|
Narcisizmas
Petras KATINAS
Matyt, nereikia aiškinti, kas yra narcisizmas. Šio žodžio etimologija siejama su senovės graikų mitologiniu personažu Narcizu jaunuoliu, pamilusiu savo atvaizdą šaltinyje. Taigi narcisizmas tai savęs įsimylėjimas. Pasaulio politikos istorijoje tokių narcizų buvo ir tebėra daugybė. O dėl jų atsiradimo atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje tai jau vos ne patologinis reiškinys. Savęs įsimylėjimas, savo būtų ir nebūtų darbų sureikšminimas kai kam iš valdžios ar besitrinančių prie jos žmonių tapo vos ne duona kasdienine. Vos tik atsidūrę valdančiojo klano ar net kokiame kitame, ypač menkaverčio popso, olimpe, narcizai ir narcizės versdamiesi per galvas demonstruoja ne savo išmintį ar gabumus, kurių neturi nė kvapo, o krečia įvairiausius populistinius triukus. Beje, net tų triukų nesugalvoja patys. Tam yra Rusijoje sukurti visokie almaksai ir jų padaliniai Lietuvoje. Vienas iš tokių almaksininkų, buvęs kyšio prievartautojas, atsibastęs iš ilgų gastrolių po buvusios sovietinės imperijos platybes sąžinės kalinys A.Butkevičius dabar vadovauja atgaivinamo nušalintojo R.Pakso propagandos ir agitacijos štabui. Kitaip tariant, iš šio garbėtroškos vėl daromas supergelbėtojas. Aišku, ir pačiam prie šio kurstomo lauželio pasišildant. Žinoma, narciziškumo R.Paksui niekada netrūko, kaip ir prie jo prisišliejusiems veikėjams ir veikėjoms, svajojantiems apie gauleiterių postus, teksiančius tuomet, kai fiureris taps prezidentu ar bent jau sostinės meru. Žodžius gauleiteriai ir fiureris galima rašyti be kabučių. Juk hitlerinės Vokietijos atributika, tiesa, šiek tiek sudemokratinta ir patobulinta, tapo pagrindine paksininkų simbolika. Kaip ir eitynės su liepsnojančiais deglais. O dabar sugalvotas dar naujas ritualas kiekvienas paksininkas privalo pareikšti savo asmeninę ištikimybę vadui. Keista, kad iki šiol nei Lietuvos žydų aktyvistai, nei Efraimas Zurofas iš Jeruzalės, sukėlę didžiulį triukšmą dėl parodijuoto Hitlerio vienoje Kauno aludėje, kažkodėl dar nepareiškė protestų dėl paksininkų, pasivadinusių Teisės ir teisingumo partija, neonacistinės simbolikos. O tą simboliką ir ritualus su iš Karo muziejaus išnuomotos patrankos šūviais parodė viena komercinė televizija. Tai buvo vienas iš agitacinių renginių prieš šturmuojant savivaldybes. Tam šturmui buvo skirtas ir Rolando skrydis aplink pasaulį. Matant, kad daugelis jau pamiršo šią komediją, nors mažai kas kreipė dėmesio į šią viešųjų ryšių akciją ir istorinio skrydžio metu, imta aimanuoti, kokia nedėkinga ta mūsų Vyriausybė ir piliečiai, neįvertinę šio Heraklio žygio.
Kažkodėl tuo labiausiai susirūpinusi Lietuvos rusų spauda. Štai kažkokia L.Šepeliova savaitraštyje Obzor klausia: Kodėl aukščiausios klasės piloto R.Pakso didvyriškas skrydis nutylimas? Visose valstybėse jis buvo sutinkamas kaip didvyris! O savo Tėvynėje valdžia bando paversti jį atstumtuoju (izgojem). Juk už tokį žygdarbį jis turi būti apdovanotas aukščiausiais savo valstybės ordinais. Taigi, pasirodo, kokie nedėkingi.
Nėra abejonių, kad rankų ir sparnų nenuleido dar vienas cirkininkas ir iliuzionistas, tūnantis Maskvoje. Tas irgi savo pigiais juokeliais, pasišaipymais bei kitais nepraustaburniškais veiksmais buvo padarytas pagrindine Lietuvos televizijų žvaigžde. Aišku, anoje koalicijoje jis ir buvo pagrindinis narcizas. Premjeras puikiai matė, kaip šis iliuzionistas iš Rusijos, kartu su draugeliais užsimanęs pasiglemžti Europos Sąjungos pinigus, tyčiojasi iš visų, bet vis vien prarydavo tą pašvinkusį jauką. Kaip, deja, panašius jaukus praryja ir nemaža piliečių dalis. Ir kaip neprarys, jeigu tie narcizai, apsirengę prabangiausiais apdarais, neišlenda iš elito gyvenimą aprašinėjančių žurnalų puslapių.
Bet, atrodo, visiems nušluostyti nosis nusprendė žemės ūkio ministrė, kunigaikštienė. Tiesa, ji kuklumu nepasižymėjo ir anksčiau. Ir knygas apie savo žygdarbius bei nuopelnus rašė, ir gintarinės ledi titulą susigalvojo. Dabar žiniasklaida atskleidė, kad ši ledi, kilimo iš Labanoro girios, kone visus reprezentacijai skirtus milijonus išleidžia savo apdarams. O jeigu pritrūksta, iš savo ministerijos kasos pasiima. Bet kad ir kaip draugė Kazimira dabintųsi visokių versačių ar kardenų kostiumais bei suknelėmis, rusiškas sarafanas vis tiek išlenda. Jeigu demokratinėje valstybėje apie aukštas pareigas užimantį žmogų būtų paskelbti tokie dalykai, tai jau kitą dieną tas nesėdėtų ne tik ministro, bet ir kur kas kuklesnėje kėdėje. O pas mus niekas nė piršto nepajudina! Ir kaip pajudinsi, jeigu visi elgiasi panašiai. Gal tiktai ne taip tiesmukai kaip žemės ūkį tvarkanti valstietė. O jos apetitai vis auga. Štai užsimanė kuklios penkių milijonų litų sumos būsimoms artojų varžyboms, ir Premjeras bemat sutiko. Esą negalima gailėti pinigų Lietuvai garsinti pasaulyje. Galima neabejoti, jog apie artojų varžybas pasaulio žiniasklaidoje nepasirodys nė viena žinutė. Kitas dalykas, kam nukris riebiausi kąsniai iš tų milijonų.
Tačiau ko norėti iš brangiausius kostiumus ir karališkas sukneles perkančios ministrės? Juk ne ji viena taip daro. Kaip pastebėjo rašytoja Renata Šerelytė: Esame pripratę prie politinio cirko, klounų ir iliuzionistų triukų, kardų rijimo ir ugnies pliūpsnių iš gerklės. Pavyzdžiui, iliuzionistas sėdi Maskvoje, o jo balsas skamba Darbo partijos suvažiavime Vilniuje. Iš padebesių, lyg Dzeuso. Toks įtaigus, kad Daukšys su savo bendražygiais, matyt, iki šiol beviltiškai užhipnotizuotas ir tikriausiai niekada neatsikvošės. O tai, kad atsirado keletas atskalūnų, perbėgusių į socialdemokratų stovyklą, reikštų, kad Dzeusas Olimpe ne vienas. Yra ir daugiau įtaigių balsų, už klusniai keliamą ranką balsavimo metu žadančių privilegijų ir reprezentacinių išlaidų. (Tarsi tokie perbėgėliai galėtų ką nors reprezentuoti). (Lietuvos žinios, 2006 09 28 d.).
Gali. Ir dar kaip. Antai buvęs kultūros ministras darbietis už mokesčių mokėtojų pinigus ne tik pats reprezentavo, bet ir žmoną su dukra į tą reprezentaciją įtraukė.
Bet argi viską suminėsi? Blogiausia tai, jog valdančiųjų tarpusavio intrigos, skandalai, siekis pakišti kiaulę savo artimui tapo kasdienybe. Va, visa žiniasklaida ėmė šūkauti apie geriausio Lietuvos diplomato užsienio reikalų viceministro, kai kurių vadinamo pilkuoju kardinolu, Albino Januškos atsistatydinimą. Šaukiama, jog tai konservatorių klasta ir kerštas neva už tai, kad A.Januškos iniciatyva į Baltarusijos užkampį buvo pasiųstas ir ten paslaptingai žuvo VSD karininkas V.Pociūnas. Atakos prieš Tėvynės sąjungą ir buvusį Atkuriamojo Seimo vadovą prof. V.Landsbergį vėl prasidėjo iš visų pusių. Šį kartą ne tik iš neokomunistų ir jų prielipų, bet ir iš tariamai nepriklausomų politologų pusės. Nusišnekama iki to, jog atsistatydinęs A.Januška kone vienintelis aukštas mūsų URM pareigūnas, užsitraukęs Maskvos nemalonę už tai, kad vienintelis iš Lietuvos pareigūnų pernai pavasarį reagavo į Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje B.Cepovo žodžius, jog Lietuva ne valstybė, o skandalistų sambūris. Tuomet jis pareiškė neįsivaizduojąs, kaip šis Rusijos diplomatas gali toliau dirbti Lietuvoje. Bet B.Cepovas iki šiol ramiausiai sėdi Vilniuje, o naujasis užsienio reikalų ministras jam nuolankiai iki žemės linkčioja. Pagaliau kuo čia dėti konservatoriai ir prof. V.Landsbergis, jeigu užsienio reikalų ministras, didelis Rusijos gynėjas Briuselyje, bemat patenkino iškiliausio Lietuvos diplomato atsistatydinimo prašymą? Šis ir kiti panašūs pavyzdžiai dar kartą įtikina, kad ne vienas, o daugelis uždainuoja visai kitokią dainą patekęs į tam tikrų pragmatikais besivadinančiųjų rankas. Ir ima dainuoti tarsi vaikelis, į motinos sijoną įsikibęs. Nieko stebėtina. Kinkadrebystė tampa įprastu reiškiniu.
© 2006 XXI amžius
|