|
M.Krupavičius ir žemės nusavinimo moralumo klausimas
Kęstutis SALICKAS,
istorikas, LKD Valdybos narys
Į Lietuvą pagaliau buvo grąžinti visuomenininko, politiko, krikščionio demokrato, kunigo prelato Mykolo Krupavičiaus palaikai. Prisiminus vieną svarbiausių M.Krupavičiaus darbų prieškario Lietuvoje žemės reformą, norisi visuomenei pateikti mokslinėje istoriografijoje išsamiau netyrinėtą 1922 metų žemės reformos įstatymo aspektą žemės nusavinimo moralumo problemą.
1922 metais M.Krupavičiaus parengtas ir Steigiamajame Seime priimtas Žemės reformos įstatymas sukėlė didžiules diskusijas to meto Lietuvoje, ir ne tik dėl ekonominės bei politinės šio įstatymo nuostatos. Galbūt todėl, kad šį įstatymą rengė krikščionys demokratai; oponentai dažnai keldavo klausimą, kiek jis atitinka krikščioniškąją dorą. Be kita ko, svarstant žemės reformos problemas, aktuali buvo žemės nusavinimo moralumo problema. Nemažai kritikuotas krikščionių demokratų siūlymas nusavinti dalį stambiųjų žemvaldžių nuosavybės ir ją išdalyti bežemiams ir ma-žažemiams. Reformos oponentų teigimu, nuosavybės nusavinimas prieštarauja Katalikų Bažnyčios principams. M.Krupavičius, pagrindinis šios reformos autorius, netgi buvo išvadintas komunistu, nes esą tik komunistai gali atimti iš žmogaus privačią nuosavybę.
Diskusijas ir prieštaravimus visuomenėje didino tai, kad net ir Katalikų Bažnyčia šiuo klausimu neturėjo aiškios pozicijos. Jau 1918 metų pabaigoje, krikščionims demokratams pradėjus rengti žemės reformos programą, aukščiausi Bažnyčios hierarchai pradėjo diskusiją žemės nusavinimo moralumo klausimu, nes, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, pasisavinti svetimą nuosavybę yra draudžiama. Katalikų Bažnyčios abejones dėl žemės nusavinimo moralumo didino Lietuvos dvarininkų skundai tiek vysk. Pranciškui Karevičiui, tiek ir Vatikanui (didžioji dalis nusavinamos žemės priklausė lenkų dvarininkams). Dalis Žemaičių vyskupijos kunigų tuo metu buvo gana pasiturintys ir palaikė draugiškus ryšius su dvarininkais. Šie kunigai irgi buvo nepatenkinti LKDP siekiu nusavinti Lietuvos dvarininkų žemes. Jie skundė reformos sumanytoją M.Krupavičių vysk. P.Karevičiui.
Nepasitenkinimas ir diskusijos ypač sustiprėjo 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos krikščionių demokratų Centro komitetui priėmus nutarimą, kad dvarininkų žemė turėtų būti nusavinta ir išdalyta bežemiams ir mažažemiams nedelsiant, nelaukiant net Steigiamojo Seimo išrinkimo, o Laikinosios Vyriausybės sprendimu.
Diskusijoms apie M.Krupavičiaus rengiamą žemės reformą netylant, vysk. P.Karevičius 1919 m. sausio 11 d. visus skundus pateikė svarstyti Budėjimo tarybai, o sausio 13 dieną sukvietė pas save Kauno kunigus apsvarstyti šio klausimo ir išklausyti Budėjimo tarybos nario B.Čėsnio nuomonės žemės nusavinimo moralumo klausimu. Dauguma šio susirinkimo dalyvių apskritai nepritarė LKDP ketinimams nusavinti dvarininkų žemes. Šiame susirinkime Katalikų Bažnyčios kunigai abejojo Laikinosios vyriausybės teise išleisti įstatymą, kuriuo būtų nusavinamos dvarininkų ir bažnytinės žemės, dvejojo, ar valstiečiai neapsunkintų savo sąžinės priimdami žemę pagal Laikinosios vyriausybės įstatymą. Ar galima žmonėms, pasiėmusiems žemės pagal Laikinosios vyriausybės įstatymą, suteikti atleidimą už padarytas nuodėmes?
Žemės valdos ėmimą nuosavybėn pagal Laikinosios vyriausybės įstatymą Katalikų Bažnyčios kunigai prilygino svetimo turto pasisavinimui, o tai pagal krikščioniškąjį mokymą yra nuodėmė. LKDP projektuojamai žemės reformai nepritarė tiek vysk. P.Karevičius, tiek dr. Jurgis Matulevičius.
Kunigų konferencija priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad LKDP ketinimai nusavinti Lietuvos dvarų žemes prieštarauja krikščioniškosios doros mokslui, o tikintiesiems, pasinaudosiantiems LKDP partijos nutarimais ir priimsiantiems nusavintas žemes, draudžiama atleisti nuodėmes, jei už tokį veiksmą neatgailaujama. Ši rezoliucijos dalis yra visiškai suprantama ir nekelianti didesnių diskusijų, tačiau LKDP niekada nesiūlė žmonėms pasiimti žemės iš dvarininkų savavališkai, remiantis vien tik LKDP nutarimu. Atvirkščiai, LKDP siūlė, kad teisėta Lietuvos valdžia Laikinoji vyriausybė priimtų įstatymą dėl žemės iš dvarininkų nusavinimo, siekė visa tai padaryti teisėtu, įstatymišku būdu.
Taigi 1919 m. sausio 13 d. kunigų susirinkimas, pakankamai neįsigilinęs į LKDP programines nuostatas ir jos organų nutarimus, pasmerkė M. Krupavičiaus ir LKDP rengiamą žemės reformą. Budėjimo tarybai priėmus rezoliuciją, vysk. P.Karevičiui teko uždrausti tokį LKDP nutarimą skelbti ir vykdyti bei kreiptis į Seinų vyskupą Antaną Karosą, kuriam buvo pavaldus M.Krupavičius, kad jis atšauktų M.Krupavičiaus leidimą jam veikti Žemaičių vyskupijoje ir grąžintų jį į savo vyskupiją.
Tačiau diskusijos dėl kun. M.Krupavičiaus, kuris buvo vienas svarbiausių žemės reformos sumanytojų ir vykdytojų, vyko ir toliau. Kiek vėliau Kauno dvasininkai susirinko į konferenciją vysk. P.Karevičiaus namuose. Šiame susirinkime ir vėl buvo skundžiama M.Krupavičiaus veikla ir prašoma jį atšaukti iš Žemaičių vyskupijos. Vysk. P.Karevičius atsakė, paaiškino, kad, remdamasis 1919 m. sausio 13 d. rezoliucija, jis kreipėsi į Seinų vyskupą A.Karosą ir siūlė atšaukti M.Krupavičiui teisę veikti Žemaičių vyskupijoje. Tačiau J.Matulevičius ir vysk. A.Karosas užtarė M.Krupavičių ir pritarė jo rengiamai žemės reformai. Vysk. P.Karevičius, pasitikėdamas šių garbingų žmonių nuomone, nusprendė daugiau netrukdyti M.Krupavičiui dirbti kuriant žemės reformos įstatymą. Tačiau, kaip pastebėjo kun. Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose, klausimas, ar žemės reforma atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą, vis tiek buvo neaiškus, ir vysk. P.Karevičiaus kurį laiką vis dar neapleido abejonės.
1922 m. gegužės 8-9 d. įvyko pirmoji Lietuvos Vyskupų Konferencija, kurioje dalyvavo ir apaštalinis vizitatorius arkiv. A.Zechinis. Pradėjus kalbėti apie žemės reformą, arkiv. A.Zechinis iškėlė klausimą, ar LKDP rengiamas žemės reformos įstatymas atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą. Apginti M.Krupavičiaus ir Žemės reformos įstatymo ėmėsi ne kas kitas, bet pats vysk. P.Karevičius, kuris pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė, esant svarbiam reikalui, gali nusavinti piliečių nuosavybę, tik turi už ją savininkui atsilyginti. Savo poziciją jis grindė A.Lehmkuhlio moraline teologija, kuri leidžia nacionalizuoti piliečių nuosavybę, jei visuomenės gerovė to reikalauja ir jei teisingai atlyginama už nusavintą nuosavybę.
Vyskupų Konferencija buvo aukščiausia Katalikų Bažnyčios dvasininkų institucija ir ji nepasmerkė LKDP priimto Žemės reformos įstatymo. Tai reiškia, kad Katalikų Bažnyčia baigė blaškytis ir galiausiai suformulavo savo nuostatą: Žemės reformos įstatymas neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui. Tai patvirtina ir tas faktas, kad, priėmus Žemės reformos įstatymą, pats vysk. P.Karevičius atėjo į Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto raštinę, padėkojo M.Krupavičiui už atliktą Lietuvai naudingą darbą ir palinkėjo laimingai ir greitai jį įgyvendinti įvykdyti žemės reformą.
LKDP pozicija dėl žemės nusavinimo moralumo
Tai, kad Katalikų Bažnyčia neturi aiškios nuomonės žemės nusavinimo klausimu, kėlė nerimą ir šios reformos autoriams, LKDP vadovams. Katalikų teologijos pripažįstamas ir ginamas nuosavybės principas daug kam atrodė sunkiai suderinamas su M.Krupavičiaus siekiu nusavinti dvarų žemes. Bet abejonės dėl kuriamos žemės reformos moralumo buvo išsakomos tik privačių pokalbių metu ir viešai neskelbiamos. Viešuose pasisakymuose LKDP atstovai turėjo aiškiai suformuotą poziciją ir tvirtų argumentų, įrodančių, kad žemės reforma neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui. Krikščionys demokratai, nusprendę atimti dalį privačios nuosavybės, pasak M.Krupavičiaus, rėmėsi krašto reikalais ir krikščioniškąja etika. Kelrodė žvaigždė šiuo klausimu krikščionims demokratams buvo popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum, vysk. Jurgio Matulevičiaus (Matulaičio) parašyta disertacija apie privačią nuosavybę bei Tomo Akviniečio mokslas.
Vysk. J.Matulevičiaus disertacijoje apie nuosavybės teisę žemės reforma nenagrinėjama, tačiau joje tyrinėjamas žemės nuosavybės ir Bažnyčios santykis. J.Matulevičius teigia, kad žemė turi būti visų žmonių maitintoja, turi tarnauti visai žmonių giminei. Vadinasi, turi būti vienokia ar kitokia institucija, kuri būtų atsakinga už žemės paskirstymą. Juk gamta neįvedė jokio turtų padalijimo, Dievas niekam nepaskyrė atskiros dalies. Taigi kas turi paskirstyti žemės valdas taip, kad jos tarnautų visai žmonijai? Ar tai turėtų atlikti Bažnyčia? Ne, teigiama disertacijoje, Bažnyčia neturėtų pretenduoti į tokią teisę. Tai valstybės valdžiai paliekama pačiai tvarkytis taip, kaip jai manoma esant geriau. Tik dėl atsargumo numatomi moraliniai įpareigojimai nesulaužyti vadinamosios gamtos teisės ir Evangelijos dėsnių. Maža to, J.Matulevičiaus teigimu, valstybės pareiga budėti, kad kiekvieno teisės nebūtų laužomos; valstybė turi įvesti tvarką turtų padalijime ir jų naudojime, kad nebūtų priešinga teisingumui ir visuomenės gerovei.
Vienas didžiausių autoritetų krikščionims demokratams, sprendžiantiems žemės nusavinimo moralumo problemą, buvo popiežių enciklikos ir mintys. Apie nuosavybę bene daugiausia yra rašęs popiežius Leonas XIII, 1896 metais paskelbtoje enciklikoje Rerum novarum, nagrinėjęs darbininkų, tuo pačiu ir ūkininkų, klausimą bei žemės nuosavybės klausimą. Enciklikoje teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo viešpats, jis pats gali pasirinkti, kas jo reikalams tinka ne tik dabartyje, bet kas, jo manymu, bus reikalinga ir ateityje. Vadinasi, žmogui būtini ne tik žemės vaisiai, bet ir nuosava žemė, nes ji aprūpina žmogų jo ateičiai reikalingomis materialinėmis gėrybėmis. Šitos pagalbos žmogui niekas negali taip nuolat teikti, kaip žemė maitintoja. Siekdamas žmonių gerovės, jis pasisakė už tai, kad kuo daugiau žmonių turėtų savo žemės.
Numatydamas, kad gali kilti nesutarimų pasiskirstant žemės valdas tarp žmonių, Leonas XIII numatė ir kas turėtų būti atsakingas už žemės nuosavybės ribų nustatymą. Dievas yra davęs žemę visai žmonijai, nepaskirstęs jokios žemės dalies kiekvienam žmogui valdyti, Dievas paliko pačių žmonių triūsui bei jų įstaigoms apibrėžti privačios nuosavybės ribas. Pasak M.Krupavičiaus, dauguma popiežių pasisakė už tai, kad žemė turi tarnauti visai visuomenei; ją turi valdyti tie, kas ją dirba ūkininkai žemdirbiai, nes nuosavybė yra darbo vaisius. Popiežius Leonas XIII kalba ir apie tai, ar turi teisę valstybių vyriausybės atimti dalį privačios nuosavybės iš savininkų. Popiežius suteikė vyriausybėms teisę elgtis taip, kad tai būtų naudinga kuo daugiau žmonių. Tam net nebūtinas ankstesniųjų žemės savininkų sutikimas suprantant, kad nedaugelis žmonių savo noru sutiks atsisakyti nuosavybės.
Taigi, remdamasi popiežių enciklikomis ir Katalikų Bažnyčios mokymu, LKDP suformavo pagrindinius principus nuosavybės klausimu: krikščionims demokratams įvairiausios gyvenimą reguliuojančios teorijos nėra amžinos ir gyvenimui prireikus jas galima keisti; krikščionys demokratai teigia, kad aukščiausias teisines žemės nuosavybės ribas reikalui esant nustato valstybė, o žmogus privalo paklusti tiems įstatymams, kurie tuo metu yra veikiantys valstybėje, nes jie yra priimti teisėtos valstybės valdžios ir turi aukščiausią galią; krikščionims demokratams svarbu, kad nebūtų pažeistas teisingas turtų naudojimas. Nuosavybė turi tarnauti asmens, šeimos, visuomenės ir visos žmonijos gerovei.
Šiais principais krikščionys demokratai pasisakė prieš tai, kad žemė būtų sutelkta dvarininkų rankose, o paprasti žmonės turėtų dirbti jiems. Dievo noru žemė privalo tarnauti visai žmonijai, o ne saujelei žmonių. Tuo turi rūpintis teisėta žmonių valdžia.
© 2006 XXI amžius
|