Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Palanga - Lietuvos langas į jūrą

Zigmas Tamakauskas

Kristaus skulptūra Palangoje, Tiškevičiaus parke

Palangą visada siejame su jūra. Mūsų Baltija jau nuo seno žmogui buvo teikiamų gėrybių, pragyvenimo šaltinis. Iš jos gaudavo žuvies, joje slėpėsi gintaro klodai, kurių nuotrupos pasiekdavo krantą. Žuvis ir gintaras visada buvo labai vertinami. Jūra keitė ir pačio žmogaus gyvenimo sąlygas, jo mąstyseną. Žmogus jūrą mylėjo, nežiūrint jos krečiamų išdaigų, bangų šėlsmo, nuskandintų laivų ar net gyvybių... Didelę reikšmę turėjo pajūrio kelias – sausuma ir jūra. Prie jūros glaudėsi ir mūsų protėviai.

Žodžio kilmės aiškinimas

Palangos vardas turi keletą savo kilmės versijų. Pagal padavimą senovėje žvejai statę savo namelius prie pačios jūros. Ji audros metu skalavusi palanges. Kiti paprasčiausiai Palangos vardą sugretina su Lietuvos langu į jūrą. Panašią versiją nusako J.Lelevelio bendradarbis Vilniaus universitete istorikas Mykolas Balinskis, manęs, kad vietovardis kilęs nuo žodžio langas. Seni žmonės aiškinę, kaip rašo Bronius Kviklys, kad Palangos vardas kilęs iš ankstesnio Rąžės upelio pavadinimo, kuris vadinosi Langos upeliu. Kalbininkas Kazimieras Būga Palangos vardą sieja su kuršiška kilme, reiškiantį drėgną vietą. Tam pritaria ir kalbininkas Aleksandras Vanagas savo knygelėje „Lietuvos miestų vardai“, darydamas išvadą, kad „pirminė Palangos reikšmė, matyt, buvo susijusi su drėgnų žemumų, pelkių, užliejamų pievų ar pan. sąvokomis“.

Žvilgsnis į istoriją

Žmonės, kaip liudija archeologės Rimutės Rimantienės archeologiniai tyrinėjimai, prie Baltijos jūros jau gyveno prieš penkis tūkstančius metų. Palangos gyvenvietė siejama su VIII-X amžiuose gyvenusių vienos iš baltų genčių – kuršių teritorija. Palangos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1161 metais. Esą tais metais danų kariuomenė, atvykusi su daugybe laivų, apsupo Palangą ir užėmė čia stovėjusią pilį.

Mūsų pajūrio žemė nuolat buvo puldinėjama iš vienos pusės kryžiuočių, iš kitos – kalavijuočių, siekiančių pajūriu susijungti į vieną karinę grupę. Tačiau žemaičiai buvo labai atkaklūs – savo pasipriešinimu neleido įgyvendinti piktavaliams savo tikslų.

Vykstant kovoms su vokiečių riteriais ir susiklosčius nepalankioms Lietuvai aplinkybėms, kurį laiką buvo prarasta Žemaitija. Tačiau Žemaitijoje Ordinui įsitvirtinti nepavyko. Čia vyko nuolatiniai sukilimai prieš atėjūnus. 1409 metais Vytauto remiami, žemaičiai sumušė kryžiuočių kariuomenę ties Palanga. Po Žalgirio mūšio teigiamai buvo išspręstas visos Žemaitijos klausimas, kurį įtvirtino LDK ir Vokiečių ordino 1422 metais sudaryta Melno taikos sutartis. Tačiau dėl Palangos priklausomybės ginčai dar nesiliovė. Tik po ketverių metų galutinai pavyko išspręsti šį ginčą – Palanga liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. 1427 metais ištroškęs pamatyti iki tol nematytos jūros, per Jurbarką ir Žemaičius Palangoje apsilankęs pats karalius Jogaila.

Sunkius išmėginimus Palangai teko patirti XVII ir XVIII amžiuose vykusių karų ir maro metais.

Nelygus buvo gyventojų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą. Miestelio turtingieji, vadinami sklypininkais, gyveno į pietus nuo Rąžės upelio, šiaurinėje dalyje, už bažnyčios, gyveno daržininkai – neturtingi žmonės. Palangos rytinėje dalyje buvo įsikūrę žydai. Įdomu pažymėti, kad XVIII amžiaus pabaigoje miesto gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Žydams vienu metu rusų valdžia buvo uždraudusi atvykti į Palangą poilsiauti. Jei kuriems pasisekdavo atvykti – jie galėjo maudytis tik Palangos tilto dešinėje pusėje.

Savo laiku Palanga priklausė vyskupui I.Masalskiui. Po jo žūties ji atiteko grafui Potockiui, dar vėliau – Zubovams, rusų generolui K.Nesolovskiui. Iš pastarojo 1824 metais Palangą nusipirko caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius, sumokėjęs, kaip rašo Bronius Kviklys, per 177 tūkstančius rusiškų rublių. Nuo šiol ilgą laiką Palangos nuosavybę turėjo Tiškevičių šeimos nariai.

Po Mykolo Tiškevičiaus mirties – nuo 1839 iki 1856 metų Palanga priklausė Juozapui Tiškevičiui, po to – jo sūnui Juozapui, o praėjusio amžiaus pradžioje Palangą įsigijo Feliksas Tiškevičius. Jis lietuviškai taip pat nemokėjo kalbėti. Tačiau jo „lietuviškumas“ vis dėlto šiek tiek pasireiškė gana įdomiai, o gal ir įžeidžiančiai: lietuviškais kunigaikščių vardais – Algirdu, Kęstučiu, Birute ir pan. pavadino savo arklides, arklius... Žinoma, juos vadino sulenkintais vardais. Paskutinieji Tiškevičių dvarą valdė Felikso sūnūs – Stanislovas ir Alfredas. Pastarasis ne kartą lankėsi Palangoje atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Tiškevičiai čia pasistatydino gražius mūrinius rūmus, pagal prancūzų landšafto architekto E.Andrė projektą įkūrė parką, kurortinio gyvenimo paįvairinimui leido laikraštį, reguliariai grodavo orkestras. Palangoje jie taip pat bandė įrengti prekybinį uostą. Tam tikslui iš akmenų ir polių buvo pastatytas molas, nutiestas į jūrą kelių šimtų metrų ilgio tiltas. Tačiau bangos išardė padarytą prieplauką, laivininkystė pasidarė neįmanoma. Nuo 1892 metų tiltas liko tik čia atvykstančių poilsiautojų pramogai. 1880 metais J.Tiškevičiaus iniciatyva buvo įrengtas pirmasis kurorto viešbutis – Kurhauzas, kuriame vykdavo įvairūs kultūriniai renginiai. Šalia jo buvo įrengtas elektra apšviečiamas parkas. Buvo pastatytos naujos vilos, atidaryta vaistinė.

Tiškevičių rūmus ir parką 1937 metais ketino įsigyti Lietuvos valstybė reprezentaciniams reikalams. Čia buvo numatyta įkurti ir Respublikos Prezidento vasaros rezidenciją. Tačiau tada pritrūkę lėšų, o vėliau tuos planus sujaukė sovietinė okupacija.

Palanga pergyveno ir sukilimo prieš Rusijos valdžią laikotarpius. Po 1863 metų sukilimo numalšinimo buvo uždrausta lietuviška spauda, lietuviškas žodis. Per Palangos perėjimo punktą iš Mažosios Lietuvos, labai rizikuojant, buvo gabenama lietuviška spauda. Ne kartą draudžiamą lietuvišką literatūrą per šią sieną pavyko pernešti žinomam gydytojui, varpininkui, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatoriui Liudui Vaineikiui, rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Savo drąsumu platinant lietuvišką spaudą pasižymėjo kunigas Marijonas Jurgaitis, A.Neimontas, A.Bacevičius ir kiti knygnešiai. 1899 metais rugpjūčio mėnesį, tarpininkaujant gydytojui L.Vaineikiui, lietuviams inteligentams pavyko pastatyti pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį – J.Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Jis vyko netoli jūros buvusiame F.Tiškevičiaus erdviame prekių sandėlyje.

Didelės reikšmės tautiniam atgimimui turėjo J.Tiškevičiaus lėšomis 1886 metais įsteigta progimnazija Palangoje. Vaižgantas savo publicistiniuose Raštuose ją giria, pažymėdamas, kad šioje progimnazijoje nesą svetimos dvasios, vaikai auklėjami katalikiškai. Šioje gimnazijoje mokėsi 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarai - pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, Jurgis ir Kazimieras Šauliai, Steponas Kairys. Taip pat čia mokslo sėmėsi žinomas Lietuvos banko valdytojas, užsienio reikalų ministras profesorius Vladas Jurgutis, žurnalo „Karys“ redaktorius Stasys Kuizinas, kompozitorius ir dirigentas Tallat-Kelpša. Dėl to, kad baigusieji šią mokyklą dažnai stodavo į kunigų seminariją, žmonės ją geranoriškai vadindavo „Mažąja seminarijėle“.

Nepriklausomybės laikais Palangoje buvo pastatyta daug naujų vasarnamių ir gyvenamųjų namų, įkurtas miesto parkas, pastatyta estrada, stadionas, nutiestos naujos gatvės, pradėjo veikti Valstybinė viešoji biblioteka, naujos gintaro apdirbimo dirbtuvės ir t.t. Iš parko pajūriu vietoj siauros Meilės alėjos buvo nutiesta plati alėja, pavadinta Dariaus ir Girėno vardu. 1923 metais Palangą aplankė daktaras Jonas Basanavičius, pirmininkavęs istoriniam 1918 metų Vasario 16-osios posėdžiui. Jis parašė ir pirmąją knygą apie Palangą. Palangiškiai, pagerbdami mūsų tautos patriarchą, buvusį Tiškevičiaus bulvarą pavadino Basanavičiaus gatve. Palangoje atostogaudavo ir Respublikos Prezidentai – Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. 1934 metais A.Smetonos garbei prie Birutės kalno buvo pasodintas ąžuoliukas; dabar jis jau išaugęs į galingą plačiašakį ąžuolą. 1933 metų vasarą čia viešėjo skautų organizacijos įkūrėjas Robertas Baden-Povelas. Vykusios skautų stovyklos vieta buvo pažymėta akmenimis. Ant vieno didžiulio akmens ir dabar yra išlikę tuo metu iškalti R.Baden-Povelo ir prezidento A.Smetonos inicialai. Palangą buvo pamėgę ir mūsų literatūrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis, poetas Maironis, dailininkai M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, Bronius Uogintas, kompozitorius Balys Dvarionas, operos dainininkas Kipras Petrauskas, rašytojas Antanas Vienuolis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Dar pažymėtina, kad pirmuoju Palangos burmistru 1933 metais buvo išrinktas žinomas aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Jis išsirūpino, kad Palanga gautų miesto teises. Dabar buvusiame J.Šliūpo gražiame mediniame name įrengtas labai išraiškingas jo memorialinis muziejus.

Lietuvos jūros sienas saugojo gražiais vardais pavadinti motorlaiviai „Lietuvaitė“, „Savanoris“, „Žaibas“, „Aitvaras“, karo laivas „Prezidentas Smetona“.

Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga prie Birutės kalno buvo numatyta pastatyti iškilų skulptoriaus V.Grybo sukurtą paminklą, vaizduojantį Birutės ir Kęstučio susitikimą. Tačiau to padaryti neleido iškilę finansiniai sunkumai. Dabar šio paminklo maketas eksponuojamas V.Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Kas nematė – tikrai vertėtų jį pamatyti. Birutės ir Kęstučio temą savo iniciatyva tęsė kaunietis skulptorius Bronius Zalensas, sukūręs dar sovietmetyje eskizinėje formoje miniatiūrinį kūrinį „Birutės pagrobimas“.

Palangą juodi debesys, kaip ir visą Lietuvą, apgaubė 1940 metais. Sovietinė kariauna, įsiveržusi į mūsų kraštą, pradėjo sovietinimo procesą. Buvo suiminėjami žmonės, atiminėjamas jų turtas, naikinamos patriotinės organizacijos, mūsų kultūros vertybės, keičiami pavadinimai. Pavyzdžiui, karo laivui „Prezidentas Smetona“ iš pradžių buvo ištrintas „Smetonos“ vardas, dar šiek tiek vėliau jis pavadintas „Pirmūnu“ ir perduotas sovietinės kariuomenės žinion. Prieš kurį laiką viename laikraštyje buvo pasirodžiusi žinutė, kad šis modernus laivas buvo nuskandintas prie Estijos krantų. 1940 metų rugpjūčio mėnesį iš Palangos buvo atimtas miesto statusas. Diena iš dienos didėjo okupantų siautėjimas, teroras, virtęs atviru tautos naikinimu. Palangos kraštui taip pat teko pergyventi ir baisųjį 1941 metų birželį. Į sovietinę mėsmalę pateko aktyvioji žmonių dalis – buvo tremiami Lietuvos karininkai, šauliai, jaunalietuviai, ūkininkai, mokytojai, kunigai, šviesiausioji inteligentijos dalis. Pasaulį pasiekė šiurpi žinia apie baisias sovietinės kariaunos piktadarybes, įvykdytas Rainių miškelyje ir kitose okupuotos Lietuvos vietose. Rainių miškelyje tarp kitų buvo žiauriai nukankintas ir palangiškis Edmundas Šalčius.

Palanga, kaip ir daugelis Lietuvos vietų, aktyviai dalyvavo 1941 metų birželio sukilime prieš sovietinį okupantą. Čia džiugiai buvo sutikta žinia apie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudarymą, mieste plazdėjo Trispalvės vėliavos.

Lietuvos kūną raižė vieną okupaciją pakeitusi kita – vokiečių, paskui vėl sovietinis teroras. Pokario metais pirmieji žmonių trėmimai iš Palangos krašto prasidėjo 1947 metų gale ir tęsėsi iki 1948 metų balandžio mėnesio. Nauja trėmimų banga prasidėjo 1948 metų gegužę, toliau sekė masiniai trėmimai 1949 metų kovo mėnesį ir 1951-ųjų rudenį. Trėmimai – tai viena plano rusifikuoti mūsų kraštą dalis, kuri tęsėsi iki Stalino mirties. Ištremtų žmonių namus, prisidengus vadinamo internacionalizmo kauke, dažniausiai užimdavo atvažiavę kolonistai. Sovietiniai kolonistai skverbėsi ne tik į miestus, bet ir mėgino apsigyventi ištremtų žmonių ūkiuose kaime. Tačiau tam kelią pastojo Lietuvos partizanai. Žemaitijoje nuo 1948 metų veikė Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo partizanų apygardos. Ypač garbinga kova ir narsumu pasižymėjo Kęstučio apygarda, jos vadu tapus Jonui Žemaičiui. 1949 metais jis buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Palanga gali didžiuotis, kad joje 1909 metais kovo 15 dieną generolas J.Žemaitis-Vytautas išvydo pasaulį, Lietuvos žemės šviesą, įkvėpusią jį gyvenimui. Prieš Palangos bažnyčią esančiame skverelyje jam pastatytas simbolinis paminklas, kaip tik ir turintis šią prasmę.

(Bus daugiau)

Algimanto Žižiūno nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“