tapti kelrodžiu visų!
Tik, deja, tos didžiavyrių mintys Svetimos mūs išrinktajam Prezidentui, mūsų vadui. Jis tos praeities nenori prisiminti, Nes nematė kruvinos kovos, mirties nei bado.
Mieli miško broliai, už Tėvynę žuvę, Ne visi pamiršom Jūs vargus ir kančią! Jei kovų už laisvę anuomet nebūtų buvę, Vilktume šiandieną dar vergijos pančius. Algimantas ZOLUBAS
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |