Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasvalietiškosios tapatybės pripažinimas

Jurgis Bielinis

Jau visus metus mūsų rankose puikuojasi solidi knyga Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864-1904-2004. Tai teminis straipsnių rinkinys, skirtas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui. Viena vertus, būta užtektinai laiko rimtai susigyventi su knyga, įsigilinti į joje publikuojamų aštuoniolikos straipsnių tekstus. Kita vertus, Pasvaliui knyga tebėra naujiena – apie ją viešai prabilta tik birželio pradžioje Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje vykusiame pristatyme. Į jį pakviesti leidinio sumanytojai, sudarytojai ir rengėjai – Šiaulių universiteto mokslininkai – Humanitarinio fakulteto dekanas doc. dr. Bronius Maskuliūnas ir universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja doc. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.

Abu – to paties šiaurės krašto žmonės: B.Maskuliūnas kilęs iš Nairių kaimo, 1982 metais baigęs Vaškų vidurinę, į mokslus kopęs Šiaulių ir Vilniaus universitetuose, stažavęsis Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Lenkijoje; žmona ir kolegė Dž.Maskuliūnienė – irgi iš kaimyninio Pakruojo rajono. Turbūt dėl tokios priklausomybės abu tvirtai gina Šiaurės Lietuvos identitetą šiandieniniame globalizuotame pasaulyje. Ir jų gražaus kūrinio – straipsnių rinkinio – gimimą sąlygojo šiaurietiška kilmė ir dabartinė priklausomybė tam pačiam šiaurės kraštui, kurio intelektualinis centras – Šiaulių universitetas.

Knygos pristatymą pradeda svečiai, labai draugiškai dalydamiesi pristatytojų pareigas. Gyvai ir vaizdžiai skleidžiasi leidinio atsiradimo procesas: nuo idėjos iki patekimo į skaitytojų rankas, plačiai žvalgomasi po tekstus ir visą knygnešystės epochą. Kodėl knyga būtent apie Šiaurės Lietuvos spaudos kelius? Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiui skirta daug įvairių renginių, dar įvairesnių leidinių. „Bet mums atrodė, kad reikia knygos, kuri kalbėtų apie Šiaurės Lietuvos regionalizmo problematiką, kuri dabar, kai vis toliau einame į Europą, vis labiau globalėja pasaulis, tampa ypač svarbi“, – priežastis atskleidžia dr. Dž.Maskuliūnienė. Buvo parašytas projektas, suteikęs galimybę rengti leidinį. Ieškota autorių Šiaurės Lietuvos krašte (ir ne tik; vienas autorių Jonas Šlekys – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas), nukeliauta ir į gimtąjį Pasvalį. Ieškota ir temų – naujų, nutylėtų, nežinomų faktų apie situaciją spaudos draudimo metais ir vėlesniu laikotarpiu.

Ir štai dabar skaitome: „Knygos lapus verčia jaunuolio su deglu ir skaitančios mergaitės figūrėlės. Šviesa ir knyga – Švietimo epochos simboliai. Šviečianti knyga“. Iš tiesų šviečia ir akiai, ir dvasiai. Nuo pat viršelių, kuriuose kiekvieną, knygą į rankas paėmusįjį, pasitinka ir lydi prie spaudos kiosko stovintis skaitytojas. Tik laikas skiria viršelių iliustracijas: pradžioje pasitinka prieškario Lietuvos spaudos kioskas, senieji mūsų leidiniai, tarp jų įsiterpęs Jurgio Bielinio „Baltasis erelis“ ir žmogus to meto apdarais apsirengęs, pabaigoje – modernus šiandieninis kioskas, modernūs ir šiaurės krašto leidiniai, tik žmonės, laukiantys eilėje, tie patys – norintys skaityti. Išmintinga viršelio nuoroda į visus knygos viduje surikiuotus tekstus. Teisūs sudarytojai, įrašę pratarmėje žodžius: „Teka laikas, keičiasi datos, miestai ir veidai, o skaitantis žmogus išlieka“. Būtent to, skaitančiojo, išlikimu ir tebesam gyvi. Juk tik skaitantis žmogus yra kultūros žmogus, kultūros nešėjas, galįs išlaikyti saugų tautos, valstybės, viso pasaulio egzistavimą.

Žvilgtelėkim į knygą skaitančiojo akimis. Šįkart jam – skaitytojui – dovanojama labai daug: fiksuojamas panoraminis, iš atskirų savitai tarpusavyje susijusių gabaliukų sulipdytas lietuviškos spaudos vaizdas, įrėmintas iškalbingų datų: 1864, 1904, 2004. Magiškai veikiantys ketvertukai. Regis, viską paaiškina paskutinioji – lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečio data: be to šimtmečio, per kurį laisvai ir nelaisvai keliavo lietuviškas spausdintas žodis, kažin ar sugebėtume visapusiškai, visavertiškai suvokti knygnešystės fenomeną, pasekmes Lietuvos kultūrai.

Visą šį ilgų metų, nužymėtų okupacijų ir nepriklausomybės laiko ženklais, kelią sieja kova už lietuvišką spausdintą žodį. Tiek carinės knygnešystės laikais, tiek vėliau – nacių okupacijos metais vyko panašūs pasipriešinimo procesai, nors, aišku, kiekvienu laikotarpiu saviti. Senieji spaudos draudimo laikų leidiniai, partizanų spauda, vėlesnė disidentinė spauda paženklinta ją kūrusio, saugojusio žmogaus aukos. Ir prieškario nepriklausomybės metais spausdintas lietuviškas žodis sunkiai skynėsi kelią į skaitytoją, ypač kaimo: bekonų auginimas ir visi ekonominiai dalykai tuometei vyriausybei buvo svarbiau nei kultūra. Bet spausdintas žodis nugalėjo. Savotiška kova tebesitęsia ir šiandienos globalizuoto pasaulio akivaizdoje, ir nuo to, kaip sugebėsime tą kovą toliau išmintingai kovoti, priklausys mūsų išlikimas.

Knygą pasvališkio skaitytojo požiūriu norėtųsi pavadinti dovana. Dovana Lietuvai, Šiaulių, Pasvalio kraštams. Knygnešiai mums dovanojo išsaugotą spausdintą palikimą – iš Prūsų pargabentus šimtus tūkstančių knygelių; dar didesnį palikimą įgavome vėlesniais metais. O dabarties esminis dalykas yra išsamus, įvairialypis kalbėjimas apie visą ilgų metų palikimą. Kalbėjimas tam, kad pažintume ir suvoktume. Knyga šitai mums ir dovanoja.

Pratarmėje surasime žodžius: „Pasidairyta po Pasvalio, Pakruojo, Kupiškio ir kitas Šiaurės Lietuvos vietas“. Nelabai norėtųsi sutikti, kad po Pasvalį tik pasidairyta. Regis, čia labiau įsitvirtinta nei kituose regionuose. Nes Pasvaliui atstovauja nemažai ryškių figūrų: pirmąkart skaitytojui laisvai pasiekiamas J.Bielinio Baltasis erelis, spausdintas Joniškėlio krašte, ir pirmasis mokslinis kalbėjimas apie jį; Pasvaliui atstovauja dailininkas Pranas Žitkevičius, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės publicistikos nagrinėjimai, kiek mažiau žinomi knygnešiai Kazys Astrauskas ir Antanas Gaidelionis. Prie jų prisideda ir Pasvalio krašto istorijos kultūros žurnalas Šiaurietiški atsivėrimai. Savitas krašto atstovas – ir Šiaurės Lietuvos partizanų spauda: Prisikėlimo apygardos laikraščiai ir vyriausiosios partizanų vadovybės leidinys plačiajai visuomenei Prie rymančio Rūpintojėlio, kuriame gausu poeto, partizano, publicisto Broniaus Krivicko publikacijų (keliavo ir po Pasvalio krašto miškus).

Pasvalietišką aplinką savitai kuria ir gražus būrys šiauliškių autorių (universiteto dėstytojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai): dr. Janina Barauskaitė, Danutė Darbutienė, Nijolė Kasparavičienė, dr. Irena Klimašauskienė, Aurelija Malinauskaitė, Jonas Nekrašius, profesoriai Giedrė Čepaitienė, Bronius Prėskienis, Vytenis Rimkus, abu knygos sudarytojai D. ir B.Maskuliūnai, kartu prisiėmę ir autorių pareigas. Visi jie gerai pažįstami Pasvalyje, kai kurie čia ne kartą buvę, kai kurių vardai prorečiais šmėsteli Šiaurietiškuose atsivėrimuose. Gana iškalbingas bei prasmingas ir Pasvalio temų įrėminimas į visos Šiaurės Lietuvos aktualijas – Šiaulių krašto atspindžius spaudos draudimo metų lietuviškoje periodikoje, Uršulės Tamošiūnaitės kultūrinę aplinką, draudžiamos lietuviškos knygos meninį vaizdą, Lietuvių raštvedžio genezę ir autorystę, XX a. pirmosios pusės lietuvių plakato kultūrinę komunikaciją, okupacijos metų leidinius, Varpų almanacho istoriją ir dabartį, Šiaulių gimnaziją, miesto spaustuves, knygynus ir bibliotekas, Šiaulių krašto knygos nuosavybės ženklus, leidybą Šiaulių apskrityje atkurtosios nepriklausomybės metais. Tokiame kontekste atsiskleidžia tai, kas bendra, labiau pajuntama tai, kas savita.

Knyga skirta ne tik mokslo žmonėms, bet ir platesnei auditorijai. Daugiausia temų priklauso tam 40 draudimo metų laikotarpiui, kurį dr. B.Maskuliūnas taikliai įvertina tokiais žodžiais: „Buvo pervežta šimtai tūkstančių knygų, ir jeigu to nebūtų buvę, šiandien mes su jumis lietuviškai tikrai nerašytume, o ar kalbėtume – didelis klausimas“. Ilgiau sustota prie dviejų faksimilinių leidinių – graždankinės epochos liudytojo „Ģīźńėąńü ńźąéņčģą šąųņą ėåņóāčųźą“ (“Mokslas skaityma rašta lietuviška“) ir Baltojo erelio. Juos knygoje akademiškai pristato abu sudarytojai. Susirinkusiųjų dėmesį patraukia ekrane vartomi graždankinio elementoriaus puslapiai. Nors knygoje apie jį rašoma moksline kalba, čia leidinys pristatomas labai suprantamai ir gyvai. Kartu su straipsnio autoriumi skaitome tuos rusiškus hieroglifus, susidėstančius į populiarų pokalbį mokant tikybos: „Kåźü čšą Äåāó? – āåķąń; źåźü čšą Ąńąįó? – ņščńü...“ („Kiek yra Dievų? – vienas; kiek yra Asabų? – trys…“). Kaip visgi buvo stengtasi išguiti lietuvišką raidę, bandant rusišku raidynu suvilioti pilkasermėgį lietuvį. Laimei, tokios knygelės paklausos neturėjo, graždankos projektas knygnešių ir daraktorių sąjūdžio buvo sužlugdytas.

Ir esminė įžvalga, susieta su dabartimi: „Iš rytų slavai mums kišo prievartą, mes kaip ežiukai pastatėm spygliukus ir apsisaugojom. Dabar Vakarų kultūra tai daro kitaip – per ekonomiką. Ir pavojus ateina nejučia. Turim būti budrūs“.

Tai, ką išgirdome apie J.Bielinį ir jo Baltąjį erelį, buvo visai nauja ir gal kiek netikėta. Ta maža vos aštuonių puslapių knygelė, susidedanti iš ištisinio Lietuvos istoriją atpasakojančio teksto, yra svarbus leidinys. Kodėl? Pirmiausia jis įvardijamas kaip priešpriešos dokumentas – sumanymas pasipriešinti caro administracijai. Ir šitas sumanymas įvykdytas paprasto, jokių aukštųjų mokslų nebaigusio valstiečio. Toks J.Bielinio apsisprendimas būti ne vien knygnešiu, bet ir redaktoriumi, leidėju rodo neįprastą besikeičiantį valstietijos mentalitetą. „Jis iškyla kaip leidėjas, kaip žmogus, kuris pats stengiasi kurti kultūrą“ – toks naujas dr. Dž.Maskuliūnienės požiūris. Apie tai dar nekalbėta. Gražus savamokslio apsišvietusio žmogaus, XIX a. valstiečio, skaičiusio nuo Daukanto veikalų iki užsienio klasikos, portretas įsirėžia į šiandieną, ir mums kyla klausimas: ar mes sugebame kurti kultūrą taip, kaip anuometis skaitantis žmogus, kad išsaugotume ją?..

Abiejų knygos pristatyme dalyvavusių pasvališkių autorių – Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos direktoriaus istoriko Algimanto Kaminsko ir Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos bibliografės Vitalijos Kazilionytės mintys sukosi daugiau apie pačią knygą, nei apie straipsnių herojus – jau minėtus dailininką P.Žitkevičių, knygnešius, lietuviškų bibliotekėlių savininkus K.Astrauską ir A.Gaidelionį. Susipažinti su jais galima perskaičius straipsnius, o viešai pamąstyti apie knygą – turbūt tik tą vienintelę jos pristatymo dieną. Šmaikščia kalba visus išjudinęs A.Kaminskas nenorėjo likti skolingas sudarytojams, neva jį „išprievartavusiems“ rašyti apie nemėgstamą XIX amžių, – padovanojo savos – Krinčino savilaidos – leidinių.

Gražiu žodžiu Lietuviškos spaudos kelius Šiaurės Lietuvoje įvertinęs muziejininkas Albinas Kazlauskas prisiminė ir knygnešių atminimo įamžinimo Pasvalio krašte temą – rimtai prašneko apie idėją surasti ir paženklinti tą istorinę vietą, kurioje pasaulį išvydo J. Bielinio Baltasis erelis.

Pabaigoje dar žodis kitas apie Šiaurietiškus atsivėrimus (bendras sudarytojų straipsnis Šiaurietiški atsivėrimai – ryškus regioninės savimonės ženklas). Kas gi pirmiausia išnyra perskaičius šį nuo 1999 metų leidžiamą leidinį? Ogi – gimtojo krašto topika. Ties ja straipsnyje ir apsistota. Kad ir kas ką rašytų, svarbiausia yra savasis kraštas. Džiugu, kad leidinys įvertinamas kaip padedantis „kurti savitą kultūrinį regioną, puoselėti bei plėtoti tradicines ir specifines kolektyvinio bendrumo formas“. Įžvelgiama sąmoninga leidinio pastanga – dalyvauti kultūros kūryboje. Ji – sunkus ir be galo sudėtingas dalykas. Tad patys pasvališkiai tą leidinio pastangą laiko dar labai netobulu veiksmu.

Pristatymui pasibaigus, mintys nukeliauja į praėjusiųjų metų birželį Šiauliuose, prašmatniuose Frenkelio rūmuose, vykusią ką tik pasirodžiusios knygos sutiktuvių šventę. Tikrą šventę: šventiška rūmų aplinka, šventė knygos sudarytojams, šventiški susirinkusių šiauliškių intelektualų veidai, šventėn panardinanti smuikų griežimo banga, šventinis pokylis po sutiktuvių. Pasvalyje viso šito nebūta. Bet čia irgi šventėme – šilto savumo – savosios tapatybės pripažinimo, išsiliejimo šventę. Ją svečiai dovanojo mums kaip ir knygą savo nuoširdžiu, atviru, paprastu pasvalietišku bendravimu. Ir labai aiškiai išsakyta mintimi: visų pirma aš esu savo kaimelio, miestelio, krašto žmogus. Belieka tesėti B.Maskuliūno linkėjimus: „Kalbėkite pasvalietiškai“.

Laimingas tas, kuris Šiaurietiškų atsivėrimų pirmajame numeryje parašė: „Pušaloto bažnytėlė man – pati gražiausia pasaulio katedra“. Dar laimingesnis tas, kuris, vartydamas Šiaurietiškus atsivėrimus, kaip už didžiausio akmens užkliuvo už šių žodžių ir per juos, ir kitus panašius sukūrė visą gimtojo krašto topikos epą. Dėkingi esame šiems užkliuvėliams mūsų svečiams ir kartu su Vaškų seniūnu Kęstučiu Jasėnu, jausmingai sveikinusiu Šiaulių nairietį Bronių ir Nairių martelę Džiuljetą, pripažįstame abu savaisiais. Ir viltingai laukiame Lietuviškos spaudos kelių Šiaurės Lietuvoje tęsinio.

Ligija Parvalkaitė

© 2006 „XXI amžius“