|
Judėjimų epidemija
Džiugina keliais pastaraisiais mėnesiais viešumoje iškilę susibūrimai, kurie vadinasi ar yra vadinami judėjimais. Tikėkimės, kad per judėjimus veiklon įsitrauks ir tokie judėtojai, kurie iki šiol, kai reikėjo pakelti tautos dvasią, tylėjo, užuot prabilę. Juk inteligentai yra mūsų tautos šių dienų bajorai. Anų dienų bajorai prašvilpė Lietuvos valstybę. Gėdinkime šiandieninius bajorus, kad ir jie neprašvilptų Lietuvos, neatlikę bajoro pareigos.
Judėjimai yra požymis, jog kažkas vyksta tautoje. Matyt, daugelis girdi atbundančių ir žygiuojančių veiklos branduolių, o gal būrių dar negarsius žingsnius. Pagal nepaneigiamą politinį dėsnį, kai žygiuoja armija, jos priekyje atsiranda vadų. Tai, kad tarp vadų prasikiša ir pilypai iš kanapių, irgi geras ženklas. Vadinasi, bruzdėjimas juose pažadina vado instinktą. Judėjimai yra geras ir reikalingas veiksnys valstybėje. Svarbu, kad jie nevirstų netiesiogiai valdžios siekiančiais antipartiniais, neva jos nesiekiančiais, judėjimais ar pasidarytų valdžios priedanga nuo tikros kritikos.
Lietuvos Sąjūdis buvo pirmas Antrosios Lietuvos Respublikos judėjimas. Jį dabar apsunkina tai, kad buvo jo daugumos sukurtas vienam tikslui, o mažumos panaudotas kitam Nepriklausomybei. Todėl, daugumai atkritus, mažuma susidūrė su sunkumais susiorientuoti naujos rūšies fronte.
Vėliau staiga išdygo Džordžo Sorošo dolerių ratais riedąs Atviros pilietinės visuomenės judėjimas. Apie jį žinoti nebiją žmonės jau seniai žino. Po kiek laiko išdygo naujas judėjimas Kitas pasirinkimas. Jis pasižymėjo iškėlimu aikštėn svetimų įtakų brovimąsi Lietuvos aukštojo mokslo institucijų rikiuotėn. Todėl judėjimo leidžiamas laikraštis Baltijos kelias patyrė nuostolių. Gera žinia, kad geras ir plačiai skleidžiamas Baltijos kelias atgauna teismo užtvertą savąją ekonominę bazę.
Ligi šiol nebuvo judėjimų provincijoje, kurie rimtai imtųsi organizuoti krutėjimą vietovių veiklą. Netikėtai pasirodė judėjimas, kuris pradėjo organizuoti savo branduolius provincijoje ir tik po to pasirodė Vilniuje. Tai daro iš JAV atsikeliąs Lietuvos fronto bičiulių sambūris. Šiai organizacijai nereikia pašalinių rekomendacijų. LFB gimė Lietuvoje kovoje už Lietuvos laisvę. Jis subrendo tokioje pat veiklioje išeivijoje. Tad patriotams, gyvenantiems tautine krikščioniška dvasia, LFB Lietuvoje yra gera žinia.
Kitas save trumpai ir aiškiai apibūdinantis judėjimų epidemijoje pasirodęs judėjimas yra Tautos frontas. Jo Manifestas nesidrovi žodžių Tėvynė, Nepriklausomybė, Tauta, lietuviai. Tai pamalonina lietuvišką akį ir ausį, kurioms yra įkyrėjusios juokingai suktos, patriotizmą dusinančios pilietinės duknos. Nuo pabrėžtinos (net penktosios kolonos) pilietybės lengva pereiti į pasaulio piliečio erdvę.
Tačiau ligi šiol labiausiai į save dėmesį patraukė naujas judėjimas, pasivadinęs Piliečių santalka. Vos tik iš veiklos slėptuvės išlindęs, judėjimas išplėtė rankas apglėbti visa, kas kitų padaryta bei daroma, ir šokosi viskam vadovauti. Bet Santalkos vadovybė dar neaiški: už judėjimą kažkodėl kalba privačia nuomone prisidengdamas vienas (didelės) iniciatyvinės grupės dalyvis. Kur tūno vadovybė? Keistai, jei ne juokingai skamba lyg ką tik iš kiaušinio išsiritusio viščiuko bandymas giedoti skiedryno gaidžio balsu. Lyg Santalka būtų atvirai veikusi kokius metus, svarsčiusi planus ir dabar juos skelbtų vadų išsiilgusiai tautai. Mus vienija rūpinimasis valstybe. Lyg be Mes nebuvo ir nėra besirūpinančiųjų. Paminimos deklaraciją pasirašiusios organizacijos ir padrožiama: Šios organizacijos linkusios naudotis Santalkos tinklu. Iš kur tas tinklas, kai pati Santalka yra tik deklaracija? Nejaugi kas nors slaptai susirinkę numezgė tinklą ir dabar į jį, lyg į voratinklį muses, vilioja organizacijas? Teigiamai atrodo tai, kad numatyta veikti atskirais komitetais. Tai decentralizuoja bet kokią pretenzingą vadovybę.
Pagrindiniai mūsų tikslai valdžios priežiūra
. Geras tikslas. Tačiau ligi šiolei laisvosiose sistemose priežiūra priklausė parlamentui, opozicijos partijoms ir, žinoma, susipratusių balsuotojų įvairių pažiūrų grupėms. O pagal iniciatorių retoriką, Santalka perima visų tų institucijų atsakomybę ir darbus. Kas išrinko Santalką būti valdžios prižiūrėtoja? Dar klausimas kas prižiūrės prižiūrėtojus? Mes nesiekiame valdžios siekiame, kad piliečiai ją kontroliuotų. Tačiau įvairūs piliečiai ją jau kontroliuoja. Gal nepakankamai, bet kontroliuoja. Klausantis retorikos galima įtarti, jog kažkas Santalkoje pasišovė kontroliuoti piliečius, kad jie kontroliuotų valdžią pagal Mes. Nes Piliečių santalka siekia sudaryti sąlygas (išryškinta mano - V.B.), kad žmonės patys galėtų kontroliuoti savo valdžią. Yra Konstitucija, įstatymai, spaudos ir žodžio laisvė. Kokių sąlygų dar reikia? Gal reikėtų tik vieno, kad kas nors Santalkoje užpiltų šalto vandens ant retorikos žarijų. Nes tokia retorika gali atbaidyti žmones ne tik nuo Santalkos, bet ir nuo kitų judėjimų.
Bet akivaizdu, kad veiklai pagyvinti gali padėti nauji judėjimai, tarp jų ir gerą potencialą turinti Santalka. Juk visiems tautinę sąžinę turintiems privalu įremti petį į valstybės vežimo išvilkimą iš okupacinės nomenklatūros raudonojo molyno. Svarbiausia, kad judėjimai pajudintų veiklai provinciją. Tam jau būta privačių iniciatyvų. Jei tokiam tikslui atsirastų judėjimų, žymiai pagerėtų reikalai. Ypač daug padėtų, jei kuris nors judėjimas parapijose suorganizuotų komitetų viešajai moralei pakelti.
Nežinia, kiek branduolių ir politinių kumščių provincijoje yra suorganizavę judėjimų iniciatoriai. Jei ne, turėtų tam susikaupti. Tik tada būtų pateisinami siekiai suburti žmones iš tolimiausių Lietuvos kampelių. O dabar tokios kalbos yra tuščiažodžiavimas arba noras ateiti į vadovavimą ant gatavo. O ir to gatavo, deja, dar nėra labai daug.
Tad pakelkime Lietuvą iš apačios, atsisukdami į Lietuvos užkampius. Pareiga galioja ne tik Vilniaus, bet ir užkampių inteligentams šių dienų Lietuvos bajorams.
Vilius Bražėnas
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|