|
Atstovavusi savajai kartai
Šiais metais sukako šimtas metų nuo mokytojos, 1941 metų tremtinės, trijų vaikų motinos Olgos Merkienės (1906-1989) gimimo. Ta proga dukros Rytės Merkytės rūpesčiu Minties leidykla išleido prisiminimų knygą. Aš Olga, Juozo žmona. Knygos sutiktuvės įvyko birželį Taikomosios dailės muziejaus Gobelenų salėje. Neteisūs tie, kurie galvoja, kad tremtinių literatūra buvo Atgimimo laikų naujiena, kad dabar yra įdomesnių užsiėmimų. Gobelenų salėje buvo gausu žmonių, teko vis nešti papildomas kėdes kiek vėliau atvykusiems.
Prisiminimus O.Merkienė pradėjo rašyti jau senatvėje, būdama septyniasdešimt aštuonerių. Jų nebaigė. Trečiąją dalį Ir kas buvo toliau tęsia duktė Rytė. Beje, kas domisi tremtinių prisiminimais, be abejo, prisimena O.Merkienės rašinį Pasaulis ne be dorų žmonių, įdėtą į pirmąją tokio pobūdžio knygą Leiskit į tėvynę, sudarytą Kęstučio Pukelio, išleistą Šviesos leidyklos 1989 metais. Kaip teigia R.Merkytė, redagavusi šį tekstą, motina jos darbu nebuvusi patenkinta, nes trumpinant ir redaguojant išnyko jos pasakojimo nuoširdumas, gyvas nervas. Dabar galime pasidžiaugti, sulaukę viso O.Merkienės prisiminimų teksto.
O.Merkienės gyvenimas, apėmęs aštuoniasdešimt dvejus XX amžiaus metus, atstovauja to laikotarpio lietuvės inteligentės moters kartai.
Vargonininko Antano Januševičiaus ir jo žmonos Stefanijos šeimoje augo keturi vaikai. Olga antroji. Motina kalbėjo lenkiškai, tačiau visi vaikai buvo nusiteikę patriotiškai, visas jėgas skyrė atsikuriančios Lietuvos gerovei, su tėvais kalbėjosi lietuviškai. Vėliau ir motina šeimoje kalbėjo tik lietuviškai.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, ėmė stiprėti viltis, kad Lietuva taps laisva. Ta viltimi gyveno net vaikai. Olgutė su draugėmis pasisiuvo dvi mažas lietuviškas trispalves, nusipynė tris vainikus ir išėjo į vieškelį pasitikti lietuvių karių, turėjusių atžygiuoti nuo Panevėžio...
Paskelbus Lietuvą nepriklausoma, vargonininko A.Januševičiaus vaikai pradėjo mokytis Panevėžio gimnazijoje. Nors daug ko trūko vadovėlių, mokymo priemonių, kabinetų, bet viską atpirko puikūs pedagogai, gerai išmanantys dėstomuosius dalykus, mokėję gimnazistus sudominti, plėsti jų akiratį, mylėję mokinius. Mūsų auklėtojai stengėsi supažindinti mus su mūsų puikia jauna Tėvyne, organizavo ekskursijas į Palangą, Klaipėdą, Kauną, rašo autorė.
Greitai prabėgo nerūpestingos gimnazijos dienos ir paaiškėjo, kad tolesniam vaikų mokymui šeima lėšų nebeturi. Tačiau dėl to tragedijos niekas nedarė. Matydama Lietuvos kūrimąsi, jaučiau džiaugsmą, kad esame laisvi. Kaip malonu ir kartu graudu buvo stebėti tas lietuviškas sueigas, kariuomenės paradus, jausti gerovės kilimą... Tai buvo svarbiausia. Nė kiek nesuko galvos dėl savo kuklios aprangos. Per visus studijų metus teturėjo motinos pasiūtą mėlyną sijonuką ir priderintų spalvų palaidinukę, smėlio spalvos krepdešino suknelę, labai kuklų nešiltą paltuką.
Universitete Olga įsitraukė į ateitininkų veiklą, buvo išrinkta valdybos nare. Aš labai mėgau šokti, jaunimo susibūrimus. Čia užsimegzdavo naujos pažintys, draugystės... Anų laikų jaunimas labai skyrėsi nuo dabartinio, ir tarpusavio santykiai buvo kitokie sąžiningi, rašo ji. Pragyvenimui užsidirbdavo pati. Dėdienės tolimas giminaitis chemijos profesorius Leonas Juodakis kasdien kviesdavosi pietauti į savo šeimą. Olgos pamėgtos matematikos studijos įsibėgėjo...
Tačiau sėlino nelaimė. Pasireiškė pirmieji tuberkuliozės požymiai. Mus, XXI amžiaus praktikus, materialistiškai nusiteikusius žmones, stebina ano šimtmečio pradžios tėvynainių idealizmas, jų pastangos pagelbėti jaunai studentei, susirgus tuomet nepagydoma liga. Gydytojų rekomendacijas gryną kaimo orą, šviežią, gerą maistą ir ramybę ne kiekvienas turėjo sąlygas įgyvendinti. Januševičių šeima taip pat. Atskriejo du laiškai iš Latavėnų dvaro. Klasės draugas Jonas ir jo motina kvietėsi pas save. Tačiau pasiūlymo mergina atsisakė. Kiek sustiprėjusi, išvyko mokytojauti į Zarasus. Susipažino su ką tik ten atkeltu apskrities viršininku Juozu Merkiu, kuris pamilo jauną, gražią, linksmą mokytoją. Deja, liga atsinaujino. Buvau nusilpusi, visai bejėgė, negalėjau miegoti, valgyti. Ir štai tokią mane pamilo Juozas... Ne tik pamilo. Paprašė tapti jo žmona. Ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedą, vežė pas gydytoją. Gydytojas Kairiūkštis patarė važiuoti gydytis į užsienį. Tam reikėjo nemažų pinigų. Jų siūlė sužadėtinis, mokslo draugas Jonas. Tačiau šiuos pasiūlymus ji atmetė. Priėmė tik sesers Vandos iš banko pasiskolintus du tūkstančius litų. Gydantis Šveicarijoje Velykų proga Zarasų mokytojai atsiuntė penkis šimtus litų, tuomet didelę materialinę paramą. (Ar daugelis pedagogų kolektyvų šiandien padarytų tą patį?)
Gydytojai atkalbinėjo nuo vedybų. Pirmasis gimdymas gali pabloginti sveikatą, net visai pražudyti. Sužadėtinio sesuo ir brolis taip pat stengėsi Juozą atkalbinėti. Tik motina, paprasta kaimietė, vedyboms neprieštaravo. Tu myli, ir aš myliu. Bus man martelė, sakė. Prof. L.Juodakis patarė klausyti gydytojų patarimų. Tačiau ji paklausė savo širdies balso ir ryžosi tekėti. Į šeimą atėjo padori, nekalta mergaitė, visa širdimi norėjusi būti gera gyvenimo draugė. Taip šeimos laimei buvo padėtas tvirtas pamatas. Apsupta vyro meilės ir dėmesio, ji sustiprėjo fiziškai, pagimdė tris vaikus.
Kokios buvo aukštas pareigas užimančio Lietuvos valdininko žmonos visuomeninės pozicijos? Olga Merkienė visą laiką dirbo mokykloje, nors vyro atlyginimas garantavo šeimos pragyvenimą. Šalia darbo ir šeimos rūpesčių, ji buvo Lietuvos vaiko draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkė. Kaišiadoryse, kur tuomet gyveno, įsteigė vaikų darželį, kuriam išlaikyti valdyba organizuodavo labdaringus vakarus. Iš Kauno buvo kviečiamos dramos teatro aktorės, operos dainininkės. O Merkienė taip pat buvo išrinkta Kaišiadorių šaulių moterų valdybos pirmininke. Moterys suruošdavo Naujųjų metų sutikimą. Turėjome daug darbo, tačiau visiems buvo labai malonu kartu švęsti, susirinkus pasivaišinti, pasikalbėti, pašokti, ji knygoje džiaugiasi prisiminimais. Taip pat mielai prisimena 1935 metais organizuotą medelių sodinimo talką: Aikštę tarp geležinkelio ir namų užsodinome liepomis, kitą plotą pušaitėmis. Mudu su vyru pasodinome keturias kampines liepaites ir keletą pušaičių.
Šeima vasaros atostogas leisdavo prie ežero, pušynuose, kur augo daugybė baravykų, sirpo žemuogės. Lietuvos gamta buvo tokia graži ir švari, kad net mintis nekilo lėkti į tolimas šalis ieškoti nuotykių. Šeimoje buvo darna ir visuomet gera nuotaika, mano sveikata susitvarkė. (...) Kol vaikai buvo maži, mes visi penkiese eidavom pasivaikščioti! Juozas vežimėlyje veždavo Almutę, o aš už rankučių laikydavau vyresniuosius. Ir jaučiau tokį džiaugsmą, laimingumą, pasididžiavimą. Bet kartais kankindavo nuojauta, kad tai greitai baigsis. Iš tiesų mylinčios ir mylimos žmonos ir motinos laimė buvo begalinė.
1940-ųjų bolševikų okupacija nutraukė ramų, darbingą ir kūrybingą Lietuvos žmonių gyvenimą. J.Merkys atleidžiamas iš darbo. Šeima persikėlė į Panevėžį, kur gyveno Olgos tėvai. Ji įsidarbino mokykloje. Tačiau patirtas okupacijos sukeltas stresas, įtampa, nerimas dėl ateities vėl atnaujino ligą. Vyras ramino, nesutiko trauktis į Vakarus. Juk jiedu niekam nėra nieko bloga padarę.
1941-ųjų birželio 13-osios naktį ją pažadino bloga lemiantis skambutis. Keturi ginkluoti vyrai atkišo popiergalį, kuriame pieštuku buvo parašytas nuosprendis ištremti. Dėdamasi daiktus, Olga vylėsi, kad nors vyras liks tėvynėje. Išvakarėse jį palydėjo pas savo tėvus. Tačiau auštant jis pasibeldė į buto duris. Olga bandė jį gelbėti neįleido. Tačiau rytą jis pats pasidavė. Jam buvo pažadėta, kad nuo šeimos neatskirs. Tačiau tai buvo tuščias pažadas. Po dienos saugumiečiai atėjo ir jį išsivedė.
Prasidėjo ilga, kankinanti kelionė į nežinią pačiomis baisiausiomis sąlygomis. Iš pradžių išlaipino Altajaus krašte. Tačiau neilgam. Dar kelis kartus gabeno vis giliau į Šiaurę. Toje kančių golgotoje daug kartų gelbėjo mylinčios širdies malda. Kartą, visai netekusi vilties, išėjau, kur akys veda, kur kojos neša. Atsidūriau toli už kaimelio, tundroje. Puoliau ant kelių, įsikniaubiau į drėgnas samanas ir gal pirmą sykį gyvenime taip karštai meldžiausi: Viešpatie Amžinasis!Tu matai mano kančias ir skausmą. Iš niekur nesulaukiu pagalbos, tik Tu gali padėti. Neleisk žūti nekaltiems mažyliams, gelbėk vaikus, gelbėk vaikus, gelbėk nekaltus vaikus... Netrukus O.Merkienė gavo darbą mokykloje. Ji dėstė matematiką. Ta mokykla tamsi, apšerkšnijusiom sienom, vietoj langų stiklo ledo luitai. Išbadėję, sutinusiais sąnariais, išopėjusiom dantenom lietuviukai, dažnai balanos šviesoje ruošiantys pamokas, neatsilikdavo, kartais ir pralenkdavo vietinių tarnautojų sočius, viskuo aprūpintus vaikus. Jos atlyginimas buvo pats mažiausias, prilygintas pradinės mokyklos mokytojo atlyginimui. Tačiau ir tai gelbėjo nuo bado mirties. Ne kartą ji buvo atleidinėjama iš darbo, teisiama už pravaikštą. Tačiau jos varganame kelyje pasitaikydavo vienas kitas geras žmogus, užtaręs, pavalgydinęs, paguodęs, sustiprinęs. 1956 metais O.Merkienė grįžo į Lietuvą. Visų trijų vaikų gyvybes ji išsaugojo.
J.Merkys buvo nudangintas į Rešotų lagerius, pasmerktas bado mirčiai. Po ilgų ieškojimų vienas kitą jiedu susirado, keisdavosi trumpais, cenzūros peržiūrimais laiškučiais. Jis vis prašydavo siuntinių. Du siuntinėlius pavyko išsiųsti, kai paštas buvo už trijų keturių kilometrų. Kai šeimą nuvežė į Jakutiją, pora tūkstančių kilometrų nuo Jakutsko, visai atskyrė nuo civilizacijos, išsiųsti siuntinių buvo nebeįmanoma. Liko tik minčių kalba. Einu, būdavo, rytą į Leną vandens ar ledo parsivežti, danguje įvairiom spalvom mirga Šiaurės pašvaistė. Aplink tik sniegas, baisaus šalčio sukaustytas ledas. Rieda ašaros ir sušalusios krenta po kojom. Mintyse šaukiu savo artimuosius: vyrą, Tėvelius, brolį, sesutes. Kur jūs? Ar dar gyvi? Ar jaučiat mano ilgesį ir skausmą? Vėl ir vėl meldžiuosi. Apie vyro mirtį sužinojo iš pažįstamų žmonių. Ne tremtis, o vyro netektis buvo didžioji jos gyvenimo tragedija, pastebi R.Merkytė.
Netikėkite tais, kurie sako, kad tremtinių prisiminimai kartojasi. Iš tiesų jie vis kitokie, kaip kitoks ir nepakartojamas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Jeigu kam pateks į rankas O.Merkienės knyga Aš Olga, Juozo žmona, neatidėkite jos į šalį. Skaitydami sužinosite apie stiprios valios tikinčią moterį, atstovavusią savajai kartai.
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2006 XXI amžius
|