Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žodžiai – širdyse, balandžių „autografai“ – pajūrio danguje ir… „kurortinės klounados“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

45 metus jaunųjų palangiškių sielose meilę gimtajai kalbai ir literatūrai puoselėjantis mokytojas Jonas Brindza ir literatė Vida Kusienė

Iš dekoratyvinių balandžių parodos Palangoje: „Kur šiandien skrisime…?“

…Kilk su šviesa,

kantrusis piligrime…

1.

Gerumas kaip lygumų upė ar nurimusi jūra yra tylus. Meilė – taip pat. Nes joje ir žydi Gerumas, kurį jaučiame net apypykčio gyvenimo akimirkose. Jos mus ir sutaiko. „Tai, kas svarbiausia, nematoma akims“, – vis ataidi žodžiai iš A. de Sent Egziuperi „Mažojo princo“.

Štai todėl, pasak kretingiškių, dažniausiai „išmintings tyl“. Tylėjimas – auksas, kalba – sidabras, tyla dažnusyk taupo žmogų. Štai todėl dzūkiškai kuklus, mat dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje Palangoje apsigyvenęs Lazdijų krašto sūnus, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas (o svajojo studijuoti fiziką!) Jonas Brindza daug kam, ne tik žurnalistams, nutylėjo nepaprastą savo gimimo dieną.

„Kam čia aš įdomus? Dabar, kai bendruomeniškumas šitaip stipriai aptirpęs, kai dominuoja egoistiniai išskaičiavimai… Žinoma, norėtųsi, kad sutarimo Lietuvoje daugiau būtų, kad neskurstų, nebūtų naikinamas lietuviškas kaimas, kur tautos šaknys, kalbos gražumas… Kad išvykusieji svetur jau sugrįžtų atgal, nes liūdni namai be namiškių. Liūdna bus krašte, jei į šalį nustumsime žinias, knygas“, – lėtai dėstė mokytojas J.Brindza Palangos naujamiestyje šią kaitrią liepą. „Kuo daugiau pasitikėkime mokytu jaunimu“, – tebeaidi mokytojo žodžiai. Mokytojo, kurio šviesumui, atsargiai lietuviškai seikėjamai išminčiai jau šiandien lenkiasi keliasdešimt Lietuvos šviesuolių.

Nes lituanistas J.Brindza, kaip anuomet Juozas Tumas-Vaižgantas, širdimi atrado, išpuoselėjo Palangoje daug „deimančiukų“: literatų, humanitarų, žurnalistų, rašytojų, atgręžė į saulėtą dieviškąjį krantą daugybę šviesos išsiilgusių akių. Kai mano ranka vedžioja eilutę „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles“, aš prisimenu ir 70-ąjį slenkstuką peržengusį visad kuklutį, savo esybe provincijos pseudopolitikierių „žaidimėliams“ svetimą mokytoją J.Brindzą, taip pat ir gerąją jo gyvenimo draugę, irgi mokytoją Anielę Brindzienę. Ši pavyzdingai gyvenanti pora savo sąžiningumu, kruopštumu, atida jaunam ir senam be jokios viešosios reklamos jiems seniai pelnė didelę pagarbą ir autoritetą.

…Bet štai atpildas: šiandien Mokytojas nejaučia vienatvės, laike ir pasaulyje su juo gyvena išpuoselėtos sielos. Sovietmečiu Mokytojo balsas daugeliui mokinių buvo vienintelė tylos, įsiklausymo, tikrumo, žmoniškumo oazė. Mokytojas spinduliuoja tuo ypatingu saulėtu tikėjimu, kuris leido laiminti tiesą, teisybę, gėrį, darną, kūrybą“, – 2000-aisiais išleistame Palangos 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Senosios gimnazijos) 1961-1996 metų literatų kūrybos almanache „Aitvaras“ rašo taip pat pasiaukojančiai J.Brinzdos pradėtą kelią į saulėtąjį kūrybos krantą jauniesiems Palangos humanitarams padedanti surasti mokytoja Jūratė Galinauskienė.

„Inteligencija, geismas lavintis, šviesos ilgesys yra įgimtas, kaip lytis, kaip gaivalingąją gyvybę gausinantis moteriškumas“, - netikėtai ištarė šituos enciklopedijos vertus žodžius, - ačiū jai! – daug metų Botanikos parko gėlynams atidavusi, betgi niekada nepamirštanti ir savišvietos, „sielos gėlyno“ darbšti šviesuolė Regina (pavardės garsinti nepanoro).

Klausėmės sykiu su jos bendradarbėmis Vale Perkumaite-Kliauziene, Aldona Martinkute, irgi vidurvasario darbų bėgsme nepametančiomis knygos, prisiminėme ir garbingąjį gimtosios kalbos ir literatūros mokytoją J.Brindzą, nuoširdžiai linkėdami: „Kad į mokytoją Brindzą panašių inteligentų gretos tik gausėtų kiekviename mielosios Lietuvos kampelyje. Juk inteligencija, pasižyminti humaniškumu, - niekada nesenamadiška“.

2.

Už žiogą šoklesnis Reinoldas Liaudanskas ne tik Palangoje, bet ir visoje Vakarų Lietuvoje senokai žinomas ne tik kaip kūrybiškas gėlynų, želdynų specialistas, pavyzdingas tėvas, laisvalaikį atiduodantis dailei ir paukščiams. R.Liaudanskas yra Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių augintojų klubo pirmininkas, ir dar ilgokai reikės laukti, kol jį pakeis dar talentingesnis organizatorius.

Tai šio menui jautraus, grožiui ir gėriui neabejingo dar pusamžio vyro (beje, irgi mokytojo J.Brindzos auklėtinio!) iniciatyva šiemet Palangoje pavydėtinai sklandžiai surengta penktoji dekoratyvinių balandžių paroda. Aikčiojo menų ir pramogų klube „Kupeta“ vaikai, tėveliai, seneliai: „Stebuklai – dangus žemėje!“

„Šviesos ir peno sielai rasi tiek, kiek sugebėsi pats pasiimti. Neraginant. Nei žmonai, nei partijai. Paukščiai žmogui padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą ir harmonizuoja jam atsidavusį bičiulį, neleidžia liūdėti, agresyvėti. Mes gėrimės dekoratyviniais paukščiais iš Klaipėdos miesto ir rajono, Kretingos miesto ir rajono, Šiaulių miesto ir, be abejonės, mūsų Palangos. Čia gyvena net žvilgsniais dangaus pasiuntiniams – balandžiams diriguojančių daug sąžiningų jų augintojų“, - smagiai mintimis su „XXI amžiaus“ skaitytojais dalijosi R.Liaudanskas.

Parodoje regėjome 29 veislių dekoratyvinių balandžių. Kurią išskirti? Klaipėdos ar Hanoverio aukštaskraidį, „Povinį“ ar „Sūduvos baltagalvį“, „Arkangelo sniegeną“? Visi puikūs.

Kaip meilės paukščiams negailintys jų globėjai. Nes be meilės nežydi žodžiai nei gėlės, ir dangaus nesižvalgo paukščiai. Palangoje balandžių žmonės dar nenuvylė.

3.

Gyvenimas visur žvalus, o pajūryje vasarą – žvaliausias. Į ką žvelgi šiemet, Palangos svety, - į bažnyčią ar smuklę, į dekoratyvinių balandžių parodą ar butelių surinkėjus, į neabejotinai (ir ne tik Europoje) tarp daugelio kraštų merginų ir moterų gražiausias lietuvaites, į…

Daug šiemet žmonių Baltijos paplūdimiuose, kurių Lietuva tarp Nidos Lietuvoje ir Nidos Latvijoje turtinga 99 kilometrus. „Turkiška vasara“, - sutartinai pastebi visi. Jeigu po kurortą, priejūriais klajodamas, o, pasak žemaičių, „vadalodamasis“, išgirsi klausimą: „Ar jūra jau šilta, kaip ta jūra atrodo?“ – šito, žinok, klausia tikras palangiškis, jūros nematęs bent… ketverius metus. Ir nereikia stebėtis. Palangiškiai dirba svečiams. Metų ir kasdienei duonai. Tai, kas prieinama vasarotojui, „kompielninkui“, palangiškio akimis – prabanga. Jo tikslas – nepaleisti svečio namo su pinigais! Todėl yra ir „kurortinė diplomatija“, butinė senbuvių inteligencija, kuri, mandagiai šypsodamasi, svečiui įsiūlo ir arbatos – kavos „krūzelę“, ir tualetinio popieriaus „lūstelį“, o šitaip – ir saulėtus įspūdžius apie nuotaikingas dienas ir savaites prie Baltijos, „Palangos karalystėje“.

Palangos – madų, stilių, kaprizų, nuodėmių „striptizų“ – yra tiek, kiek ir Lietuvos. Viskas identiška. Plius jūra. Be jūros Palangos nebūtų. Tuo ji pranašesnė už visas žemyno vasarvietes – Druskininkus, Birštoną, Anykščius…

Toli gražu Palanga dar neišskleidė gražiausių savosios karūnos plunksnų! Čia – tikrai tik saulėtekis: milijonai tik siūlosi į pajūrį. Kyla dešimtys modernių kotedžų, atgimtį Šventajai žada 2008 metais prasidėsiantis uosto atstatymas. Todėl būtina aukščiausio lygio buities kultūra. O ne…

Vasarotojų upe, va, „plaukia“ keturi slavakalbiai, agresyviojo „Nagijevo stiliaus“ bernaičiai. Besikeikiantys „pavidalai“. Vos ne Žuljo „Ereliai“, siekiantys pabrėžti, jog „net gėlės Maskvoje žydi kitaip“.

Betgi šėtonvalda visada aistringa. Ji bando sumindyti europėjančią mūsų valstybę. Imperija vis dar tikisi, ji, žiūrėk, pasivilioja savo pusėn ir kai kuriuos bemeilius, tik „babkių“ geidaujančius žurnalistinius „piratus“. Todėl mums reikia naujų valančių ir žemaičių, blaiviai mąstančių inteligentų. Būtinai ugdytina lietuviškosios sielos tvermė, nes, ją praradusi, siela neatspari blogiui. Valstybė prasideda nuo sąžiningumo savyje. Nuo asmenybės inteligencijos.

O ar Palangoje vasaros kurortinio sezono metu yra kovojančiųjų už tai, kad jauni (ir ne tik!) žmonės nepatektų į alkoholio, narkotikų, į bet kokios atmainos „svaigomanines žabangas“, nesusigundytų iš didmiesčių suplūdusių vagių „gundymais“, „pabaisomis“ ir kitokiomis, CNS (centrinę nervų sistemą – aut.) išbalansuojančiomis atrakcijomis?

Malonu konstatuoti faktą, jog, be Palangos miesto savivaldybei pavaldžių teisėsaugos, policijos, Vaikų teisių tarnybos pareigūnų, vietos mokytojams atostogaujant, paauglių ir jaunimo laisvalaikiu domisi, nuoširdžiai rūpinasi buvusios ilgametės V.Jurgučio vidurinės mokyklos direktorės, miesto Tarybos narės Genoveitos Krasauskienės vadovaujamo Naujosios sąjungos (socialliberalų) vietos skyriaus nariai, susibūrę į „NS pagalbą visiems“. Reidai į daugiabučių gyvenamųjų namų laiptines, kiemus, kavines, paplūdimius, kur galėtų atsirasti svaigtelėjusių jaunaveidžių… O vietos konservatoriai… keistai tyli. Prabils tik artėjant naujiems savivaldos rinkimams? Betgi „tikėjimas be darbų yra miręs“… Beje, ir Valstybės dienos proga palangiškius, vasarotojus vietos laikraštyje prasmingai pasveikino taip pat Naujosios sąjungos Palangos skyrius. Argi patriotizmą – jau irgi į kamaraitę, virš kurios švytuliuoja užrašas „Pigūs rūbai“? Ar būti savo valstybės patriotu be atlygio – nebeinteligentiška? „Liūdna“, – tartų ne tik šviesusis lituanistikos mokytojas J.Brindza.

Palanga

© 2006 „XXI amžius“