|
Paverskim Lietuvą dainuojančia šalim
Studijuodamas Vilniaus universitete 1942-1943 metais lietuviškoje spaudoje skaičiau labai entuziastingus straipsnius. Šitokiu pavadinimu jame plačiai ir pagrįstai buvo keliamas ir nagrinėjamas lietuviškų dainų klausimas, siūloma, kad plačiau, daugiau lietuviai dainuotų įvairiomis progomis žodžiu, kad Lietuva pavirstų dainuojančia šalimi.
Mūsų šeimoje (Vaičionių k., Kamajų vls., Rokiškio aps.) motina Veronika buvo didžiulė dainininkė ir Salų bažnyčios choristė, tai ir mes, vaikai, iš prigimties gavome dainininkų gyslelę. Nuo pat vaikystės namuose, laukuose, svečiuose dainavome. Lankydamas Rokiškio kan. Juozo Tumo-Vaižganto vardo gimnaziją, dainavau jos chore (vad. Kazys Jovaiša, kelių muzikos vadovėlių autorius). Studijuodamas Vilniaus universitete, dainavau studentų chore (vadovai: Antanas Ilčiukas, Motiekaitis, Antanas Gimžauskas), Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios ir Vilniaus Arkikatedros choruose.
Šie tada spaudoje perskaityti žodžiai, mintys tiek paveikė, kad aš visam gyvenimui tapau dainuojantis lietuvis ir raginau kitus dainuoti.
Iš Vilniaus universiteto parvažiavęs atostogų į tėviškę Kamajų parapiją, tuoj pat įsitraukdavau į Kamajų bažnyčios chorą. Jame ne tik giedojome bažnytines giesme, bet ir rengdavome žymiųjų lietuvių kompozitorių dainų vakarus. 1943 metais uždarius universitetą, įsitraukėme į didesnį darbą pastatėme Miko Petrausko operetę Concilium facultatis, rengėme lietuvių kompozitorių dainų koncertus, skaitėme paskaitas. Su šūkiu Paverskim Lietuvą dainuojančia šalimi apvažiavome plačią apylinkę: Krylių mokyklą, Duokiškį, Ragelius, Salų žemės ūkio mokyklą ir kitur. Visur ir visų su pasigėrėjimu buvo sutinkamos mūsų dainos.
Tuo laiku mūsų krašte buvo daug kūrybingų muzikų, kurie kūrė tokias dainas, kad dainuotų visa Lietuva. Kai kuriuos svarbiausius paminėsiu: tai Juozas Naujalis (Jaunimo giesmė, Lietuva brangi, Kur banguoja Nemunėlis), Česlovas Sasnauskas (Kur bėga Šešupė, Užmigo žemė, Karvelėli), Mikas Petrauskas (Tykiai, tykiai Nemunėlis teka), Juozas Gruodis, Stasys Šimkus (Lietuviais esame mes gimę) ir daug kitų.
Buvo daug muzikų, dainininkų, konservatorijos, muzikos mokyklų, dėstytojų chorų, dirigentų, bažnyčių, vargonininkų, giesmininkų. Visi dirbo, kūrė, dainavo Lietuvai.
Kaime dainos irgi netilo. Sutartines šeštadieniais po darbų traukė susibūręs jaunimas aidėjo sodybos, laukai ir miškai. Atsimenu, kai dainuodavo Vaičionių kaimo vyrai, Verksnionių kaimo penki broliai Grobliai su draugais, gėrėjosi visa apylinkė. Bene kiekvienas kaimas turėjo savo dainininkų. Gaila, užplūdę bolševikai viską nutraukė, pavertė raudomis ir ašaromis. Okupacija buvo labai ilga ir pamažu tomis sąlygomis pradėtos kurti dainos su kitokiais atšvaitais. Kad ir kiek komunistai stengėsi primesti tarybines dainas, bet retai jos tesuskambėdavo.
Sovietiniais metais dainavau Kauno mokytojų chore (vad. A.Olšauskas), Kauno Arkikatedros chore išdainavau per 30 metų (vad. P.Beinaris), įmonės Atrama ansamblyje (vad. P.Ambraziūnas). Kai lageriuose nuo siuntinių, gaunamų iš Lietuvos, tremtiniai atkuto, ir ten organizuodavo chorus. Bet tai iš principo (juk vergas negali dainuoti) kietai nusistačiau nedainuoti ir nedainavau.
Daina mane padarė sveiku, atkakliu, užgrūdintu, optimistu. Kritiškiausiose padėtyse man daina padėjo išgyventi, išlikti žmogumi tikinčiu, idealistu.
Dar reikia pridurti, kad anoje Nepriklausomoje Lietuvoje steigėsi muzikos draugijos. Buvo rengiamos dainų šventės. Pirmoji laisva dainų šventė įvyko 1924 metais, antroji 1928 metais, trečioji 1930 metais. Sovietiniais metais dainų šventės irgi buvo rengiamos. Vyravo masiškumas, demonstratyvumas, trūko nuoširdumo ir visavertės muzikos.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|