Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kipras Petrauskas ir laikotarpis

Marija MACIJAUSKIENĖ

Petro Kalpoko tapytas Kipro Petrausko portretas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Virgilijus Noreika

Juozas Malikonis

Kipro Petrausko 120-ųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo gausus žmonių būrys. Dainininko dukra Aušra (iš dešinės pirmoje eilėje trečia)

Mano karta išgyveno tokį gyvenimo tarpsnį, kai kiekvieną žmogų, jo poelgį reikia vertinti duotame laike ir situacijoje. Juk visąlaik drebėjo žemė po lietuvio kojom viena ar kita prasme. Dar prisiminkim, kad tame margumyne pasitaikė ir išdavikų, ir pardavikų, dažniausiai pavergtų pikto pavydo ar trokštančių bet kokia kaina pelningesnės ar visiems matomos kėdės. Visko buvo ir yra.

O mano plunksna paprastai siekia, kad niekas iš mūsų asmenybių nebūtų užmirštas ar ištrintas iš kultūros istorijos.

Kipras Petrauskas - ąžuolas mūsų teatro, mūsų kultūros istorijoje. Ne veltui ir namą su broliu pasistatė Kaune prieš garsųjį žilą senovę menantį Ąžuolyną. Tik dirstelėkite į tų senolių gruoblėtas šakas ir, turėdami šiek tiek pajautos, patirsite čia gyvenusių ir gyvenančių širdis stingdančias istorijas. Kiekvienas žmogaus amžius atverčia vis kitą suvokimą, tarsi tavo žinios ir patirtis gausėtų lyg žyrant laiko grūdams į aruodus.

Nepasakysiu, ar K.Petrauską pirma pamačiau atvykusį medžioti į Pakruojo miškus (tėvas buvo Pakruojo miškų urėdas), ar ant dailaus reklaminio popierėlio, kuriame slėpėsi kvepiantis tualetinis muilas. Nuotrauka, kur dainininkas su varovais ir miškininkais prie laimikio, buvo mėgėjiška ir man labai brangi, tačiau, kaip ir daugelis panašaus pobūdžio relikvijų, iš mano akiračio dingo. Gal todėl labai smerkiu kolekcininkus, supirkinėjančius vogtus daiktus. Pats gauk autografą ant knygos ar nuotraukos, nusipirk iš dailininko jo darbą… Čia nesileisiu į tas istorijas, kurios man drasko širdį. Kalbėsiu tik apie K.Petrauską.

Pamenu, pokario metais jį pamačiau Kaune, Verdžio operoje „Otelas“. Paskui – „Karmen“, „Eugenijuj Onegine“, „Aidoj“… Ne tik jo balsas (sako, jau nebuvęs toks kerintis ir legendinis kaip prieškariu) tavyje viską nustelbė. Gėrei tarsi užburtą stiprų gėrimą. Kiekvienas galėjo pavydėti jo stoto, jo tobulo sceninio judesio, „tapant“ kuriamą vaidmenį. Scenoje jis buvo gyvas Lenskis, Otelas!.. Ak, reikėjo tik pamatyti. Dezdemona tada, rodos, buvo solistė Petronėlė Zaniauskaitė, o kas buvo jo partneris operose „Karmen“, „Aidoje“ ar „Eugenijuj Onegine“, jau nepamenu. Tačiau „Traviatą“, kurią mačiau Vilniuje, jis dainavo su Elena Čiudakova. Ir tai buvo legendinis K.Petrauskas. Yra pasakoję, kad prieškariu primadonos jo glėbyje nualpdavusios; tiek jis turėdavęs „šarmo“ ir žavesio. Ir dainuoti kartu su K.Petrausku reiškė pelnyti šlovę. Juk jį visas pasaulis žinojo!

Prieškariu iš man papasakotų istorijų prisimenu, dainininkas daug sau leisdavo, lėbaudamas garsiajame fakulteto restorane ar „Metropoly“ (gaila, „Metropolis“ dabar visai sudarkomas, o kiek istorijų slepia). Tačiau, anot V.Tarvydo, tuomet turėjusio automobilį pagal iškvietimą, K.Petrauskas visada tiksliai sutartu laiku išeidavęs ir gausiai už paslaugą atsilygindavęs.

Jau minėjau, kad kiekvienas laikotarpis asmenybėms duodavo vis naujas pareigas. Taip nutiko ir Lietuvos operos grandui K.Petrauskui. Pokaris. Trėmimai, masiniai ir pavieniai, ryškių asmenybių dingimai nesiliovė. Po 1941-ųjų birželio tremčių, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, į nežinią, toliau nuo žudynių, prarasdami Tėvynę, išvyko didelis būrys dainininkų, dramos teatro aktorių, rašytojų… Tačiau žemė nemėgsta tuštumos, – augo, brendo, gimė naujos kartos, apsuptos baimės ir kasdienybės smūgių, tačiau kantriai kabinosi į gyvenimą viltimis ir savo darbu Lietuvai. Štai tada ne kartą reikėjo tiems jauniems žmonėms ryškios asmenybės pagalbos. Ir K.Petrauskas šiuo atveju būdavo stipri uola kopiantiems į išlikimo, į šviesaus tikslo viršukalnę. Jis suprato, kad tam turi ryžtis ir gali tai padaryti. Juk naujoji valdžia nesiryš jo iki pašaknų nupjauti.

Tai nutiko pokariu. 1945-ųjų pavasarį Balio Sruogos, grįžusio iš tremties, iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, sveikata ir ateitim rūpinosi V. ir B.Sruogų šeimos draugai Marija ir Juozas Nemeikšos. Rudeniop jis buvo išsiųstas į Birštono „Tulpės“ sanatoriją rimtai gydytis ir atsigauti. Visuomeninio transporto nebuvo. Rašytojas jautėsi dar silpnas ir labai vienišas, tad ten dirbusios Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentės Aldonos Daugėlaitės dėmesys, medicininė pagalba, guodžiantys pokalbiai, mokėjimas išklausyti, sanatorijos pastatą supantys stebuklingai gražūs medžiai sugrąžino rašytoją į realų pasaulį. Ir B.Sruoga karštligiškai ėmėsi rašyti „Dievų mišką“.

Pacituosiu visą B.Sruogos laišką, nežinantiems to laikotarpio situacijų, o kelis komentarus – vėliau. Taigi jo aliarminis laiškas K.Petrauskui.

Mielas Kiprai,

š.m. kovo 16 d. buvo suimta Aldona Daugėlaitė (g. 1923 m., Juozo duktė, gyv. Kaune, Būgos g. 48), V kurso Kauno universiteto medicinos studentė. Ji Kauno universiteto choro dainininkė, visuomet to choro vardu Tau tortą kepusi, gėles nešusi ir Tave sveikinusi. Gegužės 10 d. buvo teismas ir ji gavo normalią porciją pagal korteles – 8 metus. Tai yra mano labai miela bičiulė, daug nusvėrusi mano gyvenime. Cvirka, mano prašomas ir mano vardu, yra kalbėjęs su gen. Bartašiūnu ir tas yra pažadėjęs jos iš Lietuvos neišsiųsti. Kalbėta tuo reikalu yra jau su Paleckiu ir kit. Bet gen. Bartašiūnas (J.Bartašiūnas – 1944-1953 m. vidaus reikalų komisaras, ministras – M.M.) yra Vilniuje, o Aldona – Kaune. Raštai, eidami per raštines, gali kur ir užkliūti. O svarbu, kad neišsiųstų. Tai juk – gyvybinis reikalas. Tam reikalui yra gi lageris Šilutėje. Tu kaip Aukščiausios Tarybos narys gal galėtum užtarti jauną dainininkę, prisimindamas gen. Bartašiūno pažadėjimą. Tavo žodis daug reikštų. Mažiausia, gal galėtum mano vardu žodį tarti Staškevičiūtei? Išsiuntimas išimtinai priklauso nuo gen. Bartašiūno, - jis jau yra sutikęs neišsiųsti, - reikia, kad jo pažadas būtų įvykdytas.

Atleisk, kad tokiu prašymu kreipiuos į Tave. Bet nieko negalimo aš neprašau. Bet mūsų taip nedaug jau beliko, kad mūsų žmones reikia gelbėti, kur tik galima. Reikia tiesti pagalbos ranką, - kaip Tu ten „Pikų damoj“ dainuoji „šiandieną Tu“… Pamatysi, ta mergytė tortą vėl Tau iškeps!

O reikalas sunkus. Tavo Balys Sruoga

Vilnius

Tauro, 21-3

1946. geg. 13 d.

B.Sruogos laiške minima ir kita įžymybė – operos primadona Aleksandra Staškevičiūtė. Ji taip pat išgelbėjo ne vieną žmogų, ir net šeimą, slėpdama savo bute nuo prapulties. Ir laiške minimas faktas ne vienintelis K.Petrausko panašių darbų paletėje.

Kai jau studijavau Vilniaus universitete ir mokiausi Dramos studijoje prie Vilniaus akademinio dramos teatro, K.Petrauską matydavau išnašų žingsniuojantį J.Basanavičiaus gatve į teatrą ir iš jo (Operos ir baleto teatras tada buvo pastate, kur dabar įsikūręs Jaunimo teatras). Ir spektaklius studentams buvo privaloma lankyti. Visko buvo: galiorkoje smaksodavau, ir ant laiptelių sėdėjau, o kartais pasitaikydavo ir tuščia žiūrovo kėdė, tad mano meilė operai ir baletui būdavo pasotinama. Tiesa, Dramos studija tuo metu neturėjo patalpų, tai vienos disciplinos vykdavo Gedimino prospekte, kur dabar režisieriaus A.Tumino Mažasis teatras, kitos – po dramos spektaklių scenoje, o šokio ir fechtavimo užsiėmimai – Operos ir baleto teatro pusrūsyje. Šokį dėstė prima balerina J.Jovaišaitė-Olekienė, fechtavimą – aktorius Zolubas. Leidžiantis į pusrūsį, tekdavo prasmukti pro aktoriaus rūbinę. Esu mačiusi, kaip rūbininkas, iškilmingai padavęs K.Petrauskui paltą, jį laikydavo, kol šis apsirengs. K.Petrauskas irgi iškilmingu mostu ant atbrailos padėdavo dešimtuką. Ta scena buvo tokia gracinga, tokia spalvinga, kad nors imk ir novelę parašyk.

Paskui išvykau dirbti į Kauną. Ir jau K.Petrauską pamačiau atvykusį į Adelės ir Pauliaus Galaunių namus. Pirmoji mūsų operos Violetos vaidmens atlikėja Adelė Galaunienė karste gulėjo melsva ilga suknia, kurios kraštas buvo nusviręs per karsto atbrailą. Žmonių buvo daug. Ėjo ir ėjo atsisveikinti. Kai Petrašiūnų kapinėse laidojo A.Galaunienę, už medžio stovėdamas K.Petrauskas žvelgė liūdnas skaudančia širdimi, tarsi atsisveikindamas su savo gražiausiais metais, savo jaunyste, o veidas, rodos, kalbėjo: dabar turbūt mano eilė…

Greičiausiai tai atsitiktinumas, kad atlikdama pedagoginę praktiką Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, vedžiau pamokas klasėje, kur mokėsi įžymybių vaikai ar būsimos įžymybės. Tarp jų – V.Mykolaičio-Putino brolio Juozo duktė, vėliau – J.Bielinienė, televizijos diktorė G.Bigelytė ir K.Petrausko duktė Aušra.

Kodėl prisiminiau K.Petrausko dukrą? Praėjusių metų gruodį M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje buvo paminėtos K.Petrausko 120-osios gimimo metinės, kuriose dalyvavo ir artimieji, ir dainininkai – Virgilijus Noreika (buvęs mylimiausias K.Petrausko mokinys), Juozas Malikonis, Sabina Martinaitytė, Mindaugas Zimkus ir Tomas Vaitkus.

Norintieji išgirsti K.Petrausko balso įrašą, dainininko koncertą ir, žinoma, prisiminimus, netilpo salėje – liko klausyti stovėdami laiptinėje.

Atsimenu V.Noreikos pasakojimo kelis fragmentus:

„Turbūt buvau ketvirto ar penkto kurso studentas. Kipras Petrauskas, atėjęs į auditoriją, kreipėsi į mane: „Noreika (taip jis visada sakydavo ne vardu, bet pavarde), apsižiūrėjau, kad namuose pamiršau akinius, o čia gavau Antano Kučingio laišką. Be akinių negaliu jo perskaityti“. Duodamas laišką, sako: „Perskaityk man“. Ar ne du kartus turėjau jam perskaityti. A.Kučingis rašė, kad jis slėpęs sūnų nuo kariuomenės, tai jį už tai suėmė ir ištrėmė 1948-aisiais. Sūnus jau grįžęs, o jam neleidžia grįžti į tėvynę, į Kauną. K.Petrauskas su tuo laišku ėjo pas J.Paleckį (Tada, pamenu, visi paramos ir pagalbos važiuodavo pas J.Paleckį, nes jis, turėdamas vienokias ar kitokias pažintis, stengėsi padėti – M.M.), į Aukščiausiąją Tarybą, ten, kur dabar Vilniaus kurija. Ir gal po kokio mėnesio A.Kučingis sugrįžo.

Netrukus, jam sugrįžus, nutiko dar vienas įvykis. Buvo paskelbta, kad bus rodomas „Faustas“, Mefisto partiją dainuos A.Kučingis. Staiga spektaklį „nuėmė“; kažkas paskleidė gandą, kad tai nutiko dėl K.Petrausko. Atseit jis pasakęs A.Kučingiui: „Važiuok tu į Kauną, nes teatre du grandai negali dalyvauti“. Tai didžiausia netiesa. Kažkam buvo naudinga (buvo minima ir pavardė to kurstytojo – M.M.). Ir prie teatro įvyko audringa demonstracija, kurioje daugiausia dalyvavo studentai…

K.Petrauskas, – tęsė toliau V.Noreika, – buvo mano svajonė. Pas jį mokytis daug kas norėjo. Į konservatoriją įstojau labai jaunas, septyniolikos metų. Pirmame ir antrame kursuose mano pedagogas buvo kitas. Kai trečiame kurse patekau pas K.Petrauską, pabandęs pasakė: „Ačiū Dievui, tavo balso nesugadino, pradėsim nuo pradžios“. Jis taip mokėjo išgauti piano, balso spalvas…

K.Petrauskas nebuvo vien balta ir juoda… Visko buvo. Dažnai jis mane paimdavo žvejoti Metelių ežere, Dusioj… Tada važiavom į Daugus. Kartu buvo ir dar vienas dainininkas. K.Petrauskas nusamdė sau ir man vietinius žmones, kurie žinojo žuvingas vietas. Kai jau sėdom į laivelius, prie manęs priėjo tas dainininkas ir nei iš šio, nei iš to pasakė: „Tas laivelis ir vedlys man, o tu…“ Aš buvau jaunas ir negalėjau ginčytis, nors K.Petrauskas būtent man buvo nusamdęs vairininką ir luotą. Kai grįžau į krantą, tas dainininkas turėjo pagavęs šešias lydekas, Kipras – vieną, o aš nė vienos. Tada K.Petrauskas mane pakvietė į mašiną, apsisuko ir nuvažiavom. Kaip tas dainininkas parsikapstė, pasiekė Vilnių, nežinau“.

Žinoma, čia papasakoti realybės fragmentai tik pabrėžia kūrėjo vietą tuo laikotarpiu, parodo jo santykį su gyvenimu. Mane, kaip ir kitus salėje buvusius, ypatingai sužavėjo V.Noreikos pagarba savo mokytojui ir taktas kalbant apie įvykius ir situacijas. O jau iš K.Petrausko mėgstamo repertuaro sudainuotos dainos – „Ant marių krantelio“, „Bernužėli, nesvoliok“, „Dul-dul-dūdelė“… – pripildė šventine nuotaika.

Taip K.Petrausko laikotarpiu, ypač pokariu, buvo sudėtinga išgyventi ir dorai nugyventi.

© 2006 „XXI amžius“